„Sunku surasti žodžius. Akivaizdu, laikas dar nepadarė savo naikinančio darbo ir apie tai kalbėti be emocijų neišeina. Ko gero, niekad ir nebus lengva, bet ši istorija jau per ilgai neleidžia išsivaduoti iš praeities voratinklių“, – rašo portalo skaitytoja.
Pasiekiau bent jau tiek, jog apie tai prisimenu vis rečiau, nors kiekvieną kartą mintims klaidžiojant atminties labirintais, šis mano gyvenimo tarpsnis sukelia aštrų skausmą. Istorija, kurią ištrauksiu į dienos šviesą (visada stengiausi laikyti ją kuo tamsesniame kampe) nutiko prieš dvidešimt metų ir uždėjo mano gyvenimui lemtingą žymę.
Pirmą kartą įsimylėjau. Įsimylėjau taip, kaip mylima paauglystėje: su tokia aistra, jog jausmai nebetelpa krūtinėje, veržiasi laukan, lyg norėdami paskelbti didžiąją naujieną visam pasauliui, o pati braidai po amžinai žaliuojančią gėlių pievą saulės spinduliams švelniai glostant galvą.
Visos prisimename, koks pirmas tikras bučinys, pirma švelni glamonė, nedrąsus prisilietimas, noras ištirpti glėbyje sumišęs su drovumu. Suvokimas, jog iš naivios mergaitės virsti moterimi.
Iki pirmo mūsų susitikimo nebuvau jo mačiusi, nors abu buvome iš to paties miestelio. Buvau tik 16-os. Be namų, mokyklos ir diskotekos mokykloje, nelabai kur ir išeidavau. Tą vakarą iš viso merginų būrelio jis išsirinko būtent mane – išstypusią, liesą ilgakoję (gamta kojų man nepagailėjo; kai dabar žvelgiu atgal, tai galėjo būti ir viena iš mūsų pažinties priežasčių).
Buvau ne tik pakylėta, bet ir skraidžiau padebesiais. TOKS vaikinas ir pasirinko mane. Vėliau sužinojau, jog jis iš pasiturinčios šeimos, jo tėvas miestelyje gerbiamas ir reikalingas žmogus, turintis savo verslą.
Užsimerkusi prieš akis ir dabar viską matau labai aiškiai – vasaros naktis prisisotinusi nupjautos žolės kvapo, nuo ežero dvelkianti vėsa su išsidraikiusiais lyg laumės plaukai rūku. Aplink griaudėjantis džiazas. Geriausi prisiminimai taip ir liko iš šios festivalio nakties.
Tikriausiai nereikia nė vienai iš mūsų pasakoti, koks aplanko jausmas savo mylimąjį pamačius su kita.
Po to dar susitikome keletą kartų. Iš mokyklos parveždavo namo. Mobiliųjų telefonų nebuvo, o jis niekad neskirdavo pasimatymų laiko, pati klausti neišdrįsdavau. Beliko pasikliauti atsitiktinumais. Po to įsigudrinau atsidurti ten, kur galėtume susitikti.
Tikriausiai nereikia nė vienai iš mūsų pasakoti, koks aplanko jausmas savo mylimąjį pamačius su kita. Žemė slydo iš po kojų. Apmalšus pirmam skausmui, nusprendžiau nepasiduoti ir toliau ieškojau būdų susitikti. Buvau tapusi šios srities specialistė, išradingumo man netrūko, nors į miestelį jis grįždavo retai, studijavo kitame mieste.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Ištekėjau be meilės, tačiau po 25 metų supratau, kad ir gyvenimą už savo vyrą atiduočiau“
Eilinį šeštadienį virpančia širdimi stovėjau šokių salės kampe ir stebėjau juos šokančius. Mane kam nors iškvietus pašokti stengdavausi atsidurti kuo arčiau jų. Tą vakarą mane pakvietė šokti jo draugas. Įsivaizduoju, kaip apgailėtinai turėjau atrodyti su savo vaikiška meile, jeigu jis išdrįso pasakyti:
– Atleisk, už tai, ką pasakysiu, bet jis į tave niekada rimtai nežiūrėjo ir nežiūrės. Tu jam per prasta, susirask savęs vertą vaikiną.
Nebeatsimenu, kaip grįžau namo. Daug kam pirmoji meilė pasibaigia nelaimingai, tačiau bėgant laikui žaizdos užgyja ir gyvenam toliau. Metams bėgant viską prisiminus kartais net norisi nusišypsoti iš buvusio naivumo.
Tik ne šį kartą. Man taip nenutiko. Buvau labai jauna ir pažeidžiama.
Pradėjau dar labiau neapkęsti savo asocialių, geriančių tėvų, nesibaigiančių jų rietenų ir muštynių, sesers išaugtų rūbų, kuriuos ir aš išaugdavau, nešiodavom tol, kol jie betikdavo tik išmesti.
Privalėjau toliau gyventi aplinkoje, kuri verčia vis žvilgčioti į praeitį, o ne galvoti apie ateitį. Slinko vienodos, nuobodžios, įtampos ir nevilties kupinos dienos. Vis dažniau kildavo klausimas: kiek dar, nejaugi tai niekada nesibaigs?
Pradėjau dar labiau neapkęsti savo asocialių, geriančių tėvų, nesibaigiančių jų rietenų ir muštynių, sesers išaugtų rūbų.
Viduje tūnanti tuštuma nedavė impulso eiti į priekį. Išvalyti mintis yra sunkiausia. Jos smelkiasi, lenda, radusios kad ir menkiausią plyšelį graužiasi tol, kol vėl viską užlieja, ir tu eilinį kartą pradedi savęs gailėtis.
Laikas bėgo. Drėgmės persisotinusią žemę keitė sausra, banguojančius laukus rugių – aštrios ražienos, auksinį lapų apklotą – klampus, visa ko pabaiga dvelkiantis purvas, kuris galiausiai sustingsta, kaip sustingo ir mano siela.
Laukimas sniego, kuris galiausiai persotina žemę drėgme ir verčia laukti švelnios, viską užklojančios žalumos…
Dabar man 36-eri. Jau dešimt metų gyvenu Vokietijoj. Turiu gerą darbą, mylintį vyrą ir nuostabų sūnų. Ar aš laiminga? Taip, ko gero. Tačiau praeitis savo ilgais šešėliais sugeba užstoti mano laimės šviesą ir tada būna – taip …
Nebendrauju su tėvais. Negaliu liautis jų kaltinti dėl pavogtos vaikystės ir paauglystės, kurią prisiminus norisi susiriesti į mažą kamuoliuką.
Kad pasiekčiau tai, ką turiu dabar, nuėjau velnišką kelią, kuriame neišvengiau klaidų. Bet tai jau kita istorija.
Galbūt pabaigoje norėčiau duoti vieną patarimą iš savo patirties – kalbėkite, jeigu kažkas įskaudino ar pažemino, nelaikykite to savyje.
Jeigu nerandate klausytojo ar yra sunku atsiverti, tada bent viską pabandykit užrašyti, nes palaipsniui tai apnuodija visą sielą. Patikėkite, žinau, ką tai reiškia.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'Occitane“ įsteigtą prizą – „Arlésienne“ kolekcijos grožio rinkinį.
„L'Occitane“ iškelia legendinės moters grožį ir rafinuotumą naujojoje „Arlésienne“ kolekcijoje. Rožių subtilumas – dedikuotas moters gracijai, našlaičių saldumas – paslaptingumui ir šafranas – jos temperamentui.
Daugiau kolekcijos gaminių ieškokite čia.
„Arlésienne“ rinkinį sudaro: dušo želė (250 ml), rankų kremas (30 ml), lūpų blizgis (12 ml). Rinkinio vertė – 30,5 €.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!