„Žmonės gali laukti labai ilgą laiką, jei žino, kad bus verta. Aš nežinojau, tiesiog beprotiškai laukiau...“, – savo istoriją pradeda pasakoti Ji24.lt skaitytoja.
Stebėjau žmogų per atstumą, bandžiau sužinoti, ką jis veikia, kaip jam sekasi. Keista, galbūt net maniakiškai nuskambės, bet aš jo nepažinojau...
Viduje jaučiau, kad jis kitoks. Nors aš jauna – mokausi paskutinėje gimnazijos klasėje ir, atrodo, neturėčiau galvoti apie nieką kita, kaip apie mokslus, bet visi mes žmonės – net ir stipriausi nuklysta...
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Nuostabioji mano garbane, einu ten, kur veda širdis, o ne protas“
Kartą visiškai netikėtai susidūrė mūsų keliai. Aš turėjau progą jį pažinti ir ja pasinaudojau. Mano vidinis balsas neapgavo, jis ir buvo kitoks, jo mąstymas buvo be galo gilus, kiekvienoje situacijoje galėjau pamatyti jo visiškai kitą pusę, taigi gavau iš esmės tai, ko norėjau.
Jis pradėjo manimi domėtis, mane stebėti, naktimis vyko telefoniniai pokalbiai... Atrodė, kad jautėme vienas kitą net ir per atstumą. Po kelių metų vienatvės pertraukos jaučiau, jog pagaliau radau žmogų, kuris kasdien mane užpildo, kuris kasdien sugeba kartu su manimi pasinerti į giliausius gyvenimo apmąstymus, kuris supranta, paprastai tariant, iš pusės žodžio ir kurį pamatyti norėjau labiau nei sulaukti vasaros.
Savaitės iki susitikimo ėjo lyg amžinybė, užsimerkusi matydavau visokiausias vizijas, kurios galbūt niekada negalėjo išsipildyti, o turėdama laisvo laiko, galvoje vis linksniuodavau jo vardą.
Žodžiai buvo beribiai, atrodė, kad į ausis jis medų varvindavo. Jis buvo vienintelis, kuris per kelias dienas sugebėjo mane nurengti iš vidaus. Paimti ir įlįsti į mano galvą, žinoti, ką noriu girdėti, pažinti taip, kaip noriu, kad pažintų.
Jo siluetas buvo toks patrauklus, kad aš negalėjau netikėti, negalėjau nelaukti, kad ir kaip skaudėjo. Svajojau, kad jis atrastų man laiko. Viduje labai tikėjau, kad ateis ta diena, kad žmogus supras, jog sielų panašumas pertvarkys jo kasdienybę, kad jis laisva valia trokš atrasti man laiko...
Išlaukiau. Aš jį pamačiau. Lygiai taip, kaip būna „juoda balta“ filmuose, taip vyko mūsų susitikimas: gilūs pokalbiai, tamsus ir blyškiai apšviestas miestas ir mes – į tamsą įsilieję du visiškai trapūs žmonės.
Arbatos gurkšnojimas leido šiek tiek tvarkingiau sudėlioti mintis, visgi lauke buvo nežmoniškai šalta. Abu keliavome viena kryptimi pirmą kartą, bet visai nežinodami kur.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Įsivaizdavau ją kaip būsimą žmoną. Bet liko paniekinti jausmai ir tuščios lentynos“
Ėjo valandos, kol galų gale nebegalėjome nei galvoti, nei ištverti šaltų oro gūsių. Apsilankėme mažoje patalpoje, kurioje atmosfera buvo tokia, jog šiame pasaulyje negalėjome matyti nieko daugiau, tik vienas kitą, muzika grojo tik tokia, kokios norėjo mūsų ausys.
Blyški šviesa susigėrė į baldus, keli spinduliai nušviesdavo jo veidą arba mano, tylus ir švelnus apsikabinimas, rankų glostymas, pirštų bėgiojimas po veidą, artumas...
Viskas sužadino kiekvieną dalelę, norėjome susilieti muzikoje, šokome vienu ritmu. Negalėjome žiūrėti į laikrodį, nes tai buvo kaip epizodas, ištrauktas iš filmo, kurį visada galime atsukti...
Mes tikėjome vienas kitu, mes jautėme vienas kitą, mes taip tuo metu jautėmės įsimylėję, kad natūralesnės būsenos nebegalėjo būti.
Laikas ėjo į pabaigą, teko grįžti į realybę. Grįžau, bet pasiėmiau tikėjimą, kad dabar tikrai viskas pasikeis, kad dabar mes judėsime į priekį ir darysime tai kartu. Tačiau grįžus namo vis dar nesulaukiau jokių naujienų. Todėl ir vėl laukiau.
Išaušo kitas rytas, tikėjausi... Nesulaukiau. Jis dingo, be jokių žodžių, tiesiog dingo. Galvojau visaip, gal buvo epizodo vieta, kurioje aš pasielgiau blogai, betgi nebuvo. Pasiteiravau pati, kaip viskas yra, jis pasakė, kad tam, ką vakar nuveikėme, reikia laiko.
Aš laukiau. Viduje skaudėjo. Žinote, iki pat šiandien laukiu, kad galėčiau sužinoti daugiau, kad galėčiau suprasti, kodėl taip atsitiko, kodėl žmogus sugalvojo bėgti kitur...
Ar žmogiška nepasakyti savo nuomonės? Abejoju, arba aš ko nors nesuprantu. Laukti lygiai tas pats, kas eiti lėtu žingsniu savižudybės link – lauki, bet nežinai ko, lauki, bet nežinai, kiek ilgai dar lauksi...
Žmonės sakytų: „paleisk“, „judėk į priekį“... Bandžiau, bet siela įstrigusi ten, kur ir jo. Nerandi tokios asmenybės kasdienybėje, nes ji buvo ta – kitokia. Ta, kuri turėjo visas spalvas, kurios geidžiau metus laiko, kuri turėjo tiek daug...
Kada nustosiu laukti, nežinau, bet žinau tik viena – viduje jo dvasinė išraiška liks visada. Mes tokie jauni, bet kartais skauda labiau nei vyresniam...
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Le Couvent Des Minimes“ šventinį rankų kremų rinkinį „Hand Cream Quartet N15“ ir šventinį eglutės žaisliuką.
Dėl orginalaus grožio recepto, kuriame dera taukmedžių sviestas ir kokosų aliejus, šie 4 rankų kremai apsaugo, maitina, puoselėja ir subtiliai pakvėpina rankų odą. Keturi skirtingi kremų aromatai prisitaikys prie jūsų nuotaikos, o nedidelės, patogios jų pakuotės leis kremus turėti visada su savimi rankinėje.
Išbandykite ir atraskite savo mėgstamiausią!
Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!