„Mano istorija, kurią dabar papasakosiu, nėra nei linksma, nei liūdna, nes ji dar neturi pabaigos. Bet ji nėra įprastinė. Ypač šiais laikais, kai nemažai jaunų žmonių dažnai keičia partnerius ir lengvai pradėdami draugystes, taip pat lengvai jas ir užbaigia...“, – redakcijai atsiųstame laiške rašo portalo Ji24.lt skaitytojas. Siūlome paklaidžioti jo meilės takais...
Ši istorija jau galėtų užimti pusę knygos. Tikiu, kad bus dar ir kita pusė. Ir tik laikas parodys, kokia ji bus. Aišku tik viena – ši istorija, ši pažintis pakeitė mano gyvenimą.
Sutikau Ją daugiau nei prieš dvejus metus. Tuo metu studijavau laikinojoje sostinėje. Buvo vasaros atostogų metas, todėl leidau dienas gimtajame krašte. Jau gana ilgą laiką buvau vienišas.
Pasimatymų su merginomis retkarčiais turėjau, tačiau visada buvau ir esu įsitikinęs, kad geriau būti vienam nei su žmogumi, su kuriuo nesinori sieti ateities ir kai nėra to, sunkiai žodžiais apsakomo, tarpusavio ryšio.
Ir štai paskutinėmis šilto rugpjūčio dienomis atvykau į Kauną – turėjau keletą interviu dėl darbo naujiems mokslo metams. Vakarop užėjau į arčiausiai namų esantį prekybos centrą – kelias iki jo jau buvo numintas, visos darbuotojos iš matymo irgi pažįstamos.
Stoviu kasoje. Akys užkliuvo už žavios garbanės, dirbančios kasoje ir skenuojančios prekes. Ji buvo vienintelė gyvybė, vienintelis šviesus, besišypsantis veidas, vienintelis optimizmo kupinas balsas tame niūriame darbuotojų kolektyve. Uždarbiavo ji laisvu nuo studijų metu.
Nesiskundžiu drovumu, moku pakalbinti ar subtiliai pajuokauti net ir tokiose situacijose, bet tąkart nelabai ką galėjau ištarti. Ir negalėjau kelis kitus kartus po to.
Laukiant eilėje ir artėjant mūsų akių susidūrimui, padažnėdavo pulsas, širdį užliedavo keistas, niekad nepatirtas jausmas, o drąsa kažkur išgaruodavo. Keista, o galbūt ir kvaila, juolab kad neturėjome jokio normalaus dialogo. Supratau, kad privalau pakviesti ją kavos. Bet kaip?
Parduotuvėje visada daug žmonių, negali kaulyti telefono numerio, kai už nugaros visa eilė nekantrių pirkėjų. Ir šiaip, spėju, panašių klausimų ji sulaukdavo iš jaunų, pigų alų perkančių, treninguotų „džentelmenų“.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Įsivaizdavau ją kaip būsimą žmoną. Bet liko paniekinti jausmai ir tuščios lentynos“
Pastebėjau, kad ant kasos čekio yra jos pavardė, o vardą žinojau. Suradau ją socialiniame tinkle ir parašiau žinutę. Dabar nepamenu, bet galiu spėti, kad tuo metu širdis panašiai drebėjo, kaip ir stovint eilėje prie kasos.
Atsakymo nesulaukiau. Paskui retkarčiais stovėdavau jos eilėje, nerimaudavau, bet mintis buvo užlieję mokslų ir darbo rūpesčiai.
Staiga, po daugiau nei 3 mėnesių, savo gimtadienio dieną gavau jos atsakymą, o dar po kelių dienų jau laukiau jos žvarbią gruodžio dieną Laisvės alėjoje, sutartoje vietoje prie fontano.
Susitikome kelis kartus ir vėliau – aš neklydau, ji tikrai nuostabi, linksma, iš pažiūros labai atvira ir kalbi, tačiau kažkur giliai labai uždara, paslaptinga. Įklimpau kaip niekad iki tol. Buvo egzaminų sesija, bet visas mintis buvo užvaldžiusi ji.
Lanksčiau jai popierines gėles, kviečiau į kiną, įvarius renginius. Viename renginyje pirmą kartą ją apkabinau, tačiau jos kūno kalba sakė kažką negero. Kitą dieną gavau žinutę, kad nieko man nejaučia...
Nors nuojauta jau ir buvo tai pasufleravusi anksčiau, bet jaučiausi labai blogai. Tomis dienomis vienas balkone surūkiau ne vieną cigarečių pakelį vis galvodamas, kaip greičiau tai pamiršti ir gyventi toliau. Ir, rodos, atsakymą radau.
Pradėjau susitikinėti su kitomis merginomis, bet nė viena jų neprilygo tai žaviai garbanei. Nesijaučiau gerai dar ilgai.
Viename renginyje pirmą kartą ją apkabinau, tačiau jos kūno kalba sakė kažką negero. Kitą dieną gavau žinutę, kad nieko man nejaučia...
Ilgainiui pradėjau gyventi įprastu režimu, mintys apie ją nugulė labai giliai, tačiau jos šypsena iš mano prisiminimų nedingo. Esu ne vieną kartą gavęs panašių neigiamų atsakymų iš merginų, bet nė vienas jų nebuvo toks skaudus. Maža to, nusprendžiau dar save pakankinti – parašyti jai. Tiesiog taip liepė širdis.
Pasveikinau su gimtadieniu. Po kelių mėnesių sekė dar keli nerūpestingi susirašinėjimai. Buvo praėję jau daug laiko, ir protas žinojo, kad nieko tarp mūsų nebebus, todėl galėjau bendrauti labai laisvai, juokauti ar draugiškai iš jos pasišaipyti. Nors... labai giliai širdyje jausmai dar tikrai nebuvo išblėsę.
Išvykau kuriam laikui į užsienį. Draugiški susirašinėjimai padažnėjo, tačiau galiausiai juos pakeitė popieriniai laiškai. Man grįžus sekė keli mūsų susitikimai. Supratau, kad, praėjus beveik dvejiems metams nuo pastarojo „nieko nejaučiu“, kažkas jos širdyje vis tik pradėjo atgyti...
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Rinkau įrodymus, kad galėčiau jį palikti, nes nesugebėjau tiesiog išeiti“
Atėjo laikas rimtam pokalbiui, tačiau ji pasakė, kad yra užsiėmusi studijomis ir darbu, tad apie rimtus santykius su manimi net negalvojo, priešingai nei aš. Buvo emocingas pokalbis. Labai emocingas.
Žinojau, kad būtų vyriška buvę tiesiog nebetęsti bendravimo su ja arba būti labai pasyviam, juk antras tos pačios merginos palikimas būtų mirtinas smūgis vyriškam ego. Bet ėjau ten, kur vedė širdis, o ne protas. Ji sakė, kad jai reikia daug laiko, aš pažadėjau būti kantrus. Nusprendėm pamėginti dar kartą.
Po kelių mėnesių mūsų draugystė atgijo naujomis, iki šiol nematytomis spalvomis. Pagaliau buvome kaip niekad iki tol atviri vienas kitam, smagiai leidome laiką ir džiaugėmės vienas kitu. Bet tai dar ne laimingos istorijos pabaiga.
Mūsų buvimą kartu temdė žinojimas, kad vėl išvykstu į užsienį, buvau jau ilgą laiką planavęs tolimesnes studijas svetur, o ji mane palaikė, juolab kad išvažiuoja pati. Rodos, likimas neleidžia mums būti kartu ir mus nuolat tikrina...
Aš išvykau. Laikui bėgant galvoju apie ją nė kiek ne mažiau. Įdėjau daug pastangų į šiuos santykius ir esu pasiryžęs įdėti jų dar daugiau, net jei visiškai nežinau, kokia bus šios knygos pabaiga. Žinau tik tai, kad ji bus arba labai gera, arba priešingai – labai bloga.
Dabar telieka laukti jos laiškų. Tikrinu pašto dėžutę kasdien, su tuo pačiu širdį užliejančiu jausmu, koks būdavo ir stovint eilėje prie jos kasos...
Dėkojame istorijos autoriui už atvertą širdį ir dovanojame jam Druskininkų „Snow Arenos“ kuponą dviem.
„Snow Arena“ – vienas įdomiausių ir patraukliausių Druskininkų turizmo objektų, tai vienintelis visus metus veikiantis žiemos pramogų kompleksas Baltijos šalyse. Čia veikia uždaros ir atviros lauko trasos, skirtos kalnų slidinėjimui ir snieglenčių sportui. Taip pat visus metus lankytojai kviečiami pramogauti didžiausiose pasaulyje „Snow parko“ uždarosose trasose.
Arenoje pramogų suras visa šeima: slidinėjimo mokykla, slidinėjimo inventoriaus nuomos punktas, vaikų pramogų parkas, restoranai – viskas po vienu stogu! Čia daugybė pramogų vaikams ir jaunimui – naktiniai slidinėjimai, vaikų snieglenčių stovyklos, tarptautinės slalomo varžybos ir ekstremalios varžybos baidarėmis kalnų slidinėjimui skirtoje trasoje.
Daugiau informacijos – snowarena.lt
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!