Tikra istorija. „Nors tavo suteiktas skausmas išnyko, tačiau žaizdos niekada nesugis“

Tuštuma / Fotolia nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-07-03 20:43
„Su Edvinu susipažinome internetu“, – rašo Ji24 skaitytoja, pasakodama savo meilės istoriją.

Edvinas parašė man pirmas, niekada nerašydavau jokiam vaikinui pirma, laukdavau, kol užkalbindavo mane. Porą dienų susirašėm ir to pakako, kad kažką pajausčiau, suprasčiau, kad tarp mūsų gali kažkas būti.

Jis pasirodė labai švelnus, rūpestingas, tiesiog idealus vaikinas. Jo rašymo maniera man patiko, taip pat kalbėjomės telefonu, o jo balsas ausiai atrodė toks mielas.

Greitu metu susitikom. Nuostabiai laiką kartu praleidome, papietavome jo restorane, kadangi ten jis dirba virėju. Po to jis pasiūlė nueiti prie Gedimino pilies. Tai buvo pats įsimintiniausias pasimatymas, palikęs tokį gerą jausmą viduje... Bet greitai, deja, viskas pasikeitė, ir tik dabar suprantu, kodėl.

Todėl ir noriu papasakoti šią istoriją, kad kiti nedarytų tokių pačių klaidų. Nors sakoma, kai pats jas padarai, vėliau supranti ir pasimokai iš jų.

Taigi, po pirmojo pasimatymo nusprendėme, kad patikom vienas kitam. Antrąjį kartą susitikę vaikščiojome po miestą Vilniaus senamiesčiu, šnekučiavomės.

Atrodė, kad net mūsų gyvenimo vertybės, požiūriai panašūs. Nors į tai panašu net nebuvo, gal tik tą kartą. O per trečiąjį pasimatymą jis pasikvietė mane į svečius, nusivežė į savo namus. Buvome labai arti vienas kito. Jam tik užteko pažiūrėti į mane tuo žvilgsniu, ir jaučiau, jog jis mane nurengia akimis...

Degė mūsų akys, mūsų kūnai lietėsi, apsiviję kojomis gulėjome vienas ant kito. Jis man kuždėjo į ausį, kad aš esu pati geriausia, švelniausia, mylimiausia. Aš buvau apsvaigusi nuo to jausmo ir aistros. Girdėjau tik jo gražius žodžius, nejaučiau, kad dar laukia kažkas nedoro... Labai skaudaus.

Taip pabuvome pusdienį kartu.

Grįžau namo, o po poros dienų iš mūsų bendravimo pajutau, kad jis staigiai labai pasikeitė, ėmė visiškai kitaip su manimi elgtis, taip atrodė, jog kalbuosi su kitu žmogumi. Jis niekada man nedovanojo jokių dovanėlių, o aš taip tikėdavausi ir laukdavau.

Po poros mėnesių jis vėl parašė ir atsiprašinėjo, o aš neištvėriau susitikau su juo. O buvau sau prižadėjus niekada to nedaryti...

Po poros mėnesių jis man pasakė, kad išvažiuos vasarą į užsienį užsidirbti. Tada mūsų bendravimas, galima sakyti, kaip ir nutrūko, labai retai palaikydavome ryšį. Prasidėjo visokie užgauliojimai, melagystės, apgaudinėjimai, neištikimybės, šantažavimai. Vien tik juoda...

Ir po pusės metų jis grįžo į Lietuvą.

Buvo toks pasipūtęs, bet tai supratau tik vėliau. Pradėjo man skambinti, rašyti. Aš, žinoma, atsiliepdavau, ir vėl gražiai bendravom. Ir vėl patikėjau jo žodžiais – nelaukdavau jo veiksmų, nes man užtekdavo pažadų. Kvietėsi vėl į svečius pas save. Aš tuo metu buvau tokia vieniša, atrodė, kad esu niekam nereikalinga. Todėl ilgai negalvojusi apie pasekmes, sutikau susitikti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija. „Laukiau tavęs 12 metų“

Nuvažiavau iki jo buto. O iki jo važiuoti reikėdavo daugiau kaip valandą. Kelionė buvo ne tik varginanti, bet ir svaiginanti, nes tik apie jį galvojau, mąsčiau, kaip greitai šalia vienas kito būsime. Dėl jo galėjau viską padaryti ar paaukoti, kad tik jam gerai būtų su manimi, o apie save mažiausiai galvodavau. Ir tai buvo didžiausia mano klaida!

Po beveik vienerių metų (man prireikė tiek laiko) suvokiau, jog jam niekada nerūpėjau kaip mergina, niekada į mane rimtai nežiūrėjo. Matė mane kaip savo žaisliuką, kuriuo galima pasinaudoti ir išmesti, o kai tik norisi, bet kada vėl susigrąžinti. Bet net mažiukai vaikai taip nesielgia su savo žaislais... Jis tiesiog žinojo, kad aš visada grįšiu, bet jis klydo ir labai smarkiai!

Taigi, atvažiavusi užėjau į parduotuvę kai ko mums nupirkti. Jis neatrašė, o kai skambinau – nekėlė. Pajutau giliai širdyje, kad kažkas ne taip, lyg kokia nuojauta negera... Pagaliau vis dėlto atrašė – ateik, gaminu mums pietus. Pagalvojau – kaip man pasisekė, kad turiu tokį rūpestingą vaikiną. Visada tokio norėjau ir laukiau, o dabar lyg sapne – turiu.

Išskubėjau iš parduotuvės, ėjau pasišokinėdama, vis mąsčiau apie jį, mus, ką skanaus gamina, kaip tik ir išalkusi buvau...

Jau priėjau laiptinę, skambinu į duris ir girdžiu kažkokį triukšmą. Staiga atsidarė durys, išlėkė dvi merginos ir JIS! Su cigarete rankose... Aš buvau šoke, nieko nesupratau, ilgai taip stovėjau. Ir klausiau, kas gi čia nutiko? Jis man: „Dink“. Be proto buvo skaudu tai girdėti iš jo. Supratau, kad turiu iš čia dingti ir kuo greičiau. O tada buvo vėsoka, apsirengusi buvau netinkamai, trumpu sijonu ir švarkeliu. Atėjusi iki stotelės laukiau ilgai autobuso ir verkiau kruvinom ašarom galvodama: už ką man tiek skausmo? Kodėl būtent man?

Sėdėjau ir drebėjau, o žmonės ėjo, žiūrėjo ir nesuprato, kas vyksta. Paskambinau draugei pasipasakoti, kas nutiko. Ji guodė, kiek tik galėjo mane, bet mano širdis buvo sudaužyta į šukes... Į milijoną šukių. Jis dar skambino, nes įlipusi į autobusą parašiau – neištvėriau. Žinau, kad nereikėjo. Bet norėjau išsilieti, todėl apsižodžiavom smarkiai, o lengviau nepasidarė, tik sukilo pyktis.

Po tokio skaudaus įvykio prižadėjau sau daugiau nesusitikti su juo niekada. Tiesiog pamiršti visus jam jaustus jausmus, nebeskaudinti savęs.

Pagaliau vis dėlto atrašė – ateik, gaminu mums pietus. Pagalvojau – kaip man pasisekė, kad turiu tokį rūpestingą vaikiną.

Gyvenau toliau, įsisukau į rutiną. Mokslai, namai, draugės. Po poros mėnesių jis vėl parašė ir atsiprašinėjo, o aš neištvėriau susitikau su juo. O buvau sau prižadėjus niekada to nedaryti...

Bet jis elgėsi labai meiliai. Apsvaigau vėl nuo jo žodžių, sakė, draugausim, niekada nesiskirsim, eisim kartu gyventi, kursim gyvenimą drauge. Bet, deja, toli gražu iki to buvo. Ta paskutinė mūsų naktis buvo nereali, tų jausmų, kuriuos patyriau, kad ir kaip norėčiau, neįmanoma atpasakoti.

Bet po jos vėl viskas pasikeitė.

Jis prisipažino, kad vėl mane apgavo, tik žaidė su manimi ir jokios ateities su manimi neplanuoja. Juokėsi iš manęs garsiai, šaipėsi, kiek tik sugebėjo. Mane tai varė iš proto. Ir vis tiek kas kartą, kai jis man parašydavo, norėjau būti su juo ir įsivaizduodavau, kaip mums gera dviese.

O to niekada nebus, tačiau tai suvokiu tik dabar. Žinau, kvaila su tokiu žmogumi palaikyti ryšius, bet yra kaip yra. Niekada nekeršijau, nes žinau, kad nepridera taip elgtis. Ir ne per seniausiai sužinojau, kad tas vaikinas buvo susiradęs merginą, važiavo pas ją, o ji su kitu už rankučių laikėsi ir bučiavosi... Edvinas įsiuto ir ją paliko.

O juk tokia pati situacija buvo ir su manimi, kai aš pas jį važiavau, o jis su dviem merginom... Patikėkite, Dausų Valdovas sutvarkys viską taip, kaip turi būti. Pamokys kiekvieną nedorėlį, kaip jam priklauso, kaip jam lemta. Man iš tiesų palengvėjo, kai tai sužinojau. Nes niekada nepamiršiu, kiek per jį teko iškentėti. Ir nors skausmas išnyko, tačiau žaizdos niekada nesugis..

Šios istorijos moralas arba, kitaip sakant, pamoka tokia – vaikinai, gerbkite savo merginas, mylėkite, saugokite, užkariaukite. Mažiau kalbėkite ir daugiau darykite. Žodžiai gali būti laikini. O merginoms palinkėčiau leisti būti užkariaujamoms, mylėti savo vaikinus taip stipriai, kaip jie jus mylės, gerbti save, saugoti tam vieninteliam, o ne pirmam pasitaikiusiam – tai labai svarbu!

Pikti, nedorėliai, mergišiai vaikinai labai retai kada pasikeičia – tai beveik neįmanoma. Tad nesuteikite antro šanso, tikrai neverta.


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „C&D Style“ įsteigtą prizą – vasarišką „L'Occitane“ verbenų rinkinį, kurį sudaro verbenų šveičiamoji dušo želė, muilas ir kūno purškiklis. Rinkinio vertė – 33 €.

Gamintojų nuotr.
Gamintojų nuotr.

Iš visų Provanse auginamų aromatinių žolelių tik viena alsuoja gaiva, atgaivina kūną ir protą – tai kibirkščiuojanti verbena. Tai gaivos, citrusinio dvelksmo suteikiantis kvapas, kurį galima užuosti jau už kelių mylių. Kuomet į Prancūziją atkeliauja vasaros karštis, verbenų lapai naudojami šaltoms arbatoms ar gaiviems ledų šerbetams gaminti. „L'Occitane“ verbenų kolekcija spinduliuoja energija, gaiva – tai aromatas, kuris atgaivina tiek kūną, tiek mintis.

Daugiau apie verbenų liniją sužinosite ČIA.


Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Ji24.lt

Naujausi straipsniai