Kiek mums reikia iki laimės? Kartais ieškant jos tenka perbristi ašarų jūrą, kartais – kopti per byrantį smėlį, o kartais – netikėtai ji išnyra visiškai šalia. Siūlome paskaityti Ji24.lt skaitytojos istoriją.
Nuo paauglystės buvau labai aktyvi, darbšti ir savo tikslų siekianti mergina. Tik gal kiek per rimta.
Kai mano draugai pirmame kurse šėlo klubuose, aš sėdėjau viena bendrabučio kambaryje ir ruošiausi egzaminui. Kai patrauklus vaikinas gatvėje mane užkalbindavo, o mano galvoje tuo metu būdavo tik mokslai, darbas ir mintys apie tai, kaip gauti kuo didesnę stipendiją. Aš jį atstumdavau vienu sakiniu. Ką galiu pasakyti – talentas iš prigimties. Neva man buvo sunkiau nei visiems mano draugams...
Aš tiesiog buvau išsigandusi mergaitė iš mažo miestelio su didelėmis svajonėmis, kurios ne tik gąsdino, bet ir vertė tylėti.
Visada turėjau daug draugų ir pažįstamų, bet kartais jaučiausi pats vienišiausias žmogus Žemėje. Būdavo dienų, kuomet iki skausmo suspausdavo širdį, o ašaros skruostais risdavosi per greitai ir per dažnai. Buvo sunku, bet man to reikėjo.
Tam, kad geriau suprasčiau save ir nustočiau verkti dėl to, ko negaliu pakeisti. Kad neverkčiau, jog mano mama man niekada nesakė, kad esu graži. Kad mokykloje niekas netikėjo, o aš ėmiau ir įrodžiau! Dėl to, kad man labai brangūs žmonės ėmė ir išėjo tada, kai aš tam dar nebuvau pasiruošusi. Išėjo ne laiku ir nepelnytai.
Žmonės nesikeičia. Keičiasi jų požiūris. Manąjį pakeitė pats nuostabiausias jausmas, koks tik gali būti, – meilė. Visų pirma meilė sau, o po to jam.
Per paskutines savo atostogas išvažiavau aplankyti draugų taip toli, kaip dar niekada nebuvau nukeliavusi – saulė, jūra, ilgi pasivaikščiojimai ir plačiai besišypsantys žmonės aplink. Pačios nuostabiausios atostogos!
(...) parašiau sutiktam širdžių ėdikui žinutę ir tiesiog labai paprastai paklausiau, kur man nuvažiuoti, kad pailsėčiau nuo turistų.
Jau antrą atostogų dieną susipažinau su simpatišku jaunu vyru, kuris, galima sakyti, atrodė kone iš žurnalo viršelio, suprask, nepatikimas. Tokiu jį ir laikiau nuo pat pradžių – pačiu nepatikimiausiu vyru Žemėje. Jam tą parodžiau visais įmanomais būdais! Jau per patį pirmą pasimatymą. O ką padarė jis? Juokėsi man tiesiai į akis ir nedarė nieko, ko aš neleidau ar nenorėjau.
Taip pat skaitykite: Geriausias draugas pagal Zodiako ženklą
Taigi pirmasis pasimatymas prasidėjo naktį tuščiame pliaže, šviečiant pilnačiai ir po labiausiai žvaigždėtu dangumi, kokį tik kada esu mačiusi… Žvaigždės tą naktį stebėjo, kaip mes nedrąsiai pradedame kalbėtis, ieškoti bendrumų, daug juokiamės, žaidžiame smėlio karą, pirmąkart pasibučiuojame ir po maždaug visą naktį trukusio pasimatymo atsisveikiname ir pasukame skirtingais keliais.
Antro pasimatymo aš nebenorėjau. Man viskas atrodė pernelyg gera, gražu ir paprasta, kad būtų tiesa. Aš juk protinga. Žinau, kad gyvenimas ne pasaka ir tikrai nežinau, kelintas jam čia toks pasimatymas šią savaitę, o aš tikrai nenoriu grįžti į namus pašauta širdimi.
Taigi, visais įmanomais ir neįmanomais būdais išsisukinėjau nuo susitikimo žinutėmis, kol galiausiai pasiryžau parašyti tiesą. Pasakiau kažką panašaus į: „Man tikrai labai patiko leisti laiką su tavimi, bet iš tavęs daugiau nieko nenoriu. Tu nuostabus vyras ir dar tikrai surasi savo svajonių moterį, o aš čia tik atostogoms ir tikrai nenoriu dalyti tuščių pažadų“.
Po šios žinutės likau nesuprasta. Vyrai… Jie nustemba, kai moteris pradeda juos „maitinti“ jų pačių „vaistukais“. Nusprendusi nebesukti sau galvos, vėl panirau į įdomias veiklas – juk man atostogos!
Dienomis daug vaikščiodavau ir rinkdavau komplimentus gatvėse. Žinoma, dėl komplimentų visuomet reikia pasistengti, bet ar sunku gražiai susišukuoti plaukus ir pasidažyti raudoniausiu lūpdažiu?
Po keleto dienų užsimaniau atrasti kokią naują vietelę ramiai popietei su knyga. Kadangi draugų vietelės jau buvo visos išnaršytos, o raudonos lūpos man su lig kiekviena diena teikė pasitikėjimo savo grožiu, parašiau sutiktam širdžių ėdikui žinutę ir tiesiog labai paprastai paklausiau, kur man nuvažiuoti, kad pailsėčiau nuo turistų. Atsakymą gavau (po eilės klausimų, kas negerai, kodėl man reikia pailsėti nuo turistų ir t. t.).
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano lauktas pasimatymas prasidėjo netikėtai“
Nuvykau į pačią tinkamiausią vietą knygai! Tik jūra, uolos, saulė ir aš… Kas gali būti tobuliau per atostogas? Diena buvo puiki. Vaikščiojau per uolas, braidžiau po savo minčių platybes, nes knygai taip ir nesusikaupiau.
Grįžau vakarop, o namuose jau buvo draugai. Tradiciškai susėdome terasoje, įsipylėme po gerą taurę balto lengvo vyno ir pradėjome kalbėtis apie dienos įspūdžius. Kuo daugiau kalbėjau, tuo geriau supratau, kad esu kažką kažkam skolinga.
Išsitraukiau telefoną ir parašiau jam: „Ačiū, būtent tai, ko reikėjo“. Ir tą patį vakarą tarp mūsų vėl prasidėjo „nepaleidžiu iš rankų telefono“ stadija.
Mes susitikome dar kartą, vėliau dar kartą ir dar, ir dar… Galiausiai atėjo mano paskutinis vakaras prieš išvykstant namo. Žinojau, kad pasaka baigiasi, ir aš grįšiu į realybę, o jį prisiminsiu kaip patį teisingiausią sutiktą vyrą (po mano tėčio ir brolio) ir tikrai turėsiu, ką papasakoti anūkams…
Atsisveikinome kaip tikri suaugę ir protingi žmonės. Ryte jis mane atvežė prie draugų namų, apsikabinome, jis mane pabučiavo į kaktą (?!), o aš jam palinkėjau gražaus gyvenimo (?!?!).
Grįžau namo ir jau po savaitės sukausi kaip bitutė savo įprastuose rėmuose, tik pradėjau reguliariai lankyti sporto klubą, šiek tiek labiau derinti mitybą, dažniau staipytis prie veidrodžio, dar dažniau šypsotis.
Taip pat skaitykite: Potrauminės demencijos pakirstą tėtį penktus metus slauganti Gintarė: „Skaudžiausia, kad jį praradau kaip asmenybę“
Kažkaip netikėtai pradėjau daryti tai, kam anksčiau neturėjau laiko. Po gerų dviejų mėnesių pradėjau galvoti: na, kodėl aš čia taip darau? Kas pasikeitė? Apsidairiau ir… pamačiau savo širdžių ėdiką šalia. Nuo mano išvažiavimo jis nepaleido manęs ilgiau nei savaitei. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu, per tuos kelis mėnesius jis buvo visą laiką šalia, kaip pats geriausias draugas, kartu nepraleisdamas progų priminti, kad jis dar ir vyras… Mus skyrė ir šiandien vis dar skiria kone 5000 km, bet jausmas toks, kad jis gretimame kambaryje.
Trenkė žaibas, ir aš supratau, kas čia vyksta. Dvi savaitės ašarų, panikos, bemiegių naktų, vyno ir per daug cigarečių, įsivaizduojamų širdies smūgių ir dar daugiau sporto, kol aš supratau, kaip turiu gyventi, kad būčiau laiminga. Tiek man kainavo šis sprendimas. Užteko tik vieno visiškai nepažįstamo žmogaus, ir užburtas ratas sustojo.
Atrodo, visas mano gyvenimas sustojo, pradėjo suktis į kitą pusę – tikiu, galiausiai pasisuko tinkama linkme ir nuo šiol bus tik lengviau.
Aš esu jauna ir veikli mergina iš provincijos, kuri pastaruosius 8-erius metus kažkaip per savo nevaldomą užsispyrimą sugebėjo ne tik išgyventi viena Vilniuje, bet ir šio to pasiekti. Niekada nepamiršiu, kas aš ir iš kur, nes didžiuojuosi tuo. Nes būtent dėl to esu, kas esu.
Esu stipri ir tikrai galiu išgyventi viena, bet nebenoriu daugiau. Turiu pasirinkimo laisvę ir renkuosi būti laiminga savo pačios gyvenime.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „C&D Style“ įsteigtus prizus: išskirtinio dizaino raktų pakabuką „Medailon“ ir rankinės laikiklį „Heart“.
Gražaus, elegantiško dizaino pakabukas leis visada su savimi turėti dvi jums brangias nuotraukas. Nors iš išorės tai lyg niekuo neišsiskiriantis, metalinis raktų pakabukas, tačiau iš tiesų – tai prabangi, maža jausmų dėželė, kuri saugo jausmus ir išgyventas akimirkas.
Rankinės laikiklis žavi savo neįprasta forma, aptakiomis asimetriškomis linijomis. Lengvai pasukus širdelę, ji transformuojasi į patogų rankinės laikiklį, kuris saugiai laikys rankinę prie stalo krašto.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!