„Daugelis dar jaunystėje turėjome tokį žmogų, kuris pakeitė mūsų gyvenimą kažkuria linkme. Ir tik laikui bėgant suprantame, tas žmogus nuvedė mus geru keliu ar ne“, – savo istoriją pasakoti pradeda Ji24.lt skaitytoja.
Savo gyvenime ir aš sutikau tokį žmogų. Buvau jauna, dar moksleivė. Laisvalaikį leisdavau su draugais kur nors lauke.
Vieną žiemos vakarą mes užėjome į kažkokio namo laiptinę, net neatsimenu, kodėl. Pro šalį ėjo vaikinas – jis buvo linksmas, truputį išgėręs ir pasikvietė mus visus pas jį į namus.
Taip ir susipažinome. Leidome laiką jo namuose, kartu su mano ir jo draugais. Iš pradžių jis kalbindavo mano geriausią draugę. O aš, gal iš pavydo, o gal iš rūpesčio, nuolat jai sakydavau: „Tu ką, jis šešeriais metais už tave vyresnis, net nemėgink jo prisileisti“.
Ir kažkurią dieną, po apsilankymo pas jį, tas vaikinas paprašė mano numerio. Aišku, numerį aš jam daviau, juk vienoje kompanijoje leidom laiką, tad pamaniau – kodėl gi ne. Taip ir pradėjom susirašinėti.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Dėl jo netekau savigarbos, orumo ir šešerių savo jaunystės metų“
Tuomet grįžau į jo butą, apsirengiau ir jau norėjau išeiti, bet jis labai manęs atsiprašinėjo, ir aš atleidau. Tai buvo antroji mano klaida.
Pasikvietė jis mane pas save į namus, leidom laiką dviese. Po dviejų savaičių mes jau buvome pora. Žinoma, sulaukdavau daug pastabų iš draugų ir pažįstamų – juk ir už mane jis buvo šešeriais metais vyresnis. Tačiau aš, kaip visada, nepaisiau kitų nuomonės.
Du mėnesius mes katkartėmis leisdavome vakarus kartu. Tuo laiku, kai jis grįždavo namo iš darbo, aš būdavau netoliese, stebėdavau jo langą. Šviesa įsijungė – vadinasi, jis namie. Pas mus buvo gal net ne santykiai, o tiesiog bučiniai ir t. t., nes nebūdavo nei „labas rytas“, nei „aš jau grįžau namo“ ar panašių žinučių. Kadangi nebuvo didelio prisirišimo, nebuvo ir barnių.
Bet viskas keičiasi.
Po kelių mėnesių pagaliau prasidėjo normalūs santykiai – laiko leidimas ir pas mane namuose su mano tėvais, beveik kasdien dviese, nuolatiniai susirašinėjimai ir panašiai. Aš, aišku, apsidžiaugiau. Nors žinojau, kad jis manęs nemylėjo, tiesiog jautė simpatiją. To nuo manęs jis neslėpė. Vis dėlto jį mylėjau aš.
Nenorėjau jo netekti, taigi pamačiusi jo žinutes bei susirašinėjimus „Facebook'e“ su kitomis merginomis, tai ignoruodavau. Nenorėjau varžyti jo laisvės, nes jis būtų mane palikęs. Tikriausiai tai ir buvo mano pirmoji klaida...
Kentėjau išdavystes. Jis nežinojo, kad aš viską žinau. Dažnai pykdavomės. Mes išsiskirdavome bent kartą per mėnesį, laikui bėgant tų išsiskyrimų padažnėdavo. Visa tai tęsėsi apie 8 mėnesius.
Buvau išvykusi į Vokietiją. Grįžusi atėjau pas jį. Gražiai sėdėjome, kol jam paskambino kažkoks vaikinas. Jis pasakė, kad nori susitikti, ir mes abu išėjome į laiptinę. Skambinantysis atėjo su mergina ir užsipuolė mano vaikiną.
Nieko nesupratau, kol tas nedavė man savo merginos telefono. Perskaičiau savo vaikino žinutes ir viską supratau... Tuomet grįžau į jo butą, apsirengiau ir jau norėjau išeiti, bet jis labai manęs atsiprašinėjo, ir aš atleidau. Tai buvo antroji mano klaida...
Vėliau jis mane pamilo. Pagaliau gražiai elgėsi su manimi, kasdien palydėdavo namo, kai galėdavo, pasitikdavo iš mokyklos. Pirkdavo šokoladukus, gamindavo man valgyti. Kai jo nebūdavo namie, jis palikdavo man raktus, o aš sutvarkydavau jo namus, išplaudavau indus, išskalbdavau jo drabužius, stengiausi būti gera mergina.
Bet jis turėjo dar vieną problemą – alkoholį. Jis nebuvo alkoholikas. Bet, kai išgerdavo per daug, jis tapdavo lyg nesavas. Kartais nuskriausdavo mane (ne smurtu), neatpažindavo manęs, nevaldydavo savęs, bėgiodavo po rajoną pusiau nuogas manęs ieškodamas. Ir viso to kitą dieną jis neatsimindavo. Atbėgdavo net į mano draugės namus ir skųsdavosi jos tėvams, galvodamas, jog ten sėdi mano mama arba koks nors kitas žmogus.
Buvo jis ir siaubingai pavydus. Turėjau du geriausius vyriškos lyties draugus, kurie visada buvo šalia manęs, kai man jų reikėdavo, kurie šluostydavo mano ašaras, kai susipykdavau su vaikinu, ir kurie visuomet mane saugojo.
Deja, mano vaikinas uždraudė man su jais bendrauti. Iš pradžių pasakiau jiems, kad nebeskambintų man daugiau, nors labai dėl to išgyvenau – man jie buvo labai brangūs. Galiausiai, vienas iš jų neatlaikė ir atėjo pas mane. Apkabino, ir aš pravirkau. Jis pažadėjo visada būti šalia ir tarė: „Bus dar skaudžiau, bet tu laikykis“.
Alkoholis. Ir jis prisigėrė. Iš pradžių viskas buvo pakenčiama, kol jis mane pasisodino ant kelių ir pradėjo smaugti...
Nusprendžiau bendrauti su jais slapčia. Kai eidavau su vaikinu pasivaikščioti ir sutikdavau kurį nors iš draugų, negalėdavau pasisveikinti. O kai praleidusi dieną su juo, pareidavau namo, jie jau manęs laukdavo, kadangi gerai bendravo su mano tėvais, tai problemų nebūdavo. Kartais net nakvodavo, linksmai leisdavome laiką.
Kartą buvo mūsų su vaikinu bendro draugo gimtadienis. Šventėme jo namuose. Viskas buvo gerai – linksma, muzika, maistas, alkoholis. Alkoholis. Ir jis prisigėrė. Iš pradžių viskas buvo pakenčiama, kol jis mane pasisodino ant kelių ir pradėjo smaugti... Siaubingai išsigandau, bet jo draugai jį sustabdė.
Užsidariau tualete ir verkdama paskambinau draugui. Jis susiskambino su kitu draugu, ir jo tėvas mane pasiėmė. Parvežė į draugo namus, jie dviese mane nuramino. Pasilikau per naktį su jais. Apsikabinau draugą ir, žinodama, kad esu saugi, užmigau.
Mano vaikinas naktį dar mėgino manęs ieškoti, bet veltui. Mano mama pasakė jam, kad aš pas dėdę ir kad neieškotų. Na, ir ką jūs galvojate? Po savaitės mes susitaikėme. Tai ir vėl buvo mano klaida...
Kai nuo mūsų draugystės pradžios buvo praėję 11 mėnesių, jis padarė man siurprizą. Pagamino man valgyti, rožėmis nuklojo visus namus... Būčiau apsidžiaugusi, jeigu būčiau dar jį mylėjusi.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Esu emigrantė, iš Norvegijos grįžusi dėl meilės“
Mane kankino depresija – kasdien leisdavome laiką jo namuose, apniko rutina, o kur dar nuolatiniai pykčiai ir išsiskyrimai. Jis tiesiog gadino mano nervus. Beveik nevalgydavau, todėl numečiau daug svorio. Vaikščiojau tuščiomis akimis ir nuolat verkdavau. Tomis dienomis tiesog nežinojau, kas yra laimė. Mane laikė tik prisirišimas.
Ir jis to nematė.
Jis nematė, kad nenoriu, jog mane bučiuotų, nematė, kad aš tiesiog žiūriu į nieką, nematė, kad nemyliu jo. Nors, žinoma, aš gerai vaidinau. Dariau tai, nes galvojau, kad man praeis, kad čia tik laikinai. Galiausiai pripratau prie to jausmo, ir atėjus pavasariui jaučiausi geriau. Netgi pradėjau lankyti sporto klubą.
Galiausiai depresija prasidėjo jam. Jis nuolat būdavo apimtas kažkokios paranojos, nedirbo, nieko neveikė, tik skundėsi gyvenimu. Jis buvo tarsi skuduras. Vyras, kuris nesugebėjo išspręsti nei savo problemų, nei pasirūpinti savo mergina. Jis tiesiog norėjo išvažiuoti.
Jis nematė, kad nenoriu, jog mane bučiuotų, nematė, kad aš tiesiog žiūriu į nieką, nematė, kad nemyliu jo.
Vasaros pradžioje buvo mano mamos gimtadienis. Aš jam pasakiau, kad jame dalyvaus ir tie du mano draugai. Iš pradžių viskas buvo neblogai, bet jis nenorėjo ten būti. Ir kas gi nutiko? Jis prisigėrė.
Mano tėvai oficialiai pasiūlė vienam iš draugų būti mano jaunesniosios sesutės krikštatėviu. O mano vaikinas turbūt net nesuprato, kas atsitiko. Vėliau jis mėgino muštis su mano draugu, bet draugas jį tiesiog ramiai paguldė. Vėliau vaikinas užmigo ant grindų, mes jį paguldėme į lovą. Ryte pabudę jo jau neradome. Jis išvyko į Klaipėdą pas savo tėvus.
Dabar džiaugiuosi jo tokiu poelgiu, nes jis išlaisvino mane. Išlaisvino nuo kančios. Tiesa, iš pradžių jis dar skambindavo, grasindavo, kažką šnekėdavo, bet man tai jau buvo nesvarbu.
Po 3 mėnesių jis grįžo. Mėgino mane susigrąžinti, bet aš jau buvau laiminga, džiaugiausi laisve ir savo draugais.
Merginos, net jei ir mylite savo vaikiną, bet jis jus stipriai skaudina – bėkit. Žmonės nesikeičia.
Iš pradžių nekenčiau jo už visą sukeltą skausmą, nes jo buvo kur kas daugiau nei būtų įmanoma aprašyti, bet dabar esu jam dėkinga.
Turiu skaudžios patirties ir karčią gyvenimo pamoką. Tapau morališkai stipri ir džiaugiuosi kiekviena diena.
Supratau vieną dalyką – tik mes patys renkamės, kam mes skirsime savo dienas ir laiką. Gailiuosi tik dėl to, kad pusantrų metų leidau su juo, o ne su draugais, kuriems tikrai buvau svarbi.
Merginos, net jei ir mylite savo vaikiną, bet jis jus stipriai skaudina – bėkit. Žmonės nesikeičia. Ir netikėkite pažadais, kad kažkas pasikeis – po mėnesio ar dviejų bus tas pats. Prisiekiu jums. Bėkite ir būkite laimingos. Juk laimė ne tik meilėje.
Dėkojame istorijos autorei už pasakojimą ir dovanojame jai kūno priežiūros rinkinį „The Botanical Cologne of the Morning“ (prizo vertė – 39 eur.). Ši produktų linija – tai padėka rytui, naujai dienos pradžiai, bundančiai gamtai ir jos grožiui.
„Le Couvent des Minimes“ – veido, kūno ir plaukų priežiūros priemonės, pagamintos pietų Prancūzijoje. Šių produktų sukūrimą įkvėpė receptai, kuriuos daug metų naudojo ir tobulino Mane vienuolyno vienuolės ir pranciškonų misionieriai. Todėl šiuose produktuose rasite laiko patikrintus, natūralius ingredientus ir senuosius fitoterapijos ir aromaterapijos receptus.
Rinkinį sudaro: kvapusis vanduo, kūno drėkiklis, dušo želė, rankų kremas.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimi?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!