Tikra istorija. „Įsimylėjau geriausios draugės vyrą“

Meilės istorija / Fotolia nuotr.
Meilės istorija / Fotolia nuotr.
Šaltinis: Ji24.lt
2014-08-15 16:02
AA

Dažnai girdime, kad širdžiai neįsakysi. Iš tiesų, jausmai labai sudėtingas ir į rėmus netelpantis dalykas, tad gyvenime pasitaiko net tokių kurioziškų situacijų. Tik linksmumo tame įžvelgti sunku... Siūlome ir jums paskaityti portalui JI24.lt atsiųstą skaitytojos istoriją apie tai, kaip jos širdį prikaustė sunkūs sprendimai.

Su Vilma buvome geriausios draugės jau nuo pirmos klasės. Nesuklysiu pasakydama, kad mūsų draugystė buvo labai mergaitiška ir tyra – siūdavome lėlėms drabužėlius, karstydavomės medžiuose, supdavomės, o šiltais vasaros vakarais jos močiutės sode gerdavome arbatėlę iš mažyčių porcelianinių puodelių. Tuo metu norėjome būti tikros damos, suaugusios ir tokios, kurioms viskas galima. Tą „fėjišką“ vaikystę taip greit pakeitė realybė: pamokos, mokykloje vykstantys renginiai ir būreliai, galiausiai egzaminai, kurie mus nubloškė į tą patį universitetą.

Kaip tuo galėjau nesidžiaugti? Tai buvo tobulas metas, kurį mes išnaudojome su kaupu, žinoma, ne tik besimokydamos naktimis... Jau pačiomis pirmomis dienomis supratau, kad paskaitos man duoda net daugiau negu norėčiau, o to priežastis – dar visai jaunas dėstytojas.

Benas buvo vos perkopęs trisdešimtmetį, labai vyriškas ir žavus, toks, kaip aš vadinu, skandinaviško tipo jaunuolis. Ir tas dėstytojo vardas jam nelipo, kai žiūrėdama į jį aš įsivaizduodavau, tarkime, kaip jo lūpos paliečia manąsias... Savaime aišku, realybėje apie tai negalėjo būti jokios kalbos! Visgi, kas galima Jupiteriui, nebūtinai leidžiama jaučiui. O mūsų draugystėje Vilma ir buvo Jupiteris – liekna, kone magiškos klasikinės išvaizdos, ryškiomis žydromis akimis, tamsiais plaukais, kurie siekė liemenį, o apie jos juoką ir charzimą nė kalbos negali būti. Ji buvo tikra tobulybė. Apie save to pasakyti negalėjau. Visuomet buvau nepatenkinta tuo, kaip atrodau. Kur gi čia pasitikėsi savimi, kai geriausia draugė vadina pagranduku... Štai šioje vietoje atsirado trintis, kadangi pabrėždama savo grožį, Vilma mane skatino savęs nemėgti ir aš pradėjau galvoti, kodėl draugė taip elgiasi? Juk jai buvo atviri visi keliai, kur tik beeitų, o manęs konkurente ji tikrai negalėjo laikyti.

Tuo metu nesupratau, kad turiu ir kitų privalumų... Po studijų nė kiek nenustebau, kad Benas ir Vilma pradėjo susitikinėti, o tą jų draugystę vainikavo sužadėtuvės. Labai jos lauktas žingsnis... Turėjau draugei padėti pasiruošti vestuvėms, nors man buvo labai sunku. Juk aš seniai žavėjausi savo skandinavu, tačiau Vilma tinklą buvo užmetusi kur kas seniau. Kaip galėjau nesidžiaugti dėl draugės?!

Vieną vakarą nutiko tai, apie ką nebūčiau galėjusi pagalvoti. Bekalbėdami apie artėjančią santuoką su Benu likome vienui vieni. Bekvatodami iš kažkokio pokšto staiga nuščiuvome ir tą tylos minutę skandinavas šiurkščiai suėmė mane ir įsisiurbė į lūpas. Kojos pradėjo tirpti, rankų pirštais įsikibau į jo rusvus plaukus ir atsidaviau tam bučiniui, kuris metų metus sukosi mano galvoje kaip sugedusi plokštelė. Jaučiau, kaip viskas kaista, aistra įgauna į pagreitį, ir žinojau, kad... Turiu sustoti. Nesvarbu, kuris mūsų buvo viso šio geismo protrūkio iniciatorius, tačiau žinojau, kad to neatleisime vienas kitam, o ir įskaudinsime trečią žmogų.

Išbėgau greičiau nei torpeda, nešdama savyje sumišusią gėdą, aistrą ir skausmą, nesuprasdma, kas ką tik įvyko, ir ko man tikėtis... Tačiau ko aš galėjau tikėtis? Kad geriausia draugė man perleis savo būsimą vyrą? Kad mes galėtume būti kartu? Ak, šitoje lygtyje per daug nežinomųjų, per daug painiavos, per daug neatsakytų klausimų, oro pilių ir iliuzijų...

Praėjo savaitė. Šiandien mano geriausia draugė ir seniai mylimas skandinavas ištars vienas kitam priesaikos žodžius. Jaučiu tokią įtampą, kad mano skrandyje, atrodo, skraido tikrai ne drugeliai. Matau, kaip jie vienas kitam mauna žiedus ant pirštų, kaip susiliečia jų lūpos, o akyse žiba laimės kibirkštėlės. Vadinasi, kažkuo tikėdama suklydau? Įkyriai persekioja mintis, kad ši istorija dar nebaigta, dar negaliu padėti taško...

Kažkas skambina į duris. Pribėgusi atveriu jas, o ten – jis... Kuriuo keliu man pasukti? Kokį sprendimą priimti? Atsakymo vis dar nerandu...


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Contigo“ įsteigtą prizą – „Rush“ linijos gertuvę. „Contigo“ kuriami puodeliai yra su patentuota „autoseal“ ir „autospout“ technologijomis – patogesniam gyvenimui.

„Contigo“ gertuvė / Gamintojo nuotr.
 
  • Gertuvė pagaminta nenaudojant Bisfenolio A.
  • Patentuota Autoseal technologija apsaugo nuo skysčio pratekėjimo ir lašėjimo.
  • Paprasta gerti – vienu paspaudimu.
  • Dangtelį galima plauti indaplovėje.
  • Pagaminta iš ypač patvaraus plastiko.
  • Tūris 550ml.

Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.

Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti prizais.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!