Mano tėvai nuo pat mažens man buvo pavyzdys, kaip reikia vienas kitą mylėti, gerbti, saugoti. Vaikystėje man atrodė, kad jie kartu bus amžinai. Tačiau tikriausiai visos pasakos kada nors baigiasi, o jausmai atšąla.
Kai suaugau, tėvai pradėjo nebesutarti: tai tūžmingai pykdavosi, tai nesikalbėdavo. Galiausiai prasidėjo apatija – jie vengė vienas kito. Kartais sugebėdavo net gyvendami po vienu stogu nesusitikti ištisą savaitę. Stebėjau šį spektaklį ir mamai vis kartojau, kad tokie santykiai nenormalūs, kad reikia kažką daryti.
Naujiena man buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Žiūrėjau į mamą išpūtusi akis ir negalėjau patikėti.
Netikėta išvyka į Prancūziją
Vieną vakarą, gerdama arbatą, mama pasakė, kad reikia pasikalbėti apie kai ką rimto. Žinojau, kad tokia pokalbio pradžia nežada nieko gero. Prabilo lėtai, bet ramiu balsu paaiškino, kad aš jau suaugusi, o su tėvu ji nesutaria, tad nėra jai čia ko veikti – važiuos į Prancūziją laimės ieškoti. Jos prancūzų kalbos žinios puikios, be to, ten gyvena artima draugė. Naujiena man buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Žiūrėjau į mamą išpūtusi akis ir negalėjau patikėti. Juk ji mano geriausia patarėja, guodėja, galų gale, draugė. Kaip ji gali taip elgtis?
Aišku, gimdytoja išmintingai man bandė aiškinti apie suaugusio žmogaus savarankiškumą, o kai tai nepadėjo, pradėjo kalbėti, kad šiuolaikinės technologijos leidžia susisiekti iš bet kurio pasaulio krašto. Aš net nepajusiu, kad ji kitoje šalye. Be abejo, tai neįtikino, bet negalėjau niekaip paveikti sprendimo.
Atsisveikinimo diena buvo siaubinga – ašarų upeliai plaukė ir dieną, ir naktį. Galų gale, šiek tiek aprimau ir supratau, kad mano reakcija perdėta – aš suaugusi, o mama turi teisę turėti savo gyvenimą tvarkyti, kaip jai atrodo geriausiai. Mama greitai susirado gerą darbą didelėje užsienio kompanijoje. Ji uždirbdavo tikrai nemažus pinigus, tad dalį siųsdavo ir man į Lietuvą. Džiugindavo ir tai, kad vos tik panorėjusi galiu sėsti į lėktuvą ir skristi į Prancūziją. Tad ilgainiui viskas stojo į savo vėžes ir man ši situacija netgi pradėjo patikti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija: „Tik jam vedus kitą, supratau, kad jis buvo mano gyvenimo meilė“
Nauja meilė
Kartą, kai kalbėjome telefonu, vėl, kaip ir tą vakarą, išgirdau, kad reikia rimtai pakalbėti. Per širdį perbėgo šiurpiuliukai. Mano vaizduotėje sukosi baisiausi scenarijai apie ligas, avarijas, benamystę ir kitus dalykus. Tačiau žinia buvo geresnė, nei aš įsivaizdavau. Mama ramiausiai pranešė, kad turi širdies draugą ir jau keli mėnesiai gyvena kartu.
Šitai mane ir nustebino, ir supykdė – net kelis mėnesius tai nuo manęs slėpė, juk mes geriausios draugės, o ji tylėjo, kaip vandens į burną prisisėmusi. Toliau naujienos pasipylė vieną po kitos: jis prancūzas, advokatas, labai protingas, jau ir pasipiršti spėjo... Kasvakar pasakodavo apie visas vietas, kuriose jie lankosi: restoranai, teatras, muziejai... Ilgai pykti negalėjau – net per telefono ragelį girdėjau, kad mama tikrai laiminga.
Pradėjau ruoštis vestuvėms, kurios turėjo būti įspūdingos. Jau rinkausi drabužius šventei, pirkau kelionės bilietus, pakavau vestuvinę dovaną. Mama dar labiau nenustygo vietoje, buvo pakylėta ir dėl kiekvienos smulkmenos tarėsi su manimi. Žinojau viską: gėlių spalvas, žiedų formą, net įžadų tekstą. Tačiau mūsų gyvenime taip jau būna, kad likimas visus planus pakoreguoja, kaip jam labiausiai patinka. Kaip visada, vakare skambinau mamai, bet atsako nesulaukiau. Bandžiau rašyti žinutes, tačiau į mane atsidaužė tik tyla. Kad ir kokia užimta būdavo, visada rasdavo laiko bent pranešti, kad pakalbėsime rytoj ar vėliau, todėl toks elgesys, mažų mažiausiai, buvo keistas.
Skambučio sulaukiau kitą dieną. Iš karto supratau, kad kažkas nutiko. Ji paskambino ir dešimt minučių tylėjo. Tylėjau kartu, nieko neklausinėjau, kol galiausiai pati ištarė, kad jos sužadėtinis mirė. Vėžys. Pasirodo, jau seniai sirgo, tik išmoningai slėpė, o liga paskutinį kirtį sudavė netikėtai. Ji ir verkė, ir pyko, kad buvo apgauta ir kad vėl neteko laimės. Jei būtų žinojusi, gal nebūtų taip prisirišusi. O dar tos vestuvės – jis irgi tikriausiai vylėsi, kad spės...
TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl nesiseka rasti antrosios pusės?
Sugrįžimas
Negalėjau rasti paguodos žodžių. Nors draugystė buvo trumpa, tačiau be galo brangi. Per tuos ilgus metus pagaliau ji nors trumpam tapo laiminga ir, rodės, atrado gyvenimo prasmę. Paprašiau mamos grįžti į Lietuvą – žinojau, kad būdamos kartu kažkaip galėsim išgyventi šią tragediją. Didžiai mano nuostabai, mama be jokių svarstymų sutiko. Teigė, kad Prancūzijoje jau nebeturi dėl ko gyventi, o jos vienintelis ramstis – tik aš.
Užsiminiau, kad pakviečiau ir tėtį, nors labai bijojau, kad elgiuosi neteisingai.
Manyje maišėsi daugybė jausmų: iš dalies džiaugiausi, kad mama grįžta ir galėsime vėl būti kartu, iš kitos pusės, suvokiau, kad ji palaužta ir privalėsiu kažkaip jai padėti, nors dar nežinojau kaip. Iki tol mažai bendravusi su tėčiu, nusprendžiau jam pranešti, kad mama grįžta. Pamaniau, kad taip pasielgti būtų mandagu, kad galbūt jis norėtų tai žinoti.
Iš aerouosto grįžome į namus. Užsiminiau, kad pakviečiau ir tėtį, nors labai bijojau, kad elgiuosi neteisingai. Mano nuostabai, ji neprieštaravo, atrodė, kad net nesureagavo. Nesupratau, ar tai sutikimas, ar apatiško žmogaus reakcija. Atvažiavus tėčiui, turėjau reikalų, tad privalėjau trumpam išeiti. Greitomis apsirengiau paltą, apsiaviau batus ir išlėkiau į kiemą. Bėgdama žvilgelėjau į virtuvės langą.
Vaizdas, kurį pamačiau, privertė mane stabtelėti. Tėtis laikė mamos ranką, o jos veidas atrodė visiškai ramus. Žmonės, kurie negalėjo vienas į kitą žiūrėti daugelį metų, ramiausiai sėdėjo greta ir žiūrėjo vienas į kitą tvirtai laikydamiesi už rankų. Nors planavau išeiti tik trumpam, supratau, kad reikėtų užtrukti kiek ilgiau.
Sintija
Norite papasakoti savo istoriją, turite klausimų ar kilo gyvenimiškų sunkumų? Parašykite mums info@ji24.lt.
Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!