Tikra istorija. „Esu emigrantė, iš Norvegijos grįžusi dėl meilės“

Meilė / „Fotolia“ nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2015-06-28 21:00
Kas galėtų priversti mesti visą esamą savo gyvenimą kitoje šalyje ir grįžti atgal į gimtinę? Ji25.lt skaitytoją tai padaryti paskatino meilė. Siūlome paskaityti jos istoriją.

Rodos, tai tik eilinis vasaros vakaras... Vakaras, kuris lyg ir turėtų niekuo nesiskirti nuo kitų, bet, deja. Skiriasi, ir dar kaip. 

Šįvakar jaučiuosi kaip niekad vieniša, ne todėl, kad sėdžiu namuose viena, bet todėl, kad tuštuma glūdi viduje. Ir taip nuo tos dienos, kai prieš pustrečių metų pasirinkau emigrantės duoną Norvegijoje.

Atrodo, esu laiminga mergaitė, turinti viską, ko jai gali reikėti: neblogą automobilį, sunkai iškovotą statusą tarp norvegų, sunkiai uždirbamus pinigus ir viskuo apsirūpinusi. Laisvalaikis gamtoje, kiekviena diena prie jūros... Svajonė – pasakytų bet kuris. 

Ir visu tuo džiaugiuosi ne viena – šalia manęs šešerius metus su manimi koja kojon žengęs vaikinas. Tik širdis šią vasarą jį myli vis mažiau ir vis klausia savęs: „Ar tikrai čia mano vieta?“. Vasarą vienas po kito pas mane skrido ir laisvalaikį leido draugai, įnešė šurmulio ir naujų vėjų. Tačiau visiems išvažiavus...

Sėdžiu balkone ir žiūriu pro langą, tik vaizdą matau kiek kitokį nei visada. Ką matau? Beribius tolius, į kuriuos žiūrint užplūsta įvairiausios mintys. Mintys, kurios dar labiau suspaudžia širdį, sujaukia jausmus ir priverčia labiau susimąstyti. Apie ką? Apie tai, kas yra meilė. Kas tai per jausmas, kam jo riekia?

Galėčiau klausti ir klausti panašių klausimų, bet juk žinau, kad į juos man niekas nesugebės atsakyti. Niekas negali, nes meilė yra kažkas nepaaiškinamo ir paslaptingo. Kartais ji atrodo artima ir šilta, bet kartais ji virsta ledu ir atrodo tokia tolima.

Apibūdinti žodžio „meilė“ tiesiog neįmanoma. Tam neužtektų net visų gražiausių pasaulyje žodžių. Jei norėtume pavaizduoti meilę ant popieriaus lapo, neužtektų nė vieno dailininko spalvų paletės. Juk tai neapsakoma ir nepavaizduojama.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano kelionė pražudė tavo meilę“

Tas jausmas stipresnis už mus pačius, jis yra visagalis ir mus valdo. Kad ir kaip keistai skamba, tai yra tiesa. Bet kartais vis dėlto atsitinka tai, ko labiausiai nenorime ir bijome. Kartais meilė tiesiog ima slysti mums iš rankų. Ir tai dažniausiai atsitinka tada, kai, rodos, tiek mažai trūksta iki išsvajotos laimės.

Kai supranti, jog trūksta žmogaus, kuris priverstų širdį spurdėti, pajunti didžiulę tuštumą. Rodos, visas pasaulis prieš tave, tu neturi draugų, ir tavęs niekas negali suprasti. Jautiesi toks vienišas ir niekam nereikalingas.

Kai nėra meilės, atrodo, kad pasaulis susideda vien tik iš liūdesio ir pilkų spalvų. Nematai tuomet nei saulės spindulių, nei besišypsančių praeivių veidų, nematai nieko.

Kai nėra meilės, atrodo, kad pasaulis susideda vien tik iš liūdesio ir pilkų spalvų. Nematai tuomet nei saulės spindulių, nei besišypsančių praeivių veidų, nematai nieko.

Dingsta optimizmas, nekyla rankos ką nors daryti. Net ir iki tol buvę patys gražiausi dalykai virsta niūriais, niekas jau nebegali nustebinti, viskas nebetenka prasmės.

Vis tik tą vasaros pavakarę prisimenu iki šiol. Juk ji ir pakeitė mano niūrias mintis.

***

Mus (tuometinį mano draugą ir mane) pakvietė netoliese gyvenantis lietuvis, tapęs mūsų draugu, į gimtadienio šventę. Taip ir prasidėjo mano didžiausios permainos gyvenime. 

Mūsų pažintis buvo atsitiktinė, bet ji įnešė tokio didelio gyvenimiško siautulio, supainiojusio dviejų žmonių likimus. Viskas prasidėjo nuo nekalto pirmojo žvilgsnio ir gal įžūloko jo elgesio. Niekada nebuvau bloga mergaitė, tačiau šį kartą, vos po penkių minučių pažinties, mintyse pagalvojau: „Jis bus mano“.

Tą vakarą per daug jo ir nepažinau, tik tas mėlynas, mėlynas akis, kurias dengė „mafijoziško“ stiliaus akiniai. Net nepajutau, kaip prieš mane sėdintis jaunuolis tapo mano minčių vergu – visą vakarą sėdėdama rijau jį akimis, stebėdama jo žavų šyptelėjimą ar juoką.

Pradėjo temti, vėsti. Kompanija buvo nemaža. Nors buvau vienintelė panelė joje, tačiau didžiausio dėmesio isulaukiau iš jo.

– Gal jums, panele, šalta? – paklausė manęs.

Aš tyliai nusijuokiau ir pasakiau, kad kol kas ne. O jis mandagiai atsistojo ir atnešė savo megztinuką. To megztinio kvapo neužmiršiu niekada. Toks vyriškas ir svaiginantis jo aromatas pakerėjo dar labiau.

Taip bėgant vakarui, kai visi jau buvo drąsūs, šnekūs ir linksmi, jis prisėdo prie manęs. Nepamenu, ką kalbėjome, tačiau aš galvojau, kad man sustos širdis... Nesupratau, kaip vos kelias valandas pažįstamas žmogus sugebėjo užkariauti visus mano kūno kampelius.


Tą vakarą sužinojau tik jo vardą, garsiai minimą viso vakaro metu. Daugiau nieko rimto nenutiko. Galiausiai kiek apgirtęs išvyko namo, mane palikdamas spėlioti, ar dar kada jį pamatysiu.

Išaušo rytas. Neslėpsiu, naktį miegojau tik porą valandų. Galvoje vis sukosi mintys apie jį – juk net nespėjau gauti jo telefono numerio. Žinojau tik vardą – Nerijus. Ir tai, kad jo pavardė garsi.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Grįžau į namus, kuriuose manęs laukė jau vienu mylimu žmogumi mažiau“

Toliau padėjo internetas. Po kelių valandų, pasikuitusi visur, kur įmanoma, radau jį „Facebook'e“. Jaunatviška jo nuotrauka kaip mat prikaustė mane, žiūrėdavau į ją kone kas dieną. Pamenu ir savo pirmąją žinutę jam (abar man ji tik sukelia juoką).

Tuo metu vakarais mes žaisdavome parke tinklinį, todėl nusprendžiau pasikviesti ir jį, paklaususi, ar nenorėtų prisijungti. Jis kaip mat atšovė paklausęs, ar čia šiais laikais kvietimas į pasimatymą, ar vienos nakties nuotykiui.

Tik po kiek laiko sužinojau, kad jis išvyko į Lietuvą. Tačiau mano pastangos bendrauti su juo taip ir nesibaigė. Pradėjome bendrauti, susirašinėti, kalbėtis telefonu. Pokalbiai trukdavo po valandą ar dvi, žinutės eidavo nuo ryto iki vėlyvos nakties. Kadangi daug dirbau, tuometinis mano draugas net nepastebėdavo, jog daug bendrauju su kitu.

Maždaug po dviejų mėnesių nusprendžiau vykti į Vilnių, tačiau tai nebuvo tik atostogų planai, jau net nebežinojau, ar kada dar grįšiu į Norvegiją.

Maždaug po dviejų mėnesių nusprendžiau vykti į Vilnių, tačiau tai nebuvo tik atostogų planai, jau net nebežinojau, ar kada dar grįšiu į Norvegiją. Dėl jo buvau pametusi galvą. Pamenu kažkada netyčiomis net prasitariau, jog įsimylėjau. Gal įžūlokai jis man atrėžė, tiksliai nepamenu ką, bet turbūt man reikėjo to blogo berniuko. Tiesa, ir jis turėjo draugę, tik jų santykių gerai nesupratau, mat ją jis vadindavo tiesiog „kambarioke“.

Žinojau, kad jis mergišius, – tuo labai didžiavosi. Jo viliojimo menas išties žavėjo, kaip ir jo filosofinės mintys apie meilę ir gyvenimą. Kiekvieną kartą svaigdavau išgirdusi jo balsą.

Po truputį artėjo metas man vykti į Lietuvą. Po ilgo bendravimo susitarėme susitikti oro uoste. Mano šeima ir draugai žinojo, kad grįšiu pirmadienį, tačiau iš tiesų Lietuvoje aš buvau jau penktadienio vakarą. Užsisakiau viešbučio kambarį ir planavau praleisti tobulą savaitgalį su juo.

Išaušus mano skrydžio dienai, atsisveikinau su tuometiniu savo draugu – jis taip pat skrido aplankyti draugo į Angliją. Tuomet jis net nenutuokė, kad galbūt daugiau ir nebesusitiksime.

Virpėdama ne dėl skrydžio baimės, o iš jaudulio vėl susitikti su savo naująja meile, įlipau į lėktuvą. Skrydis neapsakomai prailgo, norėjau kuo greičiau jį išvysti ir apkabinti. Vis tik išlipusi iš lėktuvo neskubėjau išeiti ir atsiimti bagažo. Kaukšėdama kulniukais išėjau į laukimo salę bene paskutinė. O ten, pasirėmęs į koloną, stovėjo jis. Dovanodamas man šypseną jis priėjo ir pabučiavo į žandą, tuomet tvirtai apkabino ir liepė nurimti.

Tą akimirką pasikeitė visas mano gyvenimas, užmiršau viską pasaulyje. Tiesa, bijojau, kad tai bus tik nuotykis, bet net jei ir taip, tai tebūnie...

Apsistoję viešbutyje nuvykome į jaukią kavinukę, ten pasėdėjome, o po to nuėjome pašokti. Jis buvo tobulas, jo kūno linkiai tik ir prašėsi būti liečiami.

Gerokai po vidurnakčio jo bučiniai ir toliau vedė mane iš proto. Grįždami į viešbutį, priėjome prie gatvės muzikantų. Ir jis čia pat pakvietė mane pašokti po žvaigždėtu dangumi. Sukomės kaip paaugliai iš meilės romano.

Grįžome į kambarį apsvaigę nuo gerų emocijų ir juoko. Toliau buvo tobula pirmoji naktis, švelnumas, bučiniai, dėmesys ir šampanas paryčiais. Vilniuje nepažinojau nieko, išskyrus savo pusseserę, tad tą savaitgalį jis buvo mano gidas.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Svaigau vedusio vyro glėbyje“

Ėjome visur, kur geidė širdis. Vis labiau jį pažinau ir mažiau norėjau jį paleisti, bet savaitgalis pamažu tirpo. Ir štai išaušo pirmadienis – jam reikėjo į darbą, o man – pas giminaičius.

Nenorėjome vienas kito paleisti, tad vien dėl jo ir svaigių vakarų į sostinę važinėjau po 200 km. Po kiek laiko  apsigyvenau pas pusseserę, nors ir nuo grįžimo dienos ji jau buvo mane priglaudusi.

Grįždami į viešbutį, priėjome prie gatvės muzikantų. Ir jis čia pat pakvietė mane pašokti po žvaigždėtu dangumi. Sukomės kaip paaugliai iš meilės romano.

Susitikinėjome kaip paaugliai vakarais, įvairios kavinukės, seksas automobilyje. Su juo buvo pati saldžiausia nuodėmė. Aplankėme daug ką, nuveikėme taip pat nemažai.

Galiausiai atėjo apsisprendimo diena, kai ir jis turėjo palikti savo „kambariokę“. Nuo savo draugo išsilaisvinau ir aš, tie šešeri metai kažkur tiesiog pradingo.  Tiesa, esu jam dėkinga, juk jei ne jo sprendimas mums abiem išvykti į Norvegiją, nebūčiau sutikusi to, kurį turiu dabar.

Nusprendžiau likti Vilniuje, gavau puikų darbą, o į Norvegiją taip ir negrįžau: viską palikau jau tą pačią išskridimo į Vilnių dieną. Esu emigrantė, iš Norvegijos grįžusi dėl meilės.

Apsigyvenome kartu išsinuomoję seną, bet jaukų butą. Žinoma, tai sukėlė baisių aplinkinių apkalbų ir pavydo scenų. Tačiau aš buvau jį įsimylėjusi iki ausų! Jis man buvo žmogus, pakeitęs viską pasaulyje. Nors turėjau viską, ko man reikėjo, auksiniame narvelyje ilgai išbūti negalėjau. 

Dabar aš laiminga, tikiuosi jis – irgi. Žinoma, ginčai neišvengiami, bet aš jį taip myliu.

Jis vis kartodavo, kad ieško – stebuklo... Vis dar savęs paklausiu, ar galiu/ar esu tas stebuklas jam? Tikiuosi, kad taip.

Likimas išskiria – likimas ir sujungia. Čia tik viena istorijos pusė, norėčiau kada nors išgirsti ir kitą.


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro AQUA įsteigtą prizą – 30 € dovanų kuponą komplekso paslaugoms (vertė – 30 €/103,59 Lt).

Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA – viskas viename: poilsis, sveikatingumas, gydymas ir pramogos. Viešbutyje AQUA ilsėkitės su šeima, Druskininkų gydykloje išbandykite natūralių sveikatos šaltinių – purvo ir mineralinio vandens – poveikį, Druskininkų vandens parke pasiduokite gerų emocijų bangai ir pasilepinkite nemokamomis pirčių programomis.

www.aquapark.lt


Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Ji24.lt

Naujausi straipsniai