„Kai buvau pradinukė, tėvai nuvedė mane į muzikos mokyklą. Buvau per didelė pradėti skambinti pianinu, tad man pasiūlė mokytis groti kanklėmis“, – savo istoriją pasakoti pradeda portalo skaitytoja.
Iš pradžių labai nusivyliau, nes tas instrumentas manęs nė trupučio nežavėjo ir asocijavosi su nuobodžiais liaudiškos muzikos koncertais, kuriuos per televiziją nuolat atkakliai žiūrėdavo mano seneliai, trukdydami man ir pusbroliams įsijungti vaikiškus filmukus.
Be to, priėmimo į mokyklą metu mano būsimoji mokytoja nelabai vykusiai pajuokavo apie manęs laukiančias pūsles ant pirštų, ir aš labai išsigandau, kad nuo šiol mano rankos bus negražios, pūslėtos ir, žinoma, grodama patirsiu nežemiškus skausmus, nes jau buvo tekę ištverti ne vienos kulno pūslės „malonumus“. Žodžiu, entuziazmu groti kanklėmis neliepsnojau, tačiau tėvai buvo atkaklūs, ir aš, suraukusi nosį, pradėjau savo gyvenimo su muzika kančias.
Iš pradžių pavydėjau mergaitėms, išdidžiai sėdinčioms prie pianino. Jaučiausi nuskriausta, kai tekdavo tampyti didžiules kankles ir iš tikrųjų gydyti sopančius pūslėtus pirštus. Tačiau mokytis groti kanklėmis buvo vienas malonumas: man sekėsi kaip iš pypkės, ir jau po pirmo pusmečio aš surengiau savo šeimai nedidelį koncertą Kalėdų proga.
Labiausiai juo džiaugėsi močiutė. Bet dar labiau džiaugiausi aš, nes tuo metu mokytoja subūrė gabesniųjų kankliuojančių mergaičių ansamblį, ir šitaip prasidėjo mano pirmoji vaikiška koncertinė „karjera“. Tikriausiai, žmones iš tiesų žavėjo kanklių muzika, nes mes buvome kviečiamos groti įvairiuose bibliotekos renginiuose, šventėse, net bažnyčiose, o kiek vėliau pradėjome dalyvauti konkursuose bei festivaliuose.
Mes grojome ne tik liaudišką, bet ir klasikinę bei populiariąją šiuolaikinę muziką, todėl mums plojo ir maži, ir jauni, ir senyvo amžiaus žiūrovai – iš tiesų įtikome visokiam muzikiniam skoniui.
Bėgant metams, koncertų geografija plėtėsi. Mes keliavome vis toliau, mus fotografavo ir apie mus rašė vietiniai laikraščiai. Ir jau tada mergaitės, išdidžiai sėdėjusios prie pianinų, pradėjo atvirai pavydėti kanklininkėms. Jos net liovėsi šaipytis, kad mums tenka visur kartu su savimi tampyti ne tik sunkias kankles, bet ir didžiulius maišus su tautiniais rūbais, kuriais puošdavomės kiekvienam koncertui. Bet tuo metu aš jau nebekeiksnojau tėvų, beveik jėga atvedusių mane į muzikos mokyklą.
Greta kanklių ansamblio pradėjau groti ir liaudies muzikos instrumentų orkestre. Taigi laisvo laiko beveik visai nebeturėjau. Mano draugėmis tapo kartu su manimi muzikuojančios mergaitės, nes būtent su jomis praleisdavau daugiausia laiko, o bendros kelionės ir bendra veikla žmones suartina labiausiai.
Koncertų ir išvykų vis daugėjo, ir mamai nuolat tekdavo skalbti ir lyginti mano baltąją tautinę palaidinukę, nes greta pusę mano gyvenimo užimančios muzikos buvau dar ir labai kruopšti mokinė ir negalėjau į mokyklą nueiti dešimtukui neparuošusi pamokų.
Vaikiška simpatija buvo abipusė, tačiau sunkiai sekėsi bendrauti, nes abiem trūko anglų kalbos žinių.
Kai baigiau penktą klasę, kartu su kanklių ansambliu teko pirmą kartą pabuvoti festivalyje užsienyje. Tą pačią vasarą taip pat vyko neužmirštama Pasaulio lietuvių dainų šventė. Tėvai leido ir net skatino visur dalyvauti, keliauti, važiuoti, o ir manęs pačios tuo metu jau niekas nebūtų galėjęs sulaikyti ar atkalbėti nuo koncertinės kelionės.
Besimokydama septintoje klasėje, tarptautinio liaudies muzikos festivalio metu susipažinau su vaikinuku iš Ispanijos – jis grojo kažkokiu man niekada nematytu ir labai juokingu instrumentu... Vaikiška simpatija buvo abipusė, tačiau sunkiai sekėsi bendrauti, nes abiem trūko anglų kalbos žinių.
Po metų vėl susitikome: buvome pasikeitę, nebe tokie vaikiški ir angliškai susikalbėjome daug lengviau. Bėgant metams mūsų bendravimas nenutrūko, o vis gilėjo ir paprastėjo: puikiai susikalbėdavome angliškai, aš išmokau keletą frazių ispaniškai, jis – lietuviškai. Rašydavome vienas kitam laiškus, plepėdavome internetu ir laukdavome vasaros, kada vėl susitiksime kitame festivalyje, kitoje šalyje.
Vis dėlto tai nebuvo meilė, o tik didžiulė abipusė simpatija, jausmų galimybė, svajonė ir spėliojimas, kas būtų, jeigu būtų...
Vyresnėse klasėse, kaip ir kitos mergaitės, aš jau turėjau vaikiną. Nemanau, kad ir mano gražuoliukas ispanas „sėdėjo vienutėje“. Tačiau ši tema mums bendraujant visuomet buvo tabu. Niekada vienas kito apie tai neklausinėjome, tačiau „Facebook‘e“ mačiau jį tamsiaplaukių merginų apsuptyje, o viena iš jų labai jau dažnai būdavo arčiau ir meiliau prigludusi už kitas. Ko gero, Oskaras taip pat labai atidžiai analizavo manąsias nuotraukas, bet lygiai taip pat, kaip ir aš, šia tema atkakliai tylėjo, vis negailėdamas apiberdavo mane nuostabiausiais komplimentais.
Vis dėlto tai nebuvo meilė, o tik didžiulė abipusė simpatija, jausmų galimybė, svajonė ir spėliojimas, kas būtų, jeigu būtų...
Tą vasarą, kai baigiau mokyklą, Oskaras pakvietė mane atvykti pasisvečiuoti Ispanijoje. Tėvai pritarė, kad po įtempto egzaminų laiko ir puikių jų rezultatų esu nusipelniusi atsipalaiduoti, pakeliauti ir papramogauti. Net neabejodama susikroviau lagaminą ir pakėliau sparnus.
Madride mane pasitiko nežmoniškas karštis ir Oskaras: stovėjo su minkštu meškinu glėbyje ir apkabindamas pajuokavo, kad tai maža dovanėlė vietoj gėlių, kurios paprasčiausiai tokiame karštyje būtų nuvytusios... Kelionė į jo namus Andalūzijoje užtruko beveik 4 valandas. Oskaras vairavo labiau žiūrėdamas į mane nei į kelią. Prisipažinsiu, kad truputėlį bijojau: automobilių buvo daugybė ir visi jie lėkė pašėlusiu greičiu.
Kordobą pasiekėme jau sutemus. Miestas skendėjo šviesų jūroje. Ypač įspūdingai apšviesti buvo senieji pastatai. Gatvelė, kurioje gyveno Oskaras, buvo siaura ir rangėsi tarp vienas prie kito susiglaudusių namų kaip gyvatė. Visi kiemai buvo uždari, norėdamas įeiti, turėjai atsirakinti vartus. Kiemas – kaip kambario grindys – buvo išklotas dailiomis keraminėmis plytelėmis.
Veikė nedidelis fontanėlis, vazonuose augo daugybė įvairių augalų, ant lauko sienų buvo prikabinėta vazonėlių su žydinčiomis gėlėmis. Prie durų kabojo veidrodis. Ši miela visuma mane tiesiog sužavėjo.
Oskaro butas buvo nedidelis, bet tvarkingas ir jaukus. Iškart pastebėjau ant stalo pastatytas Ispanijos, Andalūzijos ir Lietuvos vėliavėles. Vos spėjusią pasidėti daiktus, Oskaras pakvietė mane ant... stogo. Lipome siaurais, senais mediniais laiptais. Buvo šiurpoka, tačiau vaizdas, kurį pamačiau atsidūrusi po atviru dangumi, mane tiesiog pribloškė.
Netekusi amo žvalgiausi į aplinkui plytintį miestą, namų ir bažnyčių stogus, varpinių bokštus su nepaprasto grožio varpais, palmes, mažus išpuoštus kiemelius apačioje, o virš galvos kažkaip keistai arti švietė didžiulė balta mėnulio pilnatis. Oskaras leido man pasijusti lyg Tūkstančio ir vienos nakties pasakoje: viskas buvo visiškai kitaip nei Lietuvoje. Net oras buvo kitoks, tarytum labiau tinkamas kvėpuoti pilna krūtine. Ir kvepėjo jis kažkaip įstabiai. Buvau ne kartą buvusi Ispanijoje, tačiau Andalūzijoje lankiausi pirmąkart, ir ji mane sužavėjo labiau nei buvo galima įsivaizduoti.
Oskaras leido man pasijusti lyg Tūkstančio ir vienos nakties pasakoje: viskas buvo visiškai kitaip, nei Lietuvoje. Net oras buvo kitoks, tarytum labiau tinkamas kvėpuoti pilna krūtine.
Stalą Oskaras buvo nukrovęs vaišėmis. Žinoma, buvau alkana kaip vilkas, tad su pasimėgavimu kibau į puikias salotas, sūrį ir alyvuoges. Aš visą laiką susižavėjusi žvalgiausi nuo stogo aplinkui, mėgavausi romantiškiausia, kiek teko patirti, vakariene, o Oskaras neatitraukė akių nuo manęs. Skanavome nepaprastai švelnų raudonąjį vyną. Neiškentęs su taure rankoje Oskaras persėdo nuo savo kėdės arčiau manęs.
Būtent tą akimirką pajutau pirmąją atstūmimo reakciją: visiškai nenorėjau, kad jis mane liestų. O apie bučinius nebuvo nė kalbos. Kaip tik tuo metu Oskaras pamėgino mane apkabinti. Labai atsargiai, bet greitai atstūmiau jo ranką ir atšlijau. Vėliau po dar keleto nedrąsių jo mėginimų priartėti, turėjau jam pasakyti griežtą „ne“. Per keletą akimirkų supratau, kad niekada su šiuo žaviu tamsiaakiu vaiku negalėsiu būti artima. Kaip buvome nuo pat septintos klasės, taip ir liksime tik draugais.
Žinau, kad labai nuvyliau Oskarą. Suprantu, kad jis tikėjosi turėti ne mėlynakę šviesiaplaukę draugę, o merginą. Ir nors Ispanijoje jau nemažai blyškiaodžių moterų, jos vis dar nepaliaujamai traukia vietinių vyriškių dėmesį. Oskaras tikėjosi galėsiąs pasipuikuoti manimi prieš draugus. Tačiau jo norams nebuvo lemta išsipildyti.
Vis dėlto mudu puikiai praleidome savaitę Andalūzijoje. Oskaras nuvežė mane į Seviliją, Granadą, Malagą. Aplankėme Kordobos įžymybes, alyvmedžių giraites, svečiavomės pas Oskaro senelius, kur pamačiau, kaip atrodo alyvuogių aliejaus spaudykla. Laikas buvo tikrai puikus. Ir tik išlydėdamas mane Oskaras įsidrąsino paklausti, ar tokia šalta ir abejinga jam esu todėl, kad Lietuvoje turiu vaikiną.
Vaikino Lietuvoje neturėjau. Bet ir nesitikėjau, kad susitikimas su Oskaru taip pakeis mano jausmus jam. Supratau, kad ilgesys ir noras susitikti nebuvo išmatuotas realiais artumo dydžiais. Tai tebuvo iliuzija, vizija, jaunatviška svajonė. Prisipažinau Oskarui, kad nepajutau jam traukos jėgos ir kad visada galėsime būti tik draugai.
Į Lietuvą parsivežiau daug gražių nuotraukų, įspūdžių ir prisiminimų. Parsivežiau pliušinį meškiną, kurį padovanojo Oskaras, sutikdamas mane oro uoste. Kai grįžtu į namus, jis pasitinka mane, sėdėdamas ant lovos, ir primena man vaikiną rudomis kaip kaštonai akimis: tolimą bičiulį, kurio niekada nepamilsiu, tačiau niekada negalėsiu pamiršti.
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „C&D Style“ įsteigtą prizą – romantišką porcelianinį puodelį su arbatinuku (prizo vertė – 44 €).
Mėtų spalvos porcelianas, puoštas auksiniais taškeliais ir nutūpusiu paukšteliu – kiekvienos damos svajonė, kuri gali išsipildyti! Puodelis ir arbatinukas supakuotas dailioje dėžutėje.
Daugiau dailių interjero akcentų rasite „C&D Style“ parduotuvėje.
- Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.
- Norime informuoti, kad prizus atsiimti galima ne vėliau kaip per du mėnesius nuo asmeninio pranešimo gavimo.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis ar skauduliais ir išlieti savo širdį?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!