Ši istorija turi stiprų moralą. Tokį, kurio nederėtų pamiršti nė vienai moteriai. Paskaitykite ir galbūt pavyks pasimokyti iš skaudžių Ji24.lt skaitytojos klaidų...
Noriu papasakoti savo istoriją. Ji apie tai, kaip nederėtų elgtis moteriai, kai į ją pataiko Amūras.
Kai tai nutiko, buvau 14-os metų paauglė. Apkūnoka, nelabai išvaizdi, o apie vaikinų dėmesį nedrįsau net svajoti.
Kadangi mokiausi labai gerai, draugų turėjau. Suprantama – kažkam juk reikėdavo padėti. Vis dėlto stebint gražias ir lieknas klasės merginas, kurios jau turėjo vaikinus ar bent su jais susirašinėdavo (tais laikais tai būdavo labai populiaru), kartais apimdavo pavydas.
To balto pavydo vedama užsiregistravau į vieną nelabai žinomą pažinčių svetainę, įkėliau savo nuotrauką ir prasidėjo „medžioklė“. Nieko per daug nesitikėjau – juk mačiau save veidrodyje.
Tyla žlugdė mano visas viltis, tačiau pagaliau aš sulaukiau vienos žinutės. Kaip dabar prisimenu, ją gavau 2009 metais lapkričio 13-ąją. „Hm, 13-oji“, – pagalvojau.
Simpatiškas, šviesių plaukų ir žydrų akių vaikinas atrodė tarsi iš pasakos. Iš karto radome daug bendro, o susirašinėjimas truko iki pat išnaktų.
Man, kaip protingai, bet neišvaizdžiai merginai, tai buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Skraidžiau lyg ant sparnų.
Nors mus skyrė tik pora metų, jautėsi, kad kalbinti merginas jis moka puikiai, o ir atsakymus žinojo bene į visus mano klausimus. Man, kaip protingai, bet neišvaizdžiai merginai, tai buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Skraidžiau lyg ant sparnų. Po mėnesio mes susitikome – tai įvyko gruodžio 13-ąją. Nuo tos dienos viskas apvirto aukštyn kojomis.
Tą dieną supratau, kad per daug prisisvajojau ir tas žmogus tikrai ne man. Vis tik bėgant laikui, tai pasikeitė ir aš net pati sau negalėjau paaiškinti, kas su manimi dedasi: sapnai ir nuolatinės mintys apie jį mane graužė iš vidaus. Įsimylėjau.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Išvykstu, nes čia būti man per sunku“
Kadangi gyvenome tik poros kilometrų atstumu, kartais jį matydavau. Jis ateidavo į mokyklą, lydėdavo namo... Klimpau vis giliau ir, atrodė, kad jis taip pat.
Meilėje jis prisipažino pirmas. Iki šiol mintinai prisimenu žodžius, kuriais jis išreiškė savo meilę man. Galiausiai sausio 13-ąją tapau jo mergina. Ir štai prasidėjo velnio ratas.
13 – šis skaičius lydėjo mane visą šį laikotarpį. Galbūt dėl to ir santykiai buvo sudėtingi.
Jis nepatiko mano tėvams, o aš – jo. Suprantama, buvom jauni, o ir aš – ne svajonių gražuolė marti. Slinko mėnesiai, kartu šventėme šventes, abiejų kūrybai nebuvo ribų: aš rašiau eilėraščius, jis grojo gitara.
Netrukus prisirišau prie jo taip stipriai, kad diena be jo atrodė košmariška. Visi apkalbinėjo ir juokėsi, o mums tai buvo nė motais. Atsirado rimti užsiėmimai, motociklai, bendros atostogos, išvykos, muzika. Nusipirkau gitarą... Atrodė, viskas vyksta taip, kaip visada svajojau. Mano pažymiai dar labiau pakilo, jis taip pat ėmė geriau mokytis.
Mano problemos ir rūpesčiai jam tapo nebesvarbūs, prašymai padėti ir noras pasikalbėti buvo neišgirsti. Jis atšalo, tačiau manęs nepaleido.
Praėjus metams atėjo laikas pakalbėti apie ištikimybę, intymumą ir visus dalykus, apie kuriuos kalba suaugę žmonės. Jis man prisiekė būti ištikimas ir pažadėjo, kad jei kada ir nutiktų kitaip, tuomet praneš pats.
Vis tik po 18-ojo savo gimtadienio jis pasikeitė. Atrodo, staiga pasijuto suaugusiu, o tarp mūsų atsirado įtampa. Niekada nieko blogo nesakęs ir nedaręs, staiga jis pradėjo įžeidinėti, dėl visko piktintis, lyginti mane su vis kitomis merginomis, kelti pavydą ar tiesiog ignoruoti.
Mano problemos ir rūpesčiai jam tapo nebesvarbūs, prašymai padėti ir noras pasikalbėti buvo neišgirsti. Jis atšalo, tačiau manęs nepaleido. Viskas dar labiau komplikavosi, kai jis pastebėjo mano silpnumą ir prisirišimą prie jo.
Tuomet įžeidimų atsirado daugiau nei žodžių „myliu“, o mėlynių ant kūno – daugiau nei bučinių. Nelaukiau to, tačiau taip atsitiko.
Po mano 16-ojo gimtadienio jis išvyko su mainų programa į Lenkiją. Labai graužiausi, ilgėjausi jo ir kažkur giliai širdyje bijojau... O kas, jeigu? Kas, jeigu sutiks liekną, gražią merginą? Nežinau, kodėl, bet tą akimirką juo suabejojau. Ir, pasirodė, ne veltui.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Užgožusi savo pavydą aš lauksiu, kol su ja išsiskirsi“
Grįžęs jis buvo labai nutolęs ir atšalęs. Buvo neramu, bet viską teisinau tuo, kad ten praleistas laikas buvo labai pozityvus ir grįžti į mokslus nelabai norisi. Pasirodo, ne dėl mokslų jis buvo toks.
Šaltą žiemos vakarą išėjome pasivaikščioti. Aišku, mano iniciatyva. Bandžiau kalbėtis, kažką taisyti. Sulaukiau jo atsakymo: „Buvau tau neištikimas. Ir galiu pasakyti, kad su tavimi sugadinau dvejus savo gyvenimo metus“.
Šaltas dušas, purvinas skuduras į veidą ir visi kiti bjaurūs epitetai čia puikiai tiktų. Netekau žado, kojos linko, galvoje spengė. Ir tuomet padariau didžiausią klaidą savo gyvenime.
Aš netrenkiau, nekeikiau, neišėjau. Aš apkabinau ir paprašiau pasilikti. Tačiau jis išėjo. Žeminausi dar keletą dienų, rašiau, laukdavau jo po pamokų, bet jis pasirinko ją. Taip lengvai nusispjovęs į viską.
Po kelių savaičių jis sugrįžo, bet net paprasto žodžio „atleisk“ iš jo lūpų aš neišgirdau. Mūsų keliai išsiskyrė. O aš pradėjau gyventi „zombio“ gyvenimą. Nemiegojau, nesimokiau, apskritai, dingo noras kažką veikti.
Ėmiau lankytis pas psichologą, nes sąmoningai kenkiau sau. Kol bandžiau tvarkytis, jis nesiliovė manęs žeminti. Mokykloje kritikavo mano išvaizdą, aprangą, elgesį.
Tuomet įžeidimų atsirado daugiau nei žodžių „myliu“, o mėlynių ant kūno – daugiau nei bučinių.
Kartą trenkė į pilvą, tiesiog juokaudamas. Lankiausi pas gydytojus dėl hematomos gimdos srityje...
Blaiviu protu suvokiau, kad negalima to leisti, bet... Aš juk jį mylėjau. Nežinau, ką, bet kažką jame vis dar mylėjau.
Slinko metai, aš pasikeičiau, numečiau daug svorio, pradėjau rūpintis savo šukuosena, oda ir kitais moteriškais dalykais. Netgi susiradau vaikiną. Tačiau net ir jo nesugebėjau pamilti, nes nuolat, lyg šešėlis, grįždavo ir vis apie save primindavo Jis.
Po trejų metų parašiau jam laišką. Apie meilę, apie tai, kad negaliu jo pamiršti, ir kad viską jam atleidžiu. Jis paliko savo merginą ir sugrįžo pas mane. TAIP! Kaip ilgai to norėjau! Bet...
Pusės metų „medaus mėnesį“ nutraukė pasikartojusi išdavystė. Bet jį teisinau ir toliau.
Netekau savigarbos, orumo ir šešerių savo jaunystės metų. Pasirodo, tas pyktis niekur nedingo, o nuoskaudos, kurias teisinau atleidimu, vis dar yra ir bus.
Dabar mes nepalaikome ryšių, tačiau žinau, kad jis vis dar keičia merginas kaip kojines, lygiai taip pat jų negerbdamas. Žinau, tačiau nuolat važiuodama pro jo namus sunerimstu. Vis dar spaudžia širdį ir kaupiasi ašaros.
Nežinau, ar gaila savęs, savo metų, praleistų su juo ir svajojant apie jį, ar santykių, kurių per tiek laiko nesugebėjome išsaugoti ir įvertinti.
Bandau gyventi toliau, bet suprantu, kad žaizda per gili. Bijau žmonių, nepasitikiu savimi, neturiu nei orumo nei savigarbos. Nors sulaukiu daug vaikinų dėmesio, vis dar bijau juos arti prisileisti. Ir noriu pasakyti, kad kiekviena moteris privalo gerbti save.
Negalima kęsti nei įžeidimų, nei smurto, kad ir „juokais“, nei, svarbiausia, išdavysčių. Žmonės nesikeičia. Keičiasi tik jų elgesys ir dažniausiai – ne į gerąją pusę.
Tikiu, kad sutiksiu savąją meilę, tačiau ši, pirmoji, visada bus giliausia ir negyjanti žaizda, ant kurios pati barščiausi druską, naiviai tikėdama tyrais jausmais.
Ir nesvarbu, kad pamilau 14-os... Dabar, būdama dvidešimties, suprantu, kad tikrai meilei amžius nesvarbus.
Dėkojame istorijos autorei už pasakojimą ir dovanojame „Dr. Belter Couperosis Serum“ jautrios odos serumą (30 ml, vertė – 36,20 euro).
Hialurono rūgštis giliai drėkina, fitokompleksas susitiprina kapiliarus, augalų kamieninės ląstelės apsaugo nuo UV skatinamo senėjimo. Vitaminas A skatina odos atsinaujinimą, sidabro dalelės veikia antimikrobiškai. Serumas stiprina kraujagyslių sieneles ir gerina jų funkcijas, ramina odos sudirgimus. Daugiau – sgklinika.lt.
Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@ji24.lt.
Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimi?
Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!