Tik „Žmonėms“: gražiausios Živilės Kropaitės ir Liudo Basiulio vestuvių akimirkos

Živilė Kropaitė ir Liudas Basiulis / Tomo Kaunecko nuotr.
Autorius: Remigija Paulikaitė
Publikuota: 2018-03-06 18:09
Šios Vasario 16-osios laukė visa Lietuva. Dar labiau, tik dėl visai kitų priežasčių, – radijo ir televizijos laidų vedėja Živilė KROPAITĖ (33) bei teisininkas Liudas BASIULIS (35). Meile Lietuvai nuspalvintą datą jie pasirinko įprasminti savo ryšiui.

Šios poros istorija verta kino filmo scenarijaus. Živilė atkreipė Liudo dėmesį maždaug prieš pusantrų metų užkrečiamai nusijuokusi tiesioginiame televizijos laidos eteryje. Kelias dienas susirašinėję socialiniuose tinkluose, praėjusių metų kovo pradžioje jie nuėjo į pirmą pasimatymą. Ir nebesiskyrė. Po pusmečio susižadėjo ir pradėjo kalbėti apie vestuves, o netrukus patvirtino žinią, kad Živilė laukiasi. Praėjus beveik metams nuo pažinties pradžios, per Lietuvos gimtadienį, jie vienas kitam prisiekė amžiną meilę.

Tądien trispalvės plaikstėsi visur, neeilinę dieną savo santuokai pasirinkusi pora jų ir neketino vengti, priešingai: pasipuošti kokiu nors tautiniu motyvu prašė svečius, dėl visa ko ir patys paruošė šimtą trispalvių kaspinėlių.

Živilė – televizijos žiūrovų ir kolegų mylima žurnalistė, Liudas – ne tik teisininkas, bet ir socialiniuose bei kitokiuose projektuose aktyviai dalyvaujantis žmogus. Pora turi tiek draugų, bičiulių, pažįstamų, kad gražią dieną pasveikinti jaunavedžių prisirinko pilna sostinės Bernardinų bažnyčia. Kai kas specialiai atskrido iš Anglijos, Vokietijos, Belgijos, Šveicarijos.

Tomo Kaunecko nuotr.
Tomo Kaunecko nuotr.

Prie altoriaus Živilė ir Liudas žengė tvirtai susikibę už rankų. Prisiekti amžiną meilę juos pakvietė kunigas, pranciškonų vienuolis Julius Sasnauskas. Per jautrias apeigas žmonių mylimas dvasininkas prisipažino, kad pirmą kartą savo gyvenime porą tuokia Vasario 16-ąją. Liudininkės buvo jaunųjų seserys Augustė Juknė ir Milda Basiulytė.

Per tą valandėlę po Bernardinų bažnyčios skliautais ne kartą aidėjo jaunuosius sveikinantys plojimai, juokas, buvo jautrių akimirkų, kai svečių akyse spindėjo ašaros. Subtilia dizainerio Liutauro Salasevičiaus kurta suknele pasipuošusi Živilė nepaleido mylimojo rankos. Jiedu apsikeitė minimalistinio dizaino baltojo aukso žiedais, kuriuos rado juvelyrikos namuose „Fashion Gold“. Ant nuotakos žiedelio tviska mažas deimantukas, derantis prie deimantu puošto baltojo aukso sužadėtuvių žiedo, kurį ji mūvi nuo praėjusių metų rugsėjo.

Ceremoniją vainikavo Živilės bičiulių – mišraus choro „Bel Canto“ dovana – jie pakvietė visus sugiedoti „Tautišką giesmę“.

Tomo Kaunecko nuotr.
Tomo Kaunecko nuotr.

Po jaukios ceremonijos visų, susirinkusių į bažnyčią, Julius Sasnauskas paprašė neskubėti skirstytis – vestuvių svečiams buvo atvertos durys į vienuolyno erdvę, kur jie galėjo pasveikinti jaunuosius ir pasivaišinti kakava. Norinčių paspausti ranką jaunikiui, pabučiuoti nuotaką buvo tiek daug!

Atsikvėpti atlaikius jaudulį keliančią ceremoniją ir sveikintojų dėmesio bangą Živilė ir Liudas pasuko į netoli bažnyčios esantį „Šekspyro“ viešbutį. Jaunikis jaudinosi, kad kūdikio besilaukianti mylimoji nepervargtų. „Jis dažnai dėl manęs išgyvena labiau nei aš pati“, – Živilė laiminga, kad išrinktasis ją visada apgaubia dėmesiu.

Atokvėpio reikėjo abiem, nes po poros valandų laukė šventinis vakaras sostinės restorane „The Element“, į kurį pakvietė apie septyniasdešimt, kaip juokiasi, pačių pačių artimiausių žmonių. Garsusis floristas Mantas Petruškevičius pasistengė snieguotą vasarį ten sukurti žydinčio pavasario jausmą: stalus gausiai dekoravo narcizais. Živilė ir Liudas prisipažįsta, kad „Choco Decolight“ lemputėmis nusagstyta erdvė, skęstanti saulėtų narcizų jūroje, juos pakerėjo. Susižavėjimo neslėpė ir svečiai.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Standartinių vestuvių scenarijaus vengusi pora norėjo, kad ir linksmoji dalis būtų neįpareigojanti, kad būtų galima pabendrauti, pasijuokti, pasimėgauti gardžiu maistu. Jaunieji žinojo, kad juos supa talentingi žmonės, todėl kviesdami į šventę pasiūlė galimybę savo išskirtinius gebėjimus pademonstruoti visiems norintiems. Tad teko išgirsti ne tik gražių palinkėjimų, bet ir vaikystę primenančių dainų, lūpinės armonikėlės melodijų, specialiai paruoštų sveikinimų. Po spektaklio į draugų vestuves atskubėjęs aktorius Dominykas Vaitiekūnas atliko keletą meilės arijų, o Živilės kolegė televizijos žurnalistė Aistė Plaipaitė – porą jauniesiems gražiausių lietuviškų dainų. Pasibaigus visai Lietuvai skirtam koncertui Katedros aikštėje, prie vestuvininkų prisijungė vienas iš jo vedėjų Richardas Jonaitis. Jis taip pat norėjo kaip nors pralinksminti draugų vestuvių svečius. Liudas paprašė, kad jis surengtų linksmas rungtynes, kas ilgiau išsilaikys ore.

Ir tuo atrakcijos nesibaigė! Šventėje pasirodė keliautojas ir televizijos žmogus Vytaras Radzevičius. „Prieš kokia dešimt metų, kažkokiame televizijos vakarėlyje guosdamas mane, matyt, nelaimingą ir vėl nusivylusią meile, Vytaras buvo pažadėjęs, kad kai tekėsiu – pabus šventės vedėju. Kai dabar jam tai priminiau ir paklausiau, ar galėtų per mano vestuves surengti protų mūšį, išgirdau: „Pažadas ir Afrikoje yra pažadas“, – Živilė buvo sujaudinta kolegos žodžio tesėjimo.

Živilė: Nors anksčiau turėjome visokių idėjų, kaip turėtų atrodyti mūsų vestuvių diena, bet ši buvo tobula.

Vytaras pakvietė neeilinę dieną vykstančių vestuvių svečius į protų mūšį, kurio tema – Vasario 16-oji. Jaunieji juokėsi, kad įsiaudrinę draugai dar ir kitą dieną aptarinėjo visus įtraukusio žaidimo detales.

Linksmybes vainikavo netikėtas Živilės močiutės žodis. Šventės pabaigoje ji pasakė labai gražią kalbą, kodėl negalima emigruoti iš Lietuvos. Jos žodžiai ne vieną sugraudino.

Živilė su Liudu planavo, kad apie vidurnaktį jų nevestuviškų vestuvių šventimas turėtų baigtis. Tačiau svečiai neskubėjo skirstytis. Prapjovę gardų „Mažosios Ragainės“ kurtą tortą, jaunieji pakvietė visus ragauti desertų, kuriuose taip pat vyravo trispalvės motyvas, o patys pasitraukė ilsėtis. „Būrys mūsų svečių nuėjo į klubą ir ten linksminosi iki ryto“, – Liudas juokėsi, kad iš jų visą naktį gaudavo filmuotų vaizdelių, kaip toliau švenčiama.

„Nors anksčiau turėjome visokių idėjų, kaip turėtų atrodyti mūsų vestuvių diena, bet ši buvo tobula“, – Živilė prisipažino, kad jiems buvo labai gera.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Kodėl nusprendėte savo šventei pasirinkti tokią netradicinę dieną?

Živilė: Seniai apie tą gražią datą galvojome, bet paskui pradėjome dvejoti: visgi Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis, visi ir taip labai švęs – ką jau čia mes su savo vestuvėmis... Tačiau ta data labai gražiai įsikomponuoja tarp mudviejų gimtadienių: aš gimusi vasario 7-ąją, Liudas – 18-ąją. Gal todėl, kad esame gimę žiemą, tą metų laiką labai mėgstame.

Ir tikrai esame Lietuvos mylėtojai. Prisimenu, kai prieš metus, kovo pradžioje, susipažinome, Liudas man į darbą atnešė vazonėlyje augančių mėtų su įsmeigta Lietuvos trispalve.

Liudas: Pradėję bendrauti mudu greitai atradome bendrą – tėviškės mylėjimo liniją. Kai viską sudėliojome, supratome, kad tuoktis vasarį, šešioliktą dieną, bus labai smagu. Tačiau iš karto atkrito man priimtinesnės civilinės santuokos galimybė, nes tądien santuokų rūmai paprasčiausiai nedirba.

Živilė: Nuėjome į jaukią Bernardinų bažnyčią, o sutuokti paprašėme Julių Sasnauską, nes norėjome, kad apeigas atliktų nemoralizuojantis, nebanalus kunigas, gili ir daug nuveikusi asmenybė. Mums pasirodė simboliška, kad tokią dieną tuokia disidentas, rašytojas, žmogus, kuris yra neabejingas savo šaliai, jos nepriklausomybei.

Liudas: Sutarėme, kad šįsyk dėl vestuvių scenarijaus nusileisiu aš, kitais svarbiais ateityje kilsiančiais diskusiniais klausimais – ji.

Apsisprendus dėl datos teliko nuspręsti, kokia tai turėtų būti šventė?

Živilė: Esu dalyvavusi nesuskaičiuojamoje daugybėje draugų, giminių vestuvių. Prisimenu, stebėdavau jaunuosius ir žavėdavausi, kaip jiems gera, linksma, kaip viskas gražu. Ir tik pradėjus planuoti šventę sužinojau, kad visi patiria išbandymų ir tik dėl geranoriško sutikimo vienas kitam nusileisti šventėje dominuoja džiaugsmas. Ir mudu turėjome skirtingas santuokos vizijas, bandėme iš jų sulipdyti vieną.

Liudas buvo linkęs kur nors susituokti dviese. O man norėjosi sukviesti visus, kurie man buvo svarbūs įvairiais gyvenimo etapais. Teko savo vizijas gludinti, derinti, ieškoti kompromisų.

Liudas: Sutarėme, kad šįsyk dėl vestuvių scenarijaus nusileisiu aš, kitais svarbiais ateityje kilsiančiais diskusiniais klausimais – ji. Net ir sutartį pasirašėme. Tiesa, nepatvirtintą notariškai.

Živilė: Sutikau, kad vardą mūsų būsimai atžalai rinks Liudas, kad ir renkantis mudviejų naujų – bendrų – namų vietą svarbesnis bus jo žodis.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Koks išaušo tas rytas?

Liudas: Kadangi mūsų fotosesija buvo suplanuota vidurdienį, nusprendžiau nuvažiuoti į „Snaigės“ žygį: devintą ryto startavau ir nušliuožiau dvylika kilometrų, o pasiekęs finišą dar spėjau su bendražygiais išgerti arbatos. Tada grįžau namo pas besipuošiančią Živilę.

Nejaugi Živilė neatkalbinėjo žygio atsisakyti: o jei būtum patyręs traumą?

Liudas: Mano gyvenimas visada gana intensyvus, patinka būti gamtoje, sportuoti. Mėgstu visą savo laiką panaudoti veiklai, kuri man įdomi. Kai lauke toks puikus oras, vyksta „Snaigės“ žygis, nenorėjau visą rytą maigyti telefono, skaityti ar kuistis ir laukti, kol bus pagražinta Živilė.

Živilė: Man buvo kilusi mintis: kas būtų, jei Liudas susilaužytų koją. Mūsų šventėje ir taip buvo du svečiai traumuotomis kojomis – mano sesuo ir Liudo draugas. Tačiau tuos nuogąstavimus nuvijau šalin. Pagalvojau, tegul tas pusdienis kelia kuo mažiau įtampos – jos pakaks popietę, per vestuves. Tad jei Liudas nori keliauti į kosmosą, Mesopotamiją ar „Snaigės“ žygį, tegul ir vyksta.

Liudas: Apskritai tądien norėjome išvengti dirbtinumo: jau senokai gyvename kartu, laukiamės kūdikio, tad nematėme prasmės prieš vestuves nakvoti atskirai, nuo jaunikio slėpti nuotakos suknelės. Ir tuoktis važiavome savo automobiliu.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Judu mokate nesureikšminti smulkmenų?

Živilė: Apie vestuves pradėjome galvoti po Kalėdų, o kvietimus kai kurie svečiai gavo tik prieš porą savaičių. Žmonės dažnai be reikalo nukrypsta į smulkmenas: per daug jaudinasi dėl servetėlių spalvos, kitų mažmožių, kurių niekas nepastebės. Man atrodo, kad mes tokių smulkmeniškų rūpesčių išvengėme, nes turėjome nuostabią vestuvių planuotoją Teresą Ulozienę. Tai be galo pozityvus žmogus. Ji su mumis visada kalbėjosi taip, lyg niekas nebūtų problema.

Man atrodė, kad jei šventėje ir yra kokios nors įtampos, tai pamačius gražią Teresą šviesiais garbanotais plaukais jos nebelieka.

Liudas: Norėjome, kad šventė būtų kukli, santūri: didžiulės baltų rožių puokštės – tikrai ne mums. Ir restoraną neatsitiktinai pasirinkome skandinaviško minimalizmo, įkurtą loftų kaimynystėje.

Živilė: Nors ir bandėme nesureikšminti smulkmenų, žinau, kad mūsų vedybų planuotojai, Mantui Petruškevičiui, kuris puošė šventės erdvę, užduodavau daug kvailų klausimų. Tarkim, ar ne per daug vestuviška gėlė yra narcizas!..

Jis jų primerkė pilnas vazas: narcizai kvepėjo, stiklas ir lemputės spindėjo – buvo nuostabu. Kažkas aikčiojo, kaip gražu, klausė, kas puošė, sakė, kad matydamas tą reginį net Mantas Petruškevičius nustebtų.

Živilė: Sniego baltumo drabužis man irgi atrodo per daug vestuviškas!

Liudas: Juokėmės, kad turbūt nenustebtų, nes jis tai ir darė...

Živilė: Džiaugiuosi, kad suknelės siuvimo rūpesčius patikėjau Liutaurui Salasevičiui. Sniego baltumo drabužis man irgi atrodo per daug vestuviškas! Norėjosi ko nors įdomesnio, bet neryškaus.

Liutauras puikiai parinko suknelės spalvą, audinį, modelį, klostėmis apgaubė mano augantį pilvuką. Bandė įkalbinėti, kad suknelė būtų su šleifu, bet aš neleidau tęsti tos temos... Tą dieną norėjau jaustis savimi. Ir nepargriūti su aukštakulniais.

Liudas: Ir nepargriuvai. Živilė atrodė tikrai gražiai: suknelė, deranti šaltą žiemą, ir elegantiška, ir gražiai apgaubianti pilvelį. Buvo smagu matyti mylimą moterį ir mūsų būsimą kūdikį taip pasipuošusius.

Živilė: Tą dieną buvo smagu, tikrai labai smagu. Man buvo taip gera, kad beveik paskutinę akimirką pakviesti į šventę, net tada, kai dar neplanavome vakarėlio, tik ceremoniją bažnyčioje, visi neabejodami sakė, kad būtinai ateis, atvažiuos, atskris. Gera žinoti, kad mes jiems rūpime. Tačiau stengiausi nepamiršti, kad laukiuosi. Ir Liudas man vis primindavo, ir pati stengiuosi pagalvoti apie savo sveikatą.

Gretos Skaraitienės nuotr.
Gretos Skaraitienės nuotr.

Per nevisus metus nuo pažinties pradžios judviejų gyvenimas pasikeitė kardinaliai.

Živilė: Jis apsivertė. Galime pasidalyti ta gera žinia, kad kai labai nori pokyčių, jie įvyksta. Tik reikia išlaukti savo momento, savo žmogaus, o tada viskas labai gražiai susiklosto.

Jei atvirai, dabar aš labai laiminga.

Liudas: Aš taip pat, nors laimė, džiaugsmas supynę su tam tikromis baimėmis ir nerimu... Dar nepraėjo nė metai nuo mūsų pažinties, o įvyko tikrai daug: laukimasis, bendras gyvenimas, sužadėtuvės, vestuvės, tuoj gims kūdikis, kraustysimės į didesnius namus, bandysime derinti darbą ir kūdikio priežiūrą. Naujovių, pokyčių, išgyvenimų, emocijų tiek daug!

Jaučiate, būdami kartu pasikeitėte ir judu?

Liudas: Mudu esame kartu, bet stengiamės, kiek galim, vienas kito nevaržyti, nors kūdikio laukimas gerokai keičia įpročius.

Abu be galo mėgstame keliauti, atskirai esame aplankę begalę šalių, lenktyniaujame, kuris pamatys jų daugiau, o kartu kol kas spėjome paviešėti tik Gervėčių krašte Baltarusijoje ir Rygoje!

Živilė: Kai sužinojau, kad laukiuosi – kurį laiką bijojau skraidyti. Na, bet po vestuvių nusprendėme atsikvėpti – pasirinkome Kiprą, nes ten nesame buvę. Pabūsime gryname ore, pavalgysime šviežesnių daržovių, pamatysime saulės, labai daug vaikščiosime...

Liudas: Toks bus mūsų medaus mėnuo, kuris truks savaitę.

Živilė: O paskui lauksime šeimos pagausėjimo. Tikimės, kad paskutiniai mūsų mėnesiai dviese slinks romantiškai, be įtampos. Visi vis kartoja, kad pabūtume savimi, pasimėgautume, kol neturime mažų vaikų. Mes tai ir darome: po darbo beveik kasdien einame pasivaikščioti ir nužingsniuojame bent dešimt tūkstančių žingsnių. Skaniai valgome, lankomės kino teatruose, koncertuose – bandome gražiai, ramiai pagyventi sau, kol neturime to trečio, kuris net negalime įsivaizduoti, kaip pakeis mūsų gyvenimą. Ir tuoktis norėjome, kol dar esame dviese, nepaskendę vaiko auginimo džiaugsmuose ir rūpesčiuose.

Naujausi straipsniai