Naujų metų ar gimtadienio proga tikimės būti laimingesni nei buvome. Vis dėlto metodo „ThetaHealing“ praktikė, instruktorė Inga Heron sako, kad viena didžiausių žmonių baimių – būti lydimiems sėkmės. Tiesa, dirbant su pasąmonės įsitikinimais, laimės į savo gyvenimą galime prisikviesti daug daugiau.
Inga, šiuo tamsiuoju metų laiku daugelį užklumpa slogi nuotaika, užklysta liūdnos mintys. Kur patartumėte ieškoti šviesos?
Visada jos geriausia pradėti ieškoti savo viduje, o ne išorėje (šypsosi). Jeigu nori keisti pasaulį, pirmiausia keisk save. Sunkumai tik didėja, kai pradedame labiau žiūrėti į kitus, bandome kažką apkaltinti, pakritikuoti, ant kažko pykti. Verčiau pažiūrėkime, ką patys galime padaryti kitaip. Pakritikuoti kitus gali kiekvienas, bet tai darydamas žmogus didina savo skausmą. Kas yra šviesa? Pirmiausia – tai meilė sau.
Ką šiandien, čia ir dabar patartumėte žmonėms daryti, kokius žingsnius žengti meilės sau link?
Paklauskite savęs, ko šiuo metu norite labiausiai. Dirbdama su žmonėmis matau, kad jie ne visada žino, ko nori. Žmonės dažnai lengvai įvardija, ko jiems reikėtų, o ne ko jie norėtų. Jeigu asmuo yra įpratęs veikti dėl to, kad reikia, kad privalo, iš pradžių gali būti sunku atpažinti savuosius norus. Bandydami suprasti, ko labiausiai norite, pradėkite savęs klausti paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, ar šiuo metu labiau norisi apelsino, ar obuolio? O gal nė vieno iš jų, galbūt labiau svajojate pagulėti šiltoje vonioje? Tai paprasčiausias receptas. Kai suprasite tokius norus, pereisite ir prie svarbesnių.
O iš kur kyla žmonių baimės?
Egzistuoja fundamentalios baimės. Jos yra prigimtinės ir susijusios su noru apsisaugoti. Iškilus grėsmei pirmiausia norime apsiginti fiziškai, kad tiesiog išgyventume. Bet dažnai baimes atsinešame iš vaikystės. Jas suformuoja įvairios patirtys. Kad ir tamsos baimė. Galbūt kažkas kažkada vaiką pagąsdino tamsoje, o vėliau jis nesupranta, iš kur kyla ši baimė. Bet viena didžiausių žmonių baimių – būti lydimiems sėkmės.
Skamba kaip paradoksas, juk, regis, visi siekiame sėkmės... Su kuo susijusi ši baimė?
Ji gali būti perimta iš tėvų. Taip pat ši baimė gali būti susijusi su karais, kuriuos teko išgyventi mūsų seneliams ar proseneliams. Tuo metu reikėjo slėptis, kad neišvežtų, nenušautų... Net buvo baisu bendrauti su žmonėmis – neaišku, kam ir ką galima sakyti. Tas laikmetis mokė mūsų protėvius neišsišokti, įdiegė tam tikrus įsitikinimus. Sovietmečiu turėjome būti tokie, kaip visi. Tai neišvengiamai paliko įspaudų. Natūralu, kad žmonės baiminasi patirti tą patį nemalonų jausmą. Bijomasi nerti į pasąmonę ir suvokti, kodėl ir kas vyko. Bet senelių patirtis yra jų patirtis, o mūsų – visiškai kita. Galime pamatyti ir įsivardyti, kad tos savybės mūsų seneliams padėjo išgyventi, kurti šeimos vienybę, bet mums tokia baimė tikrai nereikalinga.
Esate Teta klubo vadovė, padedate žmonėms tapti laimingiems, taikant metodą „ThetaHealing“. Kuo jis ypatingas ir kokių atradimų jums pačiai dovanojo?
Šiuo metodu žmonės dažnai susidomi atsidūrę krizinėje situacijoje. Mano gyvenime to nebuvo, sąmoningai pradėjau vidinę kelionę. Sąmonės ir pasąmonės ryšiais domėjausi nuo paauglystės. Į mano rankas vis patekdavo įdomių knygų. Viena jų, dar anglų kalba, buvo apie metodą „ThetaHealing“. Perskaičiusi supratau, kad man priimtina ši metodika.
Labiausiai patiko darbas su pasąmonės įsitikinimais ir galimybė juos pakeisti. Per praktiką smegenys pereina į teta bangų būseną. Tai veiksminga metodika, kuria, derinant mokslą ir dvasingumą, galima nustatyti ir nedelsiant pertvarkyti giliuosius blokus, neigiamus įsitikinimus ir traumines patirtis, glūdinčias pasąmonėje. Pradėjusi dirbti pagal ją supratau, kad pokytis iš tikrųjų vyksta (kai matau, kad sistema neveikia, padedu ją į šalį). Mano gyvenime atsirado dar daugiau laisvės, pasitikėjimo savimi, daugiau ir vidinio džiugesio, išsiplėtė savirealizacijos, bendradarbiavimo galimybės. Laikui bėgant, metodo „ThetaHealing“ praktika tapo pagrindiniu mano užsiėmimu.
Susipažinusi su šiuo metodu neturėjote tikslo tapti jo mokytoja?
Ne, tai buvo ėjimas su srove. Kartais žmonės pasakoja, kad dirba darbą, kurio nemėgsta. Tokios patirties neturėjau – visada dariau tai, ką norėjau. Taip natūraliai pavykdavo. Save visiškai realizavau ir mokydama žmones kitoje srityje. O susipažinus su šiuo metodu viskas vyko paprastai – vienas žmogus paprašė pagalbos, paskui kitas, trečias... Buvo smagu. Su bendraminčiais sugalvojome įkurti klubą, kad būtų galimybė metodo praktikams susitikti, dalytis patirtimi. Bendrystė, draugystė – žavus dalykas.
Prasidėjo kursai, seminarai, individualios konsultacijos. Bet šio metodo neįvardyčiau kaip vieno vienintelio kelio. Ir jį taikantys mano draugai veikia labai plačiai, save realizuoja skirtingose srityse. Kai padirbi su savais įsitikinimais, komforto zona išsiplečia. Daugelis gebėjimų, svajonės, kurių anksčiau nedrįsai įgyvendinti, atsiveria visu gražumu. Tai ir yra tikrasis gyvenimo grožis. Šis metodas mane sužavėjo tuo, kad, atsigręžęs į pasąmonę, pradedi įžvelgti situacijų priežastis ir pasekmes. Dažnai jų nesuprantame, bet, suvokus priežastį, pasekmė pasikeičia.
Šis metodas tinka sprendžiant įvairias gyvenimo situacijas?
Taip ir žmonėms visada sakau, kad tai yra puikus įrankis naudoti kasdien. Jo nereikia pasidėti į stalčiuką ir išsitraukti tik per šventes. Kai praktikuoji nuolatos, atsiranda įpročiai, o tada ir vyksta pokyčiai. Žmogus nebekuria sau duobių gyvenime. Kilus nerimui, užklydus slogių minčių, išgirdus neigiamą informaciją, tiesiog žinai, kaip sau padėti, kad ateitų palengvėjimas.
Sprendimus dažniausiai priimame nesąmoningai, nors ir labai norėtume, kad būtų priešingai. Mūsų pasąmonėje nusėda nuostatos, įsitikinimai, programos, veikiančios kasdienybėje. Praktikuodami šį metodą, ieškome pasąmoningo įsitikimo šaknų, pavyzdžiui, kodėl žmogus bijo būti lydimas sėkmės. Kol jis laikosi tam tikrų įsitikinimų, tiesiog nemato naujų galimybių, nors jos visą laiką buvo ir yra prieš akis.
Ar lengva pakeisti įsitikinimus?
Daug kas priklauso nuo asmeninės patirties. Pasąmonė yra daugialypė. Kartais žmogus suvokia tam tikrus dalykus logiškai, bet jų neišjaučia. Kad pasikeistų situacija, vien įvardyti to, ką supratome, neužtenka. Atsakymų reikia ieškoti per pojūčius. Teta praktikos – darbas su pasąmone. Kai žmogaus smegenys pereina į teta bangų būseną, rūpimus dalykus jis suvokia intuityviai. Tada pokyčiai vyksta greitai. Tiesa, kartais žmonių įpročiai būna labai stipriai įsišakniję, tada tenka padirbėti iš peties (šypsosi).
Rezultatų galima sulaukti tik dirbant su savimi. Kai suvoki priežasties ir pasekmės dėsnį, gali kurti ateitį, kokios pats nori, o ne kuri yra paremta protėvių įsitikinimais. Pildyti svajones žmogui gali trukdyti nuolatinė vidinė kova: vieną dieną jis nori būti lydimas sėkmės, o jau kitą – pasislėpti nuo visų ir užsidaryti. Norint nuraminti karus išorėje, pirmiausia verta nuraminti karą viduje.
Ar mes greičiausiai tobulėjame per kančią, sunkumus?
Tai seni kolektyviniai įsitikinimai. Galvojama, kad labiausiai užaugama per karus, po didelių audrų, ligų. Laimei, tokius įsitikinimus galima koreguoti. Na, o ligos pasireiškia kaip paskutinis signalas, kai žmogus nesuvokia kitų signalų. Nors dar iki sutrinkant sveikatai asmuo gauna daugybę ženklų. Jis visais įmanomais būdais raginamas sustoti, pailsėti, atsipalaiduoti arba išdrįsti žengti naują žingsnį. Kokie mūsų įsitikinimai, tokį pasaulį ir matome.
Kas labiausiai trukdo žmonėms realizuoti svajones, imtis kažko naujo, kai sena veikla nebedžiugina?
Pokyčių baimė. Ji susijusi su vaikystės, mokyklos laikų patirtimis, su baime būti atskirtiems, kitokiems. Bijoma, kad nepriims, nepalaikys tėvai ar kažkas kitas. Visa tai labiausiai trukdo žengti žingsnį svajonės link. Bet dirbant su savimi galima pasiekti puikių rezultatų. Žmonėms pavyksta išplėsti veiklas, pradėti naujas, daugiau darnos atsiranda jų kasdienybėje, harmonijos šeimoje.
Kartais žmogus net neplanuoja imtis kažko naujo, bet, dirbant su savo įsitikinimais, gali gimti keisčiausių norų ir idėjų, apie kurias anksčiau net minties nekildavo. Talentų ir gebėjimų turi kiekvienas, tik jie dažnai jau vaikystėje būna užspausti. Pavyzdžiui, mažam vaikui kartą pasakius, kad geriau tegul jis niekada daugiau nedainuoja, užaugęs šis žmogus gali bijoti net prasižioti ir žodį viešai pasakyti. Jis tiesiog bijos savo balso. Bet kiekviena patirtis, kad ir kokia skausminga būtų, yra vertinga. Kaip ir šis laikotarpis – jis kažkuo naudingas visiems.
Gal galite patarti, kokias praktikas žmonės galėtų atlikti namuose, kad pritrauktų į gyvenimą tai, ko labiausiai nori?
Pirmiausia, žinoma, kasdien reikėtų savęs paklausti, ko noriu. Taip pat naudinga kiekvieną dieną baigti padėka. Kai žmogus geba padėkoti už tai, ką gauna, įsisuka kūrybos procesas. Susidūrus su sudėtinga situacija, reikėtų nuo jos truputį atsitraukti ir užduoti sau klausimą – o kuo ji gali būti naudinga? Net jeigu skauda galvą, paklauskite savęs: kuo man tai padeda? Gal galite sau leisti nieko nedaryti, tiesiog pagulėti, o gal galite paskatinti vaikus tapti savarankiškesnius? Kai suprasite, kuo situacija jums naudinga, padėkokite. Tai padaręs žmogus atsipalaiduoja, pradeda suvokti priežastį ir pasekmę.
Gal kitą kartą jau nebereikės susikurti galvos skausmo tam, kad pavyktų atsipalaiduoti. Gal taps aiškiau, kaip nesuardant darnos skirti sau laiko, atsipalaiduoti. Tai paprasti kasdieniai dalykai. Metodas „ThetaHealing“ – nesudėtingas, jis leidžia jausti darną ir kurti harmoniją aplink save.
Pradėję naujus metus vieni žmonės prisikuria daugybę tikslų, kiti gyvena šia diena. Kaip jums atrodo yra teisinga?
Dar kitaip (šypsosi). Mūsų protas, jeigu jį nukreipsime tam tikra kryptimi tik kartą per metus arba išvis niekur nenukreipsime, šokinės kaip beždžionėlė – tai į vieną, tai į kitą pusę. Teta praktikai savo norus rašo nuolatos. Kasdienius ir ilgalaikius. Visada turėkite užsirašę apie 10 neįgyvendintų norų. Išbraukite tuos, kuriuos pavyksta pasiekti. Kalba eina ne apie gobšumą, o apie kūrybingumą. Į sąrašą galima įtraukti net ir tokius punktus kaip troškimas patirti džiaugsmą, pašokti, pabūti ramybėje… Savo norus dažnai susiauriname iki materialių dalykų, bet jie gali būti patys įvairiausi – viskas, ko tik trokštate.
Žinoma, gyvename materialiame pasaulyje ir tam tikras emocijas patiriame per materialius dalykus. Ir tai yra smagu. Bet verta praplėsti troškimų sąrašą. Maži išsipildę norai mus palaiko, įkvepia, motyvuoja. Gyvenimas nėra tik Kalėdos ir Naujieji metai, gyvenimo procesas vyksta nuolatos. Visada būkime kūrybiniame procese. Prisiminkime, kad tai, kas buvo, – tik maža akimirka dideliame gyvenimo vandenyne. Ir viską galime pakeisti. Tik leiskime sau nusišypsoti, gerbkime savo norus. Žaisti gyvenimą nereiškia neprisiimti atsakomybės už veiksmus, atvirkščiai, tai reiškia būti atsakingam už save ir už savo poelgius. Į ką sutelksime energiją, tas ir augs. Kokios jūsų mintys – toks ir visas gyvenimas.
