„Kai kadaise atkeliavau į Londoną, miestas buvo tikras kultūros lopšys. Žmonės bendravo tarpusavyje, blaiviai mąstė, kūrė visuomenę. Dabar čia klesti chaosas, viską valdo kapitalizmas“, – samprotauja gegužės 16 dieną Vilniuje su grupe „The Cinematic Orchestra“ pasirodęs muzikantas Jasonas Swinscoe (47). Jis neslepia – geriausiai apie problemas sekasi pasakoti puikiai pažįstama muzikos kalba.
Šiemet „The Cinematic Orchestra“ švenčia 20-ąsias susikūrimo metines – 1999-aisiais išleistas pirmasis kolektyvo albumas „Motion“. Grupės įkūrėjas škotas didžėjus Jasonas Swinscoe dar paauglystėje persikėlė į Londoną ir nuo to laiko nuėjo labai ilgą atradimų kupiną kelią. Kovą „The Cinematic Orchestra“ pristatė naujausią studijoje įrašytą dainų rinkinį „To Believe“.
„Lankėmės Lietuvoje anksčiau ir nekantravome sugrįžti. Tada patyrėme nemažai nuotykių. „The Cinematic Orchestra“ visuomet spaudė iš savęs maksimumą, užkariavome skirtingas gerbėjų auditorijas visame pasaulyje, atėjo metas patikrinti savo valdas“, – juokiasi Jasonas.
Dvylika metų – tiek laiko praėjo nuo grupės albumo „Ma Fleur“ iki naujausiojo „To Believe“. Kodėl taip ilgai delsėte?
Dirbau prie kitų projektų. Pavyzdžiui, muzikos „Disney“ dokumentiniam filmui „The Crimson Wing: Mystery of the Flamingos“ („Raudonas sparnas: flamingų paslaptis“). Šis projektas sulaukė didžiulio pripažinimo ir sėkmės visame pasaulyje. Nesakyčiau, kad užmigau ant laurų, tačiau nuoširdus darbas lėmė daug užsakymų, begales koncertų įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Emociškai taip išsikraudavau, kad nebūdavo kada galvoti apie albumą, nors Niujorke įrašėme keletą kūrinių.
Kuriate garso takelius filmams, serialams. Koks serialas jūsų mėgstamiausias?
Beveik nežiūriu televizoriaus, jo net neturiu. Dabar populiaru atsiriboti nuo šių gyvenimą ir mąstymą galinčių paveikti dėžučių. Televizoriaus neturėjimas padeda išlikti pozityviam. Sau vis kartoju: kuo mažiau laiko leisiu prie ekrano, tuo daugiau jo liks kūrybai.
Kaip tuomet pamatote galutinį rezultatą?
Kartais pažiūriu atsiųstas filmo ar serialo ištraukas. Ir, aišku, prieš ką nors darydamas, pasidomiu, kokiame kontekste kūrėjai naudos „The Cinematic Orchestra“ muziką. Jei mūsų mintys ir idėjos sutampa, o daina tinka – puiku. Filmų ar serialų muzikos rašymas man yra tarsi dar vienas kanalas kūrybai transliuoti. Neturiu televizoriaus, nenoriu, kad jis kontroliuotų mano laiką, bet suvokiu, jog tai yra tam tikra dalijimosi muzika terpė.
Grupė „The Cinematic Orchestra“ susiformavo dar 1999 metais, bet kartais apie jūsų muziką kalbama kaip apie naują, hipsterišką skambesį... Kada nors susimąstėte, kad tarsi peršokote laiką? Jūsų kūriniai itin populiarūs būtent šiandien.
Tikriausiai idėją apie hipsterišką skambesį skleidžia vienas hipsteris kitam, žioplinėjančiam gatvėje. Pasaulis per trumpą laiką tapo labai plokščias. Sunku net apibūdinti, kokį apmaudą jaučiu vaikščiodamas Šordičo rajone Londone. Visi žmonės ten – klonai. Rengiasi, kalba, net barzdas šukuoja identiškai. Kalbant apie mūsų grupę, džiaugiuosi taip susiklosčiusia įvykių seka. Susikūrėme seniai, vadinasi, nuo pat atsiradimo žvelgėme į ateitį, žingsniavome minios priekyje. Pradėjęs rašyti muziką, niekada nesiekiau tapti hipsteriu, net nemaniau, kad toks judėjimas užkrės pasaulį. „The Cinematic Orchestra“ visuomet pasižymėjo gebėjimu viską atlikti unikaliai, todėl mūsų neįmanoma įsprausti į jokius rėmus. To nedaryčiau ir dabar.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais šiomis dienomis susiduriate kaip muzikantas?
Pats darbas – didžiulis iššūkis. Kalbėjome apie hipsterius bei jų kultūrą, tačiau jie – tik mažytė dalis žmonių įvairovėje. Šiais laikais kiekvienas turi neapsakomai daug laisvės ir didelį pasirinkimą. Egzistuoja begalė skirtingų muzikos tipų bei stilių, nelengva būti unikaliam, rasti savo kelią. Vien jau nesivaikyti populiarumo – iššūkis. Prodiuseriai gali lengvai apsukti galvą žadėdami aukso kalnus. Tačiau kurdamas aš noriu kalbėti apie pasauliui aktualius dalykus taip, kaip noriu, nesivaikydamas madingų trendų.
Naujausias jūsų albumas vadinasi „To Believe“. Kuo pats tikite?
Tai klausimas, kurį užduodu visiems savo klausytojams. Kuo verta tikėti? Ar nepraradome savo kelio? Medijos šiais laikais klaidina pasaulį, gąsdina ir gadina mus. Noriu pasakyti, kad verta sustoti, įkvėpti. Pamąstyti, atrasti save iš naujo. Žmonės mato iškreiptą realybę. Kiekvieną dieną mus pasiekia žalingos informacijos srautas, nebemokame atskirti to, kas išties svarbu, nuo brukamų per prievartą dalykų. Gal nuskambės pompastiškai, tačiau savo muzika aš noriu išsakyti šiomis dienomis egzistuojančias problemas, trokštu kvestionuoti klausytojų pasirinkimus. Kartojau ir kartosiu – gana ryti reklamos industrijos jauką!
Jūsų šeima dažnai keliauja kartu? Kokį miestą su vaikais laikote savo namais?
Auginu tris dukras. Dvi iš jų gimė Niujorke, o ne Jungtinėje Karalystėje, tačiau namais mes nelaikome jokios šalies ar miesto. Galiu pasakyti, kad Amerikoje praleidžiame daugiausia laiko, ir tiek. Pastebiu, jog kosmopolitiškas požiūris padeda vaikams augti ir tobulėti dvasiškai. Dukrų širdyse nėra purvo, jose nedygsta rasizmo daigai. Visi žmonės, visos tautos joms yra lygios.
Jei šeima nekeliauja kartu – pirmas dalykas, kurį darau grįžęs po ilgo nesimatymo su šeima, – rengiu išvyką į kaimą, kur visi kartu galime mėgautis gamtos prieglobsčiu.
