Beveik keturiolika metų – tiek advokatų įmonės „Magnusson ir partneriai“ darbuotojas Marius Liatukas (36) siekė vadovo posto. Visus gerokai nustebino, kai gavęs išsvajotą darbą, sėkmingas, žinomas, daug patirties sukaupęs advokatas nusprendė iš naujo sudėlioti savo prioritetus ir „spustelėti“ pauzės mygtuką. Gimus sūnui Mykolui (4 mėn.), Marius drąsiai atsisakė savo pozicijos ir pasirinko pačias svarbiausias gyvenime pareigas – tėčio.
Dažniausiai esame pripratę matyti mamas, kurios aukoja savo karjerą, talentą, pomėgius, laisvalaikį tam, kad galėtų rūpintis savo mažyliu, kad jis augtų apsuptas artimiausio žmogaus dėmesiu ir rūpesčiu. Advokato Mariaus Liatuko istorija kiek kitokia, kažkiek netradicinė. Pats jis savęs neaukština ir sako besidžiaugiantis, jog mūsų visuomenėje gajūs stereotipai nyksta. Pamažu tampa priimtina matyti tėčius, imančius tėvystės atostogų, ir besistengiančius sukurti „ne iki galo suprastą“ šeimos modelį.
Mariau, kada prasidėjo jūsų profesinė karjera?
Tai įvyko beveik prieš keturioliką metų. Įsidarbinau anksčiau minėtoje advokatų kontoroje dar studijų laikais, 2006-ųjų vasarą. Pradėjau kaip jaunesnysis teisininkas ir per tuos metus nuėjau kelią iki vadovaujančio partnerio pozicijos.
Tačiau ilgai siektos pozicijos netrukus atsisakėte.
Mes su žmona susituokėme palyginti neseniai, 2017-aisiais, bet iki vestuvių beveik dešimt metų buvome kartu. Sprendimas oficialiai sukurti šeimą brendo palaipsniui, nebuvo taip, kad vieną sykį atsisėdom ir nusprendėm, kad turim tuoktis. Tiesiog atėjo supratimas, kad laikas žengti žingsnį, kurį žengti norisi abiem. Taip jau įvyko, kad supratome, jog ne karjera, o šeima – svarbiausia.
Dažnas, atsidūręs karjeros viršūnėje, laiko šeimai neturi. Buvo tokių minčių, kad gal dar reikia palaukti, neskubėti?
Man niekada nekilo šių minčių. Sakyčiau, tai prioritetų perskirstymo klausimas, kurį visi sprendžiame įvairiuose savo gyvenimo etapuose – kalbant tiek apie asmeninį, tiek apie profesinį gyvenimą. Žinoma, tai yra požiūrio klausimas – pavyzdžiui, aš nesijaučiu kažką aukojantis šioje situacijoje, kai pagausėjus šeimai, skiriu darbui kiek mažiau laiko nei anksčiau. Pasitvirtino taisyklė, kad kuo mažiau laiko turi, tuo efektyviau jį išnaudoji. Bet kitas galbūt jaustųsi paaukojęs dalį savęs?
Ar kuriant šeimą buvo dalykų, kurie neramino?
Kai žmogų myli ir pažįsti, tai apsisprendi drąsiai.
Daugiau nerimo galbūt kėlė vaiko atėjimas – mums tai pirmas kūdikis, tad natūralu, kad kilo visokių minčių ir klausimų. Bet čia mes neišskirtiniai, manau, visiems jauniems tėvams taip būna, kai atsiranda labai didelė atsakomybė už labai mažą žmogų.
Įmanoma produktyviai dirbti, kai namuose – kūdikis?
Meluočiau sakydamas, kad įmanoma šimtu procentų. Yra iššūkių, prie kurių reikia prisitaikyti, bet apskritai produktyviai dirbti galima, tik į pasikeitusias aplinkybes reikia žiūrėti kūrybiškai.
Mums ir pasisekė, ir nepasisekė, kad mažylis gimė karantino metu. Iš vienos pusės gaila, kad pirmas pasimatymas su juo man buvo virtualus, naudojantis mobiliosiomis ryšio priemonėmis. Iš kitos pusės, karantinas ir darbas iš namų man suteikė progą praleisti su juo daugiau laiko.
Gimus sūnui, mano darbo valandos persikėlė į naktį arba ankstyvą rytą – kūdikis miega, o aš tada dirbu. Juokauju, kad kolegos turbūt kraupdavo nuo antrą ar trečią valandą nakties mano siunčiamų laiškų, nes tik tokiu metu sugebėdavau sureaguoti ir atrašyti. Bet mūsų kolektyvas draugiškas ir supratingas, tad tokį „naktinį“ susirašinėjimą priėmė labai natūraliai. Beje, kartais kuris nors kolega iš karto atrašydavo! Visgi advokatai darbo valandų neturi (juokiasi)
Jūsų požiūris į esamas pareigas keitėsi atsiradus sūnui?
Pasikeitė, bet ne dramatiškai. Atėjus kūdikiui, pradedi jausti atsakomybę už jį, natūraliai skiri daugiau laiko šiai atsakomybei. Iki tol mano dėmesys buvo labiau sutelktas į vadovavimą bei darbą su klientais. Atsiradus naujam piliečiui mūsų šeimoje, perskirsčiau dėmesį tiems dalykams, kurie reikalauja maksimalaus mano įsitraukimo. Dėl to ir priėmiau sprendimą pasitraukti iš kontoros vadovo pareigų, kad galėčiau skirti didesnį dėmesį šeimai ir darbui su klientais.
Kaip šiuo metu vyksta pasiskirstymas pareigomis jūsų šeimoje?
Mūsų namuose nėra ir niekada nebuvo kažkokio griežto pasiskirstymo, kad čia mano darbai ar sritis, o čia žmonos. Abu draugiškai dirbame visuose frontuose ir laikome visus namų kampus. Vienas kitą su žmona jaučiame „pagal nutylėjimą“ ir žinome, kas kada, kur ir ką gali bei turi padaryti. Dėl to ir dabar šeimoje neįvyko jokio kardinalaus pareigų pasikeitimo, nors žmonai tenka didesnis krūvis rūpinantis mažyliu, bent jau man taip atrodo.
Galų gale karjerą kuriam laikui nustūmėte į šalį. Buvo sunku priimti šį sprendimą?
Tiesiog išgryninau matymą, kokie svarbiausi prioritetai šiuo metu. Ir tada sprendimas pats iškilo prieš akis – greitas, aiškus ir logiškas. Pamačiau, kad visko daryti vienu metu arba neišeina, arba jėgų trūksta, o aš esu maksimalistas ir viską stengiuosi padaryti kuo geriau. Tad dabar svarbiausia yra šeima, profesinėje veikloje – klientai ir verslo vystymas, o administracinį ir vadovavimo kontorai darbą šiek tiek atidėjau į šalį – juolab, kad pas mus tikrai yra stiprių žmonių, galinčių sėkmingai koordinuoti kontoros darbą.
Auginti sūnų ir auginti verslą – šie „projektai“ dabar mano gyvenime svarbiausi. Turiu galimybę skirti laiko ir vienam, ir kitam. Kaip sakydavo maestro Vytautas Kernagis, turiu beprotiškai fantastišką žmoną, kuri labai rūpinasi mūsų mažyliu, tad aš galiu ir prisidėti prie vaiko auginimo, ir visiškai nenutolti nuo verslo auginimo.
Dažnai visuomenėje vadovaujamasi stereotipais. Tėvystės atostogos daug kam vis dar atrodo keistas pasirinkimas. Ką apie tai manote jūs?
Šis stereotipas tebėra, bet jis nebe toks gajus kaip anksčiau. Pastaruoju metu jau kartais pastebiu ir šiokį tokį perspaudimą į priešingą pusę, neva tėvystės atostogų išėjęs tėtis – tikras supertėtis, ir ne kitaip.
Aš nemėgstu absoliutinti ir laikausi nuomonės, kad visur įmanoma išlaikyti balansą. Nemanau, kad reikia hiperbolizuoti tėčių sprendimą išeiti tėvystės atostogų, automatiškai vien dėl to vadinti juos išskirtiniais. Pasakysiu banaliai, bet manau, kad vaikas turi turėti abu tėvus, ir abu tėvai turi jį auginti ir juo rūpintis. O kas gali labiau atsidėti kūdikio auginimui – tėtis ar mama – turi nuspręsti kiekviena šeima pati. Ir nėra taip, kad tik kažkuris vienas sprendimas yra teisingas.
Kuo šiuo metu užsiima jūsų žmona?
Mano žmona dirba teisėja Vilniaus miesto apylinkės teisme. Ir jai, ir man darbuose tenka priimti daugybę sprendimų, tad stengiamės namuose klausimų nesiaiškinti formaliu sprendimų priėmimo būdu (juokiasi).
Visada sakau ir tikiu, kad kai dirbi kaip komanda, tai dviese visada nuveiki daugiau negu vienas. Ši taisyklė galioja visur – ir darbe, ir namuose.