Tėvas Stanislovas: jo buveinės durys traukė tuos, kuriuos buvo ištikusios nelaimės

Tėvas Stanislovas / Kęstučio Vanago nuotr.
Autorius: Remigija Paulikaitė, žurnalui „Legendos“
Publikuota: 2020-12-25 17:32
„Kai apie Tėvą Stanislovą pasakoju į Paberžę atvažiavusiems žmonėms, jie kartais negali patikėti, kad viskas tikra. Tačiau tai, apie ką kalbu, mačiau savo akimis. Kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio (1918–2005) žodžiai tikrai gydė“, – sako daugiau kaip dvidešimt metų šiam dvasininkui padėjusi ir iki šiol jo veiklą tęsianti muziejininkė Regina Galvanauskienė.

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Pirmą kartą į Kėdainių rajone esančią Paberžę Regina su šeima atvažiavo prieš tris dešimtmečius ir liko gyventi. „Anksčiau apie tokį kaimą gal apskritai nebuvau girdėjusi, menkai žinojau ir apie Tėvą Stanislovą“, – prisipažįsta. Iš Šiaulių, kur dirbo dėstytoja tuomečiame Pedagoginiame institute, į svetimą kraštą ji kėlėsi su ašaromis ir nuoskauda, kad tenka taip kardinaliai keisti gyvenimą.

Tėvas Stanislovas / Kęstučio Vanago nuotr.
Tėvas Stanislovas / Kęstučio Vanago nuotr.

Svarbiam pokyčiui ji ryžosi įkalbėta vyro medžio drožėjo Gendriko Galvanausko. Tada su menininkų plenero Kėdainiuose dalyviais jis apsilankė Paberžėje. Vyrą sujaudino Tėvo Stanislovo žodžiai, kad jis nepajėgia sutvarkyti griūvančio Šilingų dvaro ir kaip būtų puiku, jei kas nors iš skulptorių jame apsigyventų, padėtų drožiniais puošti Paberžę. Gendrikas užsidegė ten kurtis su šeima. 

„Greitai ir aš įsitikinau, kad Tėvelis Stanislovas – neeilinė charizmatiška asmenybė, kad Paberžė – nepaprastas kaimas, – prisimena Regina. – Čia visą laiką knibždėte knibždėjo jaunimo, nuolatos važiuodavo įvairiausių bėdų turintys žmonės. Jie plaukė į Paberžę, nes žinojo, kad ten jų laukia kitoks dvasininkas.“ Tėvas Stanislovas buvo labai dėmesingas visiems, gebėjo šiltai, nuoširdžiai bendrauti ir prie kiekvieno mokėjo vis kitaip, asmeniškai prieiti. 

Kunigas Astijus, Tėvas Stanislovas, kunigas Julius Sasnauskas / Kęstučio Vanago nuotr.
Kunigas Astijus, Tėvas Stanislovas, kunigas Julius Sasnauskas / Kęstučio Vanago nuotr.

SKARDINIŲ SAULIŲ ŠVIESA

Visai kitokią Paberžę rado Tėvas Stanislovas, kai čia buvo paskirtas tarnauti 1966 metais. Sovietiniam režimui nepaklusęs dvasininkas jau buvo išgyvenęs tremtį, blaškymą po atokiausias Lietuvos vietas. Paberžė jam buvo aštunta parapija. Manė, kad yra trumpam atkeltas ir į šį užkampį, į kurį neužsuka net maršrutinis autobusas: iki artimiausios autobusų stotelės reikėdavo eiti apie keturis kilometrus. Tačiau nevilčiai nepasidavė. Vienatvę atkampiame kaime jis užpildė darbu ir kūryba: kruopščiai suremontavo ir savitai išpuošė medinę Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, menančią joje dirbusį vieną pagrindinių 1863-iųjų sukilimo vadų kunigą Antaną Mackevičių. Tėvą Stanislovą tai įkvėpė. Jis jautėsi įpareigotas tęsti pirmtako veiklą. Tik ne ginklu, o žodžiu. 

Ir sovietmečiu Tėvo Stanislovo gaivinamoje Paberžėje buvo giedama „Tautiška giesmė“.

Ir sovietmečiu Tėvo Stanislovo gaivinamoje Paberžėje buvo giedama „Tautiška giesmė“, skambėjo paties dvasininko, beje, mokėjusio aštuonias užsienio kalbas, verstos Rainerio Marios Rilke eilės. Ten jis laikė ir platino draudžiamą „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, Boriso Pasternako, Aleksandro Solženicyno kūrinius.

Pamažu dar visai neseniai niekam nežinoma Paberžė tapo dvasiniu inteligentijos traukos centru. Susitikti su Tėvu Stanislovu žmonės važiavo iš visos Lietuvos. Dėl nenuolankumo sovietų valdžiai kunigas buvo persekiojamas, jo namuose atliekamos kratos. Tas pats grėsė ir su juo bendraujantiems. Tačiau jis visus drąsino nepasiduoti priespaudai. Iš skardos karpė kryžius saulutes ir dovanojo žmonėms kaip dvasingumo, šviesos simbolį. Jų išdalijo net apie trisdešimt tūkstančių. 

Tėvas Stanislovas / Kęstučio Vanago nuotr.
Tėvas Stanislovas / Kęstučio Vanago nuotr.

ŽMONES MATYDAVO KIAURAI 

Visada ir visiems atviros Tėvo Stanislovo buveinės durys traukė tuos, kuriuos buvo ištikusios nelaimės, slėgė rūpesčiai, kurie dėl įvairių priežasčių buvo atstumti visuomenės ar artimųjų. „Jis nė pro vieną žmogų nepraeidavo nepasakydamas ko nors gražaus. Žinojo, kad kiekvienas nori išgirsti gerą žodį, būti palydėtas šiltu žvilgsniu, šypsena. Labai dėmesingai 1990-aisiais Paberžėje jis pasitiko ir mus“, – prisimena Regina. 

Tais pačiais metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kardinolas Vincentas Sladkevičius pavedė Tėvui Stanislovui rūpintis netoliese esančios Dotnuvos bernardinų vienuolyno atstatymu. Ir ten jis per dvylika metų padarė tai, kas atrodė neįmanoma: atstatė sugriuvusį ir netinkamą gyventi vienuolyną, atnaujino šalia stovinčią bažnyčią.

Kol Tėvas Stanislovas darbavosi Dotnuvoje, Reginos šeima buvo tarsi jo patikėtinė Paberžėje: priimdavo ekskursijas, apgyvendindavo pabūti norinčius žmones. Čia nuolatos atvažiuodavo ir jis pats: laikyti mišių, sutuokti porų, krikštyti vaikų, susitikti su žmonėmis.

Tėvas Stanislovas
Tėvas Stanislovas

Kaip atvykėlė iš Šiaulių taip greitai pelnė Tėvo Stanislovo pasitikėjimą? Regina sako, kad šis dvasininkas žmones matė kiaurai...

„Jis greitai suprato, kad darau daug klaidų, turiu daug nuodėmių. Aš, ponia pedagogė, instituto dėstytoja, į Paberžę atvažiavau pilna puikybės. Su plačiakrašte skrybėle, aukštakulniais ir ilgu paltu. Iš pradžių nesupratau, kad Tėvas Stanislovas toks didis. Pradėjau reikštis, rodyti, ką žinau, – ironiškai prisimena pradžią. – Vos man prasižiojus, suprato, kad šiai poniai pirmiausia reikia numesti skrybėlę. Ir šią išpuikusią moterį pradėjo keisti. Vieną dieną paprašė išplauti bažnyčią. Atsisakyti nedrįsau. Dar tarstelėjo, kad dirbčiau su meile – tada pajusiu džiaugsmą. 

Niekada nepamiršiu, kaip su šlapiu skuduru šliaužiojau po bažnyčią. Baigusi plauti grindis atsistojau – net kojos drebėjo, kaip buvo sunku, nebuvau pratusi prie tokių darbų. Pavargau, bet džiaugsmo nepajutau. Tėvelis tąsyk net „ačiū“ nepasakė. O po kelių dienų vėl paprašė išplauti bažnyčią... Kai ją išblizginau trečią kartą, per vitražų langus pašvietė saulė ir nudažė švarią kvepiančią erdvę spalvotais spinduliais. Buvo labai gražu. Pagalvojau, rytoj žmonės čia susirinks į pamaldas, jiems bus taip gera. Ir tada pajutau, kad džiaugiuosi. Tokių pamokų iš jo gavau daug...“ 

VISŲ TĖVAS

Regina prisipažįsta per savo gyvenimą daugiau nesutikusi į Tėvą Stanislovą panašaus žmogaus. Tokio, kuris kiekvienam turėtų ką pasakyti, mokėtų atleisti, nesibodėtų ir su girtuokliu sėdėti prie vieno stalo ir klausytis pasiklydusio žmogaus kalbų. „Jo tikslas buvo ne smerkti, o padėti. Tėvelis buvo ypatingas psichologas. Sielos gydytojas, – pasakoja muziejininkė. – Pas jį atvažiuodavo daug apsiverkusių, juodai vilkinčių nelaimingų žmonių. Po pokalbio su šiuo dvasininku žmogus išeidavo pakelta galva.

Žmones, kurie ieškojo savęs, bandė spręsti priklausomybės ligų, psichologines problemas, jis priimdavo kaip savus.

Žmones Paberžė traukė, nes ten jie jautėsi gerbiami. Nes ten laukė dvasininkas, kuris visai Lietuvai buvo tarsi tėvas. Žmones, kurie ieškojo savęs, bandė spręsti priklausomybės ligų, psichologines problemas, jis priimdavo kaip savus: užkurdavo krosnį, išvirdavo arbatos, papjaustydavo lašinių. Priglausdavo, pasiūlydavo nakvynę. Kartais pas jį gyvendavo net trisdešimt, penkiasdešimt žmonių. Jie čia suvažiuodavo kaip į namus, kaip pas savo tikrą tėvelį. Jis sakydavo, kad labai pravartu pagyventi tokioje asketiškoje aplinkoje kaip Paberžė: pamiegoti senoje lovoje, bliūde nusiprausti. Tada grįžęs namo geriau įvertinsi savo lovą, iš čiaupo bėgantį šiltą vandenį.“ 

O filosofai, rašytojai, net politikai atvažiuodavo pas jį kaip pas išmintingą, aštraus proto asmenybę. „Kai tokiems svečiams arbatą ruošdavau ar pietus gamindavau, girdėdavau jų kalbas, būdavo, kad ir prisėsdavau šalia. Tačiau nors kalbėdavo lietuviškai, dažnai tokiomis aukštomis frazėmis, taip filosofiškai, kad aš, buvusi ponia dėstytoja, kartais nesuprasdavau, – juokiasi Regina. – Bendrauti su tokiomis šviesiomis asmenybėmis jam buvo didžiausia sielos atgaiva.“ 

Tėvas Stanislovas
Tėvas Stanislovas

MINIOS APSUPTAS VIENIŠIUS 

Muziejininkė prisipažįsta niekada nesitaikiusi jam į bičiules, nes jautėsi ne to lygio. „Tik visada norėjau, kuo galiu, padėti, – pasakoja. – Nors nuolatos būdavo žmonių apsuptyje, sakydavo, kad iš tiesų yra vienišius ir taip jam gerai. Kartais matydavau, kad jis liūdi. Sykį paklausiau, kas jam padeda, kai blogai. Patylėjo truputį ir tarė: „Malda.“ Jei kas nors suerzindavo, nesisekdavo, jis eidavo į bažnyčią, atsisėsdavo į savo krėslą ir melsdavosi. Taip nusiramindavo.“ 

Beje, daug laiko šalia Tėvo Stanislovo praleisdavusi Regina atkreipia dėmesį, kad jis nemėgo fotografuotis, sakydavo, kad jam tai – tas pat, kas dantį ištraukti. Buvo paprastas ir kartu santūrus, aristokratiškų manierų žmogus. Ir labai jautrus menui, grožiui, jaučiantis pagarbą etnografiniams, sakraliems daiktams. Sakydavo, kad jie pilni geros prosenelių energijos, ir labai rūpestingai viską rinko, dėliojo ir Paberžėje kūrė bažnytinio bei liaudies meno muziejų. 

Jame ir šiandien yra net XVII amžių siekiančių arnotų, XIX amžių menančių sakralinių indų, senų paveikslų. 

Tėvas Stanislovas nuolatos buvo sklidinas idėjų: iš senų lygintuvų darė stalines lempas, iš verpimo ratelių – šviestuvus. Ir viską dėl to, kad kam nors dovanotų. Į kūrybos procesą įtraukdavo ir sielos ramybės Paberžėje ieškančius žmones, nes tikėjo, kad darbas gydo.

„Kartą man pasakojo, kad niekaip negalėjo užmigti. Nes už sienos – penkiolika jaunų vyrų: nesugalvojo, kokios jiems duoti veiklos. Tada prisiminė, kad šiukšlynuose prie bažnyčių matęs daug išmestų sutryptų, surūdijusių liktorių – bažnytinių ritualinių lempų, žvakidžių, kurios per procesijas nešamos aplink bažnyčią. Sugalvojo jas surinkti ir atvežti į Paberžę, kad svečiai būtų užsiėmę, o jis galėtų ramiai miegoti, – Regina buvo liudininkė, kaip priklausomybės ligomis sergančius žmones jis gydė ir nuolatiniu darbu. – Tuos liktorius reikėjo išgelbėti nuo rūdžių, vėl atkurti jų formą ir tik tada imtis kūrybinio darbo – daryti papuošimus. O kai spalvoti žibintai buvo visur iškabinėti, Tėvas Stanislovas džiaugėsi, kad atrodo lyg pasakoje. Jis tikėjo, kad džiaugsmas žmogų daro laimingą. Tai juto visi atvažiavę į Paberžę, Tėvelio vadinamą savo kūdikiu. Kitaip nebūtų čia kasdien plūdusios minios.“ 

Tėvas Stanislovas / Kęstučio Vanago nuotr.
Tėvas Stanislovas / Kęstučio Vanago nuotr.

PASKUTINIS PAMOKSLAS 

Nuo pirmųjų kunigystės metų Algirdas Mykolas Dobrovolskis garsėjo kaip ypatingas pamokslininkas. Iš sakyklos kalbėjo įtaigiai, bet paprastai, kiekvienam suprantamai.

Net tuo gyvenimo laikotarpiu, kai jam buvo draudžiama užsiimti ganytojiška veikla, pamokslus vis tiek rašydavo – dėl savęs.

Jis apvažiavo daugybę Lietuvos bažnyčių, pamokslais ragino žmones nepasiduoti nusivylimui ir girtuoklystei, skatino remti kovotojus už laisvę, melstis už ištremtus, agitavo nestoti į komjaunimą ir komunistų partiją, nešvęsti sovietinių švenčių. Net tuo gyvenimo laikotarpiu, kai jam buvo draudžiama užsiimti ganytojiška veikla, pamokslus vis tiek rašydavo – dėl savęs. Muziejininkė svarsto, kad kadaise garsiai pasakytos jo mintys būtų aktualios ir šiomis Lietuvai bei pasauliui sudėtingomis dienomis.

„Kai žmogų užvaldo rūpestis, baimė, iš paskos atslenka ir liūdesys. Tėvas Stanislovas guosdavo, kad visa tai praeis, tik nereikia baimintis. Svarbiausia – ramybė, malda. Ji iš chaoso sukuria harmoniją, iš ašarų – džiaugsmą. O džiaugsmas žmogų daro laimingą, – dvasininko filosofiją perteikia Regina. – Kitus daryti laimingus buvo pagrindinis jo tikslas. Tėvelis pastebėdavo džiaugsmą kiekvienoje gyvenimo smulkmenoje. Tarkim, sakydavo: „Ar jauti, kaip kvepia padžiauti skalbiniai? Džiaukis! Pražydo gėlytė, saulutė išlindo – džiaukis. Šalia geras žmogus, kuris tau patarimais ar kuo kitu padėjo, – vėl džiaugsmas. Tai pastebėdama pasijusi laiminga.“

Paskutinį pamokslą Tėvas Stanislovas pasakė 2005 metų birželio 5 dieną. Jis jau ne vienus metus sirgo vėžiu, jam buvo leidžiamas morfijus. Buvo visai nusilpęs, pats negalėjo net pasiversti lovoje. „Į paskutines mišias atėjo prilaikomas, jas aukojo sėdėdamas. Negalėjo pakelti nei taurės, nei Šventojo Rašto. Jis žinojo, kad į savo numylėtą bažnytėlę, kurią kaip galėdamas lopė trisdešimt devynerius metus, niekada nebeateis. Reikėjo pasakyti paskutinį pamokslą, paskutinį kartą susitikti su parapijiečiais“, – prisimena ten buvusi muziejininkė. 

Ir tąsyk į susirinkusius kreipėsi paprastai ir suprantamai. Sakė, kad dabar nieko nebegali dirbti, tik guli lovoje ir žiūri į lubas. Tačiau visą laiką galvojo, ką pasakys paskutinį kartą atėjęs pas savo žmones. Pasisakė, kad jį graužia prostatos vėžys, kad metastazės išplito po visą kūną, pasiekė kaulus. „Dabar tikrai žinau, kad niekada pas jus nebeateisiu. Tai štai ką norėjau jums pasakyti: nesusilituokite. Vyrai žino, kas yra lituoklis, o moterys – ne. Paaiškinsiu. Kai jūsų kūnas bus visiškai nusilpęs, paliegęs, kai negalėsite net rankos pakelti, pasistenkite, kad siela išliktų šviesi – tokia, kokia buvo visą gyvenimą, kad jūsų paliegęs kūnas nesusilituotų su siela. To nuoširdžiausiai jums ir linkiu. O dabar eikite“, – tąsyk ištartus jo žodžius atkartoja muziejininkė.

Žmonės nesiskirstė, ėjo prie mylimo kunigo, bučiavo rankas, verkė, vedė palaiminti vaikus.

Tačiau žmonės nesiskirstė, ėjo prie mylimo kunigo, bučiavo rankas, verkė, vedė palaiminti vaikus. Kai jis daugmaž su visais norinčiais atsisveikino, paprašė palikti bažnyčioje vieną. Sėdėjo savo maldos krėsle ir žiūrėjo į altorių. Tą valandą gal mintyse meldėsi, o gal prisiminė, kaip kadaise pats altorių dažė...

Ir pas sunkiai sergantį Tėvą Stanislovą žmonės važiavo. Jis neatsisakydavo jų išklausyti. „Iš jo celės išėjusių klausdavome, ką Tėvelis sakė, kuo skundėsi, – galbūt galėtume jam kuo nors padėti, – Regina prisimena, kad paskutinėmis jo gyvenimo dienomis jaudulio buvo labai daug. – Visi kartodavo tą patį – kad nė vieno žodžio nepasakė apie save, nedejavo, jog skauda: ir mirties patale žmonių teiravosi, kaip gyvena jie. Tai ir buvo ta šviesi siela, kuri nesusilitavo su paliegusiu kūnu. Jis visą laiką matė kitus. Man jis – ryškiausias šviesios sielos žmogaus pavyzdys.“ 

Tėvas Stanislovas išėjo 2005 metų birželio 23 dieną. „Prieš mirtį jis mane pasikvietė ir paprašė pasistengti, kad Paberžė nebūtų tik sausas muziejus su daiktais – kad tai būtų žmonių traukos centras, – prisimena pašnekesį. – Galvojau, kaip tai padaryti. Juk visus traukianti asmenybė išeina... Sakiau, stengsimės, kiek galėsime. Tačiau širdis virpėjo, nes neįsivaizdavau, kaip tai padaryti. O paskui pamaniau: juk tokia stipri pradžia padaryta! Iki šiol čia gydomi priklausomybių turintys žmonės, rengiamos vaikų stovyklos. Į Tėvo Stanislovo Paberžę važiuoja ekskursijos. Man telieka apie tai, ką jam gyvam esant mačiau, patyriau, nuoširdžiai pasakoti.“ 

ILGAS KELIAS Į PABERŽĘ

  • Algirdas Mykolas Dobrovolskis gimė 1918 metais rugsėjo 29 dieną Radviliškyje. 
  • 1936-aisiais, baigęs Kauno jėzuitų gimnaziją, įstojo į Plungės mažesniųjų brolių kapucinų vienuolyną, po ketverių studijų metų buvo įšventintas į vienuolius kaip brolis Stanislovas.
  • 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, teko atsisakyti numatytų teologijos ir psichologijos studijų Paryžiuje. Pradėjo mokytis Kauno kunigų seminarijoje.
  • Studijuodamas prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo. 
  • 1944-aisiais kovo 25-ąją mažesnysis brolis kapucinas Stanislovas buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu. 
  • 1944 metais gavo paskyrimą į kapucinų vienuolyną Petrašiūnuose ir jame išbuvo iki 1945-ųjų. Paskui buvo perkeltas į vienuolyną Plungėje, o 1948 metais vėl grąžintas į Kauną.
  • Dėl antisovietinių pamokslų buvo įspėtas dvasinės vyresnybės ir saugumo: informatoriai fiksavo jo keliones po Lietuvą, užrašydavo pamokslus. 
  • 1948-aisiais rugpjūčio 11-ąją buvo suimtas. Tardomas nesigynė, kad per pamokslus ragino tikinčiuosius kovoti su komunistų partijos ir sovietų valdžios vykdoma nutautinimo politika, smerkė represijas.
  • 1948-ųjų pabaigoje apkaltintas, kad užsiėmė nuolatine antisovietine propaganda, ir nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageriuose Intoje ir Vorkutoje. 
  • 1956 metų rugpjūtį paleistas pirma laiko, grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas dirbti į atokią Jurbarko rajono Vertimų parapiją.
  • 1957 metų kovą vėl suimtas ir išsiųstas į Vorkutą, nes nenutraukė antisovietinės veiklos. 
  • 1957-ųjų rugpjūtį grįžo į Lietuvą. Paskirtas į dar atokesnę Juodeikių parapiją Joniškio rajone. Čia beveik dvejus metus gyveno ankštoje nešildomoje bažnyčios zakristijoje.
  • Už antisovietines rekolekcijas neteko kunigo registracijos pažymėjimo, tai yra teisės kunigauti, buvo pareikalauta nusiskusti barzdą. 
  • 1960 metais perkeltas į Ukmergės rajoną, Žemaitkiemį. Negalėdamas atlikti dvasininko pareigų, ten vertė Rainerio Marios Rilke poeziją.
  • 1961-aisiais atgavo kunigystės teises ir buvo paskirtas Raseinių rajono Ugonių bei Milašaičių parapijų klebonu, po metų perkeltas į tame pačiame rajone esančią Butkiškę. Ten naujam gyvenimui prikėlė bažnyčią, sutvarkė kapines. 
  • 1966 metais pavasarį išsiųstas į Kėdainių rajoną, į apleistą Paberžės parapiją. 
  • Siekiant apriboti antisovietinę veiklą, saugumo buvo kviečiamas į apklausas, verčiamas prisipažinti, iš kur gauna nelegalios literatūros, lenkiamas slapta bendradarbiauti su saugumu.
  • 1983-iaisiais pasirašė pareiškimą, reikalaujantį nutraukti kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus kalinimą.
Žurnale „Legendos“ – laiko patikrintos istorijos. Garsiausių asmenybių biografijos ir išpažintys, pasakojimai apie legendomis tapusius daiktus ar reiškinius ir visa tai, ką verta prisiminti.

Naujausi straipsniai