Tėvas pagal grafiką: Rimas Bružas – apie tėvystę per teismą

Rimas Bružas su dukra Marija / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Daiva Kaikarytė
Publikuota: 2018-06-03 08:40
Skyrybos apverčia ne tik dviejų žmonių gyvenimą, bet ir tų, kurie gimė iš kažkada buvusios meilės. Tėvo dienos proga žinomi vyrai papasakojo, kaip po skyrybų lipdo savo bendravimą su atžalomis.

Žurnalistas Rimas BRUŽAS (45) prieš porą metų kreipėsi į teismą, siekdamas, kad būtų užtikrintos jo pareigos ir teisės į vaiką. Lietuvoje toks drastiškas žingsnis retas. Žinomas vyras elgėsi delikačiai ir situacijos neaptarinėjo, bet kad reikėjo įsikišti teismui, išdavė vienas sakinys: „Manau, normalu, kad vaikas gali paskambinti tėvui, kai jo pasiilgsta.“

Teismo procesas pasibaigė, ką pasiekėte dėl savo bendravimo su netrukus devintąjį gimtadienį švęsiančia dukra Marija?

Mažiau vietos palikta interpretacijoms, mano dalyvavimas vaiko gyvenime, kas yra svarbiausia, tapo labiau apibrėžtas – dabar jo daugiau. Teismo sprendimas įvedė tvarką – galiu planuoti laiką, juk turiu dirbti ir rūpintis šeima.

Mudu su Marija leidžiame kas antrą savaitgalį ir pusę kiekvienų atostogų. Tiesa, iškilo kita problema – dukra su mama apsigyveno kitame mieste, užtat negaliu jos pasiimti iš mokyklos ar būrelio kaip anksčiau. Be to, nemažai laiko tenka praleisti automobilyje, kad ją pasiimčiau ir parvežčiau. Bet kai susitinkame, kaip visada, laikas būna užpildytas

veikla, mudu „veikikai“ – naršom po Lietuvos kampelius, Marija neretai mane lydi į „Istorijos perimetrų“ paskaitas, gaminam valgį, žaidžiam futbolą. Žiema – baseinų ir sniego siautulio metas. Dabar laukia iššūkis, kuriam šiek tiek nepritariu: dukra nori riedžio, o aš manau, kad naudingiau minti dviratį. Bet neatsilaikysiu prieš šį norą, nes visi dukters bendraamžiai turi (juokiasi).

Jei panašioje situacijoje atsidūręs vyras klaustų patarimo, ragintumėte pasitelkti teismą?

Apie nesmagias patirtis kalbu tik todėl, kad vyrai, norintys padėti savo vaikams užaugti ir dalyvauti jų gyvenime, nebijotų imtis veiksmų. Tą pereiti reikia, jei norime būti savo vaikų tėvais ne vien gimimo liudijimuose. Kito pasirinkimo nėra, jei taikiai susitarti dviem suaugusiems žmonėms nepavyksta. Tai viena sąmoningos tėvystės dalių, o tėvystė – ne vien malonumas.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip sutaria Marija su broliu Simonu, kurio susilaukėte sukūręs naują šeimą?

Sesės ir brolio ryšys – jiems abiem kažkas stebuklingo. Simonui tik treji, bet išvydęs sesę, net jei būna ilgiau nesimatę, puola apkabinti ir bučiuoti. Prašo, kad leisčiau į Marijos kambarį pažaisti. Dvejodavau, nes nesinorėdavo, kad ten savo tvarką darytų, tačiau Marija mielai brolio užmačioms pritaria. Jai patinka, kad Simonas žaidžia su jos žaislais, o jei tvarka ir nukenčia, su išdidžiu vyresnės sesers nuolaidumu mielai susitvarko.

Ar vaikas jaučia skyrybų padarinius, gal iki šiol jums dėl ko nors neramu, bandote į dukrą atidžiau įsiklausyti?

Nereikia nuvertinti vaikų, jie gerokai daugiau supranta, nei mes manome, tik reikia padėti jiems kai ką įvardyti. Jų traumas galima minimalizuoti, jei tėvai protingai, sveikai elgiasi. Vaikai viską supranta, su jais lengva kalbėtis. Pats ne kartą patyriau, kad bandau ieškoti tinkamų žodžių, o dukra ima ir juos pasako. Net nustembu: aš taip sukau galvą, pasirodo, viskas daug paprasčiau.

Marija protinga, kitokia... Išsiskyrusių tėvų vaikai apskritai kitokie – tarsi greičiau užaugę. Juk jie vieni būdami perkrato galvytėje daugybę klausimų – štai kodėl reikia kalbėtis. Juk jausmai, neišreikšti žodžiu, veiksmu ar ašaromis, ateityje virsta neurozėmis. Nėra nepatogių pokalbių su vaikais temų – kalbėkitės, jei ką – patys vaikai jums padės rasti tinkamų žodžių.

Koks šioje situacijoje dabartinės jūsų žmonos Indrės vaidmuo?

Mes esame normali, tvirta šeima, tad santykiai – sveiki. Indrė nebando Marijai atstoti mamos. Indrė Marijai yra vyresnė draugė, mano žmona, Simono mama.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Ar subyrėjus šeimai Lietuvoje tėvas vis dar lieka atstumtasis? Gal situacija gerėja?

Kol kas pagal nutylėjimą pirmenybė atiduodama motinai. Nenuvertinu jos vaidmens, bet nesutinku, kad tėvo reikšmė vaiko gyvenime tarsi antraeilė. Tai ne vien lygiateisiškumo klausimas, viskas gerokai komplikuočiau. Juk būtent iš vaikystės žmogus atsineša pasaulio suvokimo schemas, šeimyninio gyvenimo, žmonių santykių modelius ir kita. Jei mergaitės gyvenime nėra tėčio ar jo mažai, nereikia turėti psichologijos bakalauro laipsnio, kad suvoktum, kokią tai turės įtaką jos gyvenimo pasirinkimams, savivertei ir pagaliau santykiams su vyrais.

Tėvo diena jums reikšminga data?

O kada ji būna? (Juokiasi.) Tėvo diena man yra kaskart, kai būnu su vaikais. Jei manome, kad tą dieną reikia kaip nors įprasminti, sukurti tėvo buvimo vertę vaiko gyvenime, vadinasi, tos vertės iš viso nėra. Nesureikšminu datos, aitvarą kartu su vaiku simboliškai galiu paleisti į dangų bet kada.

Naujausi straipsniai