Tenoras Egidijus Bavikinas: „Esu dėkingas tėvams, kad jie nevertė manęs groti“

Egidijus Bavikinas / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Valdas Puteikis, žurnalui „Laimė“
Publikuota: 2020-10-10 09:09
Atrodo, kad jis susikūrė mažytį savo rojų: mylima žmona, trys dukros, gyvenimas jaukiame kaime tarp gerų draugų, be skubos ir erzelio. Be abejo, dar ir profesija, verčianti nuolatos tobulėti. Tenoras Egidijus Bavikinas nesusireikšmina – daug ką jo gyvenime lėmė ponas Atsitiktinumas, kuriam jis nesipriešino.

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Esate retas egzempliorius – laimingas ir viskuo patenkintas.

Turbūt viskas priklauso nuo požiūrio. Nesu labai reiklus gyvenimui. Didžiuojuosi, kad turiu tokią savybę: pakanka tiek, kiek turiu. Ar karjera klostosi gerai, ar prasčiau, ar gyvenu ten, ar kitur – nėra didelio skirtumo. Svarbu, su kuo gyveni ir kokie žmonės tave supa. O dėl to man sekasi – esu su tais, su kuriais ir noriu būti.

Atrodo, nesiblaškėte: dar stodamas studijuoti vargonininko specialybės sutikote būsimą žmoną Liną ir su ja ilgai ir laimingai gyvenate.

Būtent tada, per stojamuosius egzaminus, ją ir pamačiau. Pagalvojau, kad norėčiau, jog ta mergina būtų mano žmona. Ir išsipildė. Viskas man nutinka kažkaip spontaniškai – neturėjau jokio įsivaizdavimo nei apie gyvenimą kaime, nei apie didelę šeimą. Turiu kolegą, kuris iš anksto paruošė kambarius berniukui ir mergaitei, nes planas buvo toks: kas turi gimti pirmas, kas antras – beje, taip ir nutiko. O aš gyvenu be plano, man patinka improvizuoti – tada ir pajuntu, kaip norėčiau gyventi, kaip man būtų geriau. Žmona dirbo ir tebedirba Kazlų Rūdoje, Valdorfo darželyje-mokykloje, kartą ji parvežė vietinį laikraštį, pamatėme skelbimą apie Plutiškių kaime parduodamą namą.

Gyvenu be plano, man patinka improvizuoti – tada ir pajuntu, kaip norėčiau gyventi, kaip man būtų geriau

Tuo metu gyvenome Kaune, mažame kambarėlyje, vaikų dar neturėjome. Tose Plutiškėse niekad nebuvau buvęs, dar, pamenu, patraukdavau per dantį žmonos kurso draugę, gyvenančią Plutiškėse: kas čia per Plutiškės? Tas pavadinimas man buvo juokingas. Tąkart nuvažiavome, pamatėme paprastą kaimišką namelį netoli tvenkinio, šalia driekėsi sodas ir žydėjo pienės. Pamačiau tą geltoną pievą ir pasakiau: čia mes gyvensim! O žmona į tai: į kokį kaimą tu čia mane uždarysi?!! Bet paskui švelniai ją perkalbėjau... Atvažiavome čia, atsipalaidavome nuo miesto, pabiro dukros: vyriausiajai Monikai tuoj dvylika, vidurinėlei Emilijai ką tik suėjo dešimt, mažylei Marijai – penkeri. Visos jau paaugintos.

 

Egidijus Bavikinas / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Egidijus Bavikinas / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Bet juk reikėjo kaimiškus darbus pratintis, malkas skaldyti švelniomis muzikanto rankelėmis...

Galiu pasakyti, kad jau gerokai patobulėjau! Per karantiną, padedamas draugų ir kaimynų, pasistačiau terasą ir vasaros namelį. Išmokau tiek statybos darbų! Juk smagu atrasti ką nors naujo. Pirmaisiais metais kaimo darbai man tikrai buvo iššūkis. Likimo ironija: augau Jungėnų kaime, bet sovietiniame daugiabutyje, todėl ūkio darbų nebuvau ragavęs. Teko išmokti ir malkas skaldyti, ir žolę pjauti, ir medžius genėti. Bet tai nebuvo rutina – netgi savotiška egzotika: žiemą klampoti per sniegą parsinešti malkų ir užsikurti koklinę krosnį. Dar labiau sodybos privalumus įvertinome, kai atsirado vaikų: mergaitėms pilna erdvės, žiemą vasarą namo durys neužsidaro – jos lauke ir lauke. Jei reikia, kaime gali susirasti, iš ko nusipirkti kiaušinių, pieno ar mėsos, kiaušinių iš parduotuvės jau seniai nebevalgome. O atstumas – sąlyginis dalykas. Vaikams iki mokyklos ir darželio Kazlų Rūdoje, kur juos nuveža žmona, – 17 kilometrų, man iki Kauno – 35, tačiau be jokių spūsčių kaip Vilniuje.

Dar pagrojate vargonais?

Vargonaudavau ir studijų metais, o dabar kaime – pas mus išlikusi viena gražiausių medinių bažnytėlių – susiorganizavome šiokius tokius vargonus, sekmadieniais, jei tik galiu, nueinu, pagiedu, kartais vargonininkę pavaduoju. Tai širdžiai miela veikla – tiek groti, tiek giedoti. Tik ne Italija pas mus: vasarą smagu, šilta ir gera, bet žiemą tose medinėse bažnytėlėse, kur vargonaudavau studijuodamas, būdavo taip šalta, kad virš vargonų varvekliai kabėdavo.

Daug dalykų gyvenime įvyko tarsi atsitiktinai – net ir vokalo nemaniau studijuoti

Kartais paaugliai jau turi gigantiškų planų, šie vėliau subliūkšta ir tai tampa pretekstu jaustis nevykėliu.

Svajonių visada yra, bet turbūt maniškės nedidelės, labai realios, gal todėl ir išsipildo. Visada buvau tikras tik dėl vieno: žinojau, kad gyvenimą noriu sieti su muzika, o kas jau būsiu – vargonininkas, dainininkas, muzikos mokytojas, dirigentas ar pianistas, nebuvo labai svarbu. Muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę, vėliau ruošiausi tapti muzikos ir pradinių klasių mokytoju, paskui perstojau mokytis vargonininko specialybės Marijampolės kolegijoje. Nei aš tų vargonų buvau matęs, nei uolus katalikas buvau. Daug dalykų gyvenime įvyko tarsi atsitiktinai – net ir vokalo nemaniau studijuoti, tai nebuvo mano svajonė, Muzikos ir teatro akademijoje buvau pasirinkęs chorinį dirigavimą. Studijuodami turėjome vokalo paskaitų, dėstytojas Artūras Kozlovskis man patarė pasirodyti vokalo dėstytojai profesorei Sabinai Martinaitytei ir galbūt pakeisti studijų kryptį.

Egidijus Bavikinas / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Egidijus Bavikinas / Gedmanto Kropio / „ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Tai, palyginti su kitais dainininkais, kurie balsą lavina nuo vaikystės, jūs jau buvote „senas“?

Visiškai! Tie kolegos, kurie dainavo dar „Dainų dainelėje“, jau siekė karjeros aukštumų, laisvai jautėsi scenoje, o aš buvau nesusitupėjęs naujokas, kuris niekada nebuvo dainavęs. Vaikystės draugai, kadaise mane pamatę projekte „Triumfo arka“, negalėjo patikėti, kad Bavikinas dainuoja: taigi niekad nebuvo burnos pravėręs! Taip, buvau muzikantas, ne dainininkas. Dirbau koncertmeisteriu sakralinės muzikos mokykloje Kaune, su choru „Giesmė“, kuriam vadovavo Salvinija Jautakaitė, kartu išmaišėme visą Europą, todėl vokalas man buvo didelis posūkis, bet pasidaviau labai nesipriešindamas. Plaukiu su gyvenimo srove – jei gauni gyvenimo dovaną, kodėl jos nepasiimti?

Žinote, kartais žmonės nuožmiai planuoja ir dar turi planus B, C ir D. Kiti viską stato ant vienos kortos – ir, jei nepavyksta, sako, kad gyvenimas baigiasi…

Nesu didis planuotojas. Taip, norėjau išmokti dainuoti, bet man nespaudė smegenų troškimas, kad žūtbūt turiu KAŽKUO tapti. Ir jei nepavyks, turėsiu save nurašyti. Turėjau kitų darbų ir veiklos, na ką, maniau, nepavyks, bus tas dainavimas kaip hobis. Pradėjau vėliau nei kiti, bet gal tai nebuvo tik trūkumas? Nors jaunystės kultas vyrauja ir operos pasaulyje, vis dėlto kai kuriems vaidmenims reikia subręsti, o balsas auga ir keičiasi. Neturėjau įspūdingų duomenų, buvo aišku viena: reikia daug dirbti ir laukti, gal tada tas balsas ir prasikals. Pirmas postūmis turbūt buvo Giedriaus Kuprevičiaus spektaklis „Ugnies medžioklė su varovais“, kuriame dar studentas gavau pagrindinį vaidmenį. Tuomet atėjo supratimas, kad ne tik noriu būti scenoje, bet ir galiu šį tą joje padaryti! Galiu būti įdomus. Paskui buvo darbas Kauno muzikiniame teatre, „Triumfo arka“, kuri suteikė žinomumą, – galėjau juo pasinaudoti kurdamas savo koncertines programas ir važinėdamas po Lietuvą. Žinomumas yra gerai, bet mūsų profesijoje turi kasdien įrodinėti, kad esi šio to vertas.

Plutiškėse turite gerą kaimyną ir draugą – bosą Liudą Mikalauską su šeima. Pasiutimo jums abiem netrūksta – mačiau sveikinimą Motinos dienos proga, kurį įdainavote abu įsilipę į medį.

Norėjome ko nors įdomesnio! Prieš tai, per karantiną, buvome įrašę dainą valtyje ir kai socialiniuose tinkluose pamatėme, kad žmonėms be galo patinka tokie netradiciniai dalykai, kodėl nepakvailiojus? Su Liudu esame parengę nemažai koncertinių programų, išvažinėję Lietuvą. Liudas ne tik puikus draugas, kolega, bet ir pats geriausias mano scenos partneris.

Liudas ne tik puikus draugas, kolega, bet ir pats geriausias mano scenos partneris

Vis atvažiuodavo jis pas mus į svečius, patikdavo jam kaime, todėl nelabai ir nustebau, kai visai šalia sodybą nusipirko. Dabar nuolat susimojuojame, kartu šeimyniškai šventes švenčiame, mūsų žmonos irgi draugauja, dukros visą dieną arba viename, arba kitame kieme prabūna. Neseniai kartu su Mikalauskais ir dviem kaimynų šeimomis turistavome po Lietuvą. Ir terasą, ir vasaros namelį statėme tam, kad jau su gerais kaimynais nebetelpame prie vieno stalo: visi sueina su vaikais, tai mažiausiai 20 žmonių susirenka per gimtadienius ir kitas šventes, reikia daugiau vietos. Gyvename bendruomeniškai.

Dar vienas įdomus faktas iš jūsų gyvenimo: kadaise vieną LKL sezoną žaidėte krepšinį Marijampolės „Kraitenės“ komandoje.

Buvo buvo... Vėlgi – atsitiktinumas. Sportavau nuo mažens, mano kaimo jaunimas ne gėrė ir rūkė, o sportavo. Už namų lango – stadionas, krepšinio aikštelė, būdavo, trypi prie to lango ir lauki, kada chebra susirinks, kad kuo greičiau bėgtum pažaisti. Krepšinis, futbolas – nuo ryto iki vakaro! Marijampolės pedagoginėje mokykloje irgi susirinko krepšinį mėgstančių žmonių kompanija, kasdien mus treniruodavo fizinio lavinimo dėstytojas, kuris buvo Marijampolės moterų komandos antrasis treneris, dalyvaudavome varžybose. Ir netikėtai mane su dar keliais jaunais vaikinais pakvietė į „Kraitenę“. Tie kiti bent sporto mokyklą buvo baigę, o aš – tiesiog savamokslis – ir štai patenki tarp profesionalų... Apie tai net bijotum pasvajoti, ypač kai jau esi šiek tiek per „senas“ pradėti sporto karjerą. Bet po pirmo ir vienintelio sezono išvažiavau į Kauną tęsti muzikos studijų – jos nugalėjo meilę sportui.

Buvau nustebusi, kad Lietuvoje tiek daug tenorų. Neseniai operos solistas Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt) suorganizavo „Tenoriadą“ – neformalų Lietuvos tenorų ansamblį, koncerte pasirodėte kartu su 15 kolegų.

Aš irgi nustebau, kad mūsų tiek daug. Turbūt daugiausia yra baritonų, bet, pasirodo, užaugo nauja tenorų karta – smagu. Dar smagiau, kad tai buvo vienas pirmųjų koncertų po karantino.

Dukras lenkiate prie muzikos?

Esu dėkingas savo tėvams, kad jie nevertė manęs groti, leido rinktis, kas man įdomu. Taip, muzikos pamokos judriems vaikams nėra didžiausias malonumas, tai jau tikrai. Bet man nutiko taip, kad atradau sau patinkančią muziką, ji mane užkabino: iš pradžių atlikdavau patinkančias dainas iš klausos, vėliau atradau džiazą. Pats ieškodavau natų, mokiausi su malonumu; iki šiol džiazą mielai pagroju, tai, ko gero, padėjo ir vaidinant miuzikluose. Todėl nenoriu ir dukrų spausti. Viena muzikos mokykloje dainuoja, kita groja pianinu, kol kas didelio užsidegimo nėra – gal kažkada ir jos atras tai, kas jas sudomins. Prirašyta daug knygų, kaip auklėti vaikus, kaip reikėtų jiems nustatyti ribas. Aš taip nemoku! Pas mus vienintelė taisyklė – kad nebūtų taisyklių, o būtų daugiau meilės. Jei vaikai jaučia, kad juos myli, jie patys prisimena pareigas. Dabar man taip atrodo, o po dvidešimties metų gal gailėsimės ir verksime.

Kaip atrodo jūsų laisvadienis?

Pirmiausia iš namų į kiemą ištempiame šunį Plutą (pirkome kaip labradorą, bet užaugo toks nykštukinis į jį nelabai panašus šunytis), tenka jį pririšti, nes laisvėje iškart bėga vogti kaimyno vištų: po 10 sekundžių grįžta nešdamas dantyse – mums pasididžiuodamas parodyti. Jei niekur nevažiuojame, tiesiog būname vieni su kitais, aš nieko prieš pakvailioti su savo trimis merginomis. Taip ir gyvenam.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Laimė“. Laimės kelių – daugybė. Žurnalas „Laimė“ kviečia kartu leistis į kelionę jos ieškant. Kiekvieną mėnesį – nauja „Laimė“. O kad ji lydėtų visus metus, pasinaudokite puikiu prenumeratos pasiūlymu. Prenumeruoti visada pigiau nei pirkti! Be to, „Laimė“ pati ateis į jūsų namus.

Naujausi straipsniai