Marokas lietuvei tapo namais: „Kartais eidama gatve net pamirštu, kokioje šalyje gyvenu“

Menotyrininkė Rasa Barčaitė Maroke jaučiasi kaip namuose / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Remigija Paulikaitė
Publikuota: 2018-07-14 11:04
„Maroke galima ne tik atostogauti“, – juokdamasi sako viename gražiausių šios Šiaurės Afrikos šalies miestų – Marakeše – įsitvirtinti bandanti menotyrininkė, tinklaraščio „Blondinė Maroke“ autorė Rasa BARČAITĖ (32).

„Pavasarį tris mėnesius beveik vien keliavau po Šiaurės Maroką. Ten taip gražu, kad net nenorėjau grįžti į Lietuvą! Tačiau čia turiu įsipareigojimų: ketvirtus metus dirbu su „ArtVilnius“ – esu atsakinga už šios tik ką pasibaigusios tarptautinės šiuolaikinio meno mugės viešinimą internete“, – vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių gurkšnodama kavą pasakoja Rasa.

Porą mėnesių paviešėjusi tėvynėje ji vėl keliaus į vasarą nuo kaitros leipstantį Marakešą.

Pamačiusi tavo blogą kažkodėl pirmiausia pagalvojau, kad, matyt, ta blondinė yra meilės emigrantė...

Dauguma moterų, kurias ten pažįstu, atvažiavusios gyventi dėl vyrų.

Aš maždaug prieš penkerius metus į Maroką atvykau nutarusi atsipūsti nuo darbų, pakeliauti. Tada gyvenau Amsterdame: radau pigius lėktuvo bilietus į Marakešą ir išskridau. Su maža kuprine ir mažai pinigų po tą šalį tada keliavau tris mėnesius. Ir – taip, ten sutikau daug metų Kanadoje gyvenantį marokietį! Jis buvo atskridęs į Marakešą aplankyti tėvų. Susipažinome ir išsiskyrėme: jis grįžo į Kanadą, aš – į Olandiją.

Metus susirašinėjome, tada nutarėme keltis gyventi į Marakešą. Jis pasiūlė ten atidaryti nepriklausomų menininkų rezidenciją. Sutikau, nors neturėjau tokio darbo patirties ir tą vaikiną gyvai buvau mačiusi gal dvi savaites. Pamaniau, bus nuotykis!

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kūrimosi Maroke ypatumus savo bestseleriais pripažintuose romanuose yra detaliai papasakojęs rašytojas Tahiras Shahas. Ten tikrai viskas taip beviltiškai komplikuota?

Ten ką nors sukurti, pastatyti – tikrai beprotiškai sudėtinga. Iš pradžių mane žudydavo ir karštis (vasarą Marakeše jis pakyla iki 50 laipsnių!), ir visai kitoks žmonių mentalitetas. Jei draugai pasako, kad vakare užsuks, nebūtinai taip ir atsitiks, jei suplanuosite išvyką, tai nereikia būti tikram, kad ji įvyks...

Meistras, pažadėjęs, kad ateis durų spynos taisyti rytoj, gali pasirodyti po mėnesio. Ir visada turės pasiteisinimą, kodėl taip atsitiko. Dėl to pažadų nepaisymo pykdavau, sakydavau, kad jie mūsų negerbia, netaupo laiko.

Ten pradėti kokį nors verslą – be galo sunku, be kyšių ką nors sutvarkyti – beveik neįmanoma. Bandydama įsikurti Maroke patyriau kultūrinį šoką, mano draugas – irgi: ten net patiems marokiečiams sunku vieniems su kitais bendrauti, ypač – gyvenusiems užsienyje. Daug problemų kėlė vien tai, kad mudu nebuvome susituokę. Tekdavo nuolatos meluoti, nes net viešbučiuose negalėdavome apsistoti kartu.

Žinoma, buvo be galo sunku Marakeše rasti pastatą, tinkamą mūsų sumanytai menininkų rezidencijai, paskui turėjome daug problemų su jos remontu – užtruko kelis mėnesius, kol pavyko užlopyti terasos stogą.

Įkurti tą vilą mums visgi pavyko, ji veikė apie metus. Ten priimdavome gyventi iš įvairių šalių atvykusius menininkus. Idėja buvo graži, bet nelabai pelninga, – nepavyko vien iš to gyventi.

Vilą uždarę vėl išvykome į savo šalis. Trejus metus gyvenome tarp Maroko, Kanados ir Olandijos. Aš į Marakešą grįždavau kokius keturis kartus per metus. Tačiau visgi pamatėme, kad sudėtinga per tiek pasaulio gyventi ir išlikti kartu, todėl išsiskyrėme.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Mano buvusio draugo šeima buvo be galo religinga. Jų niekada nemačiau tik todėl, kad mudu nebuvome susituokę. Jie gyvena tradiciniame Marakešo rajone, milžiniškame name, bet aš ten negalėjau net įeiti, nes ką būtų pasakę kaimynai, pamatę užsienietę, kuri yra tiesiog jų sūnaus draugė...

Supratau, kad man Marokas patiko ne dėl tenykščių vyrų, o dėl pačios šalies išskirtinumo. Prieš metus viską mečiau Olandijoje ir persikėliau gyventi į Marakešą. Pamačiau, kad ten būti vienai lengviau nei su antrąja puse. Viena esu laisvesnė, galiu daugiau pamatyti, giliau pajusti vietos gyvenimą, netgi daugiau pasiekti.

O blondinei?

Juolab blondinei! Daug moterų užsieniečių gyvena Maroke su antrosiomis pusėmis, uždarytos narveliuose. Jos bijo vienos išeiti į gatvę. Vadinasi, nemato realaus gyvenimo. Aš nėriau tiesiai į nuotykių sūkurį. Norėjau pajusti Maroko dvasią, o ne slėptis už durų.

Maroke niekada nesu turėjusi rimtesnių problemų, niekada nebuvau apvogta, nors kartais naktį viena grįžtu iš restorano, be draugijos keliauju po šalį. Ten jaučiuosi saugesnė nei, tarkim, Amsterdame.

Su drauge kanadiete buvome sumaniusios atidaryti viešbutį, bet mums nepavyko. Visai netikėtai sėkmingai suktis pradėjo kitas mano projektas – blogas „Blondinė Maroke“. Jį prieš pusmetį lietuviškai ir angliškai pradėjau rašyti nieko neplanuodama – tiesiog norėjosi fiksuoti savo įspūdžius. Pamačiau, kad tai, ką rašau, žmonėms įdomu. Gaunu vis daugiau klausimų, ką veikti tame Maroke, kur eiti, kur važiuoti. Taip nejučia ėmiau padėti keliauti čia atvykstantiems. Mano patarimų prašo ne tik tautiečiai: kreipiasi žmonės iš įvairių šalių.

Dabar daug lietuvių šią šalį renkasi kaip naują atostogų kryptį. Kuo kraštas pakerėjo tave?

Pati savęs to vis klausiu ir niekaip nerandu tikslaus atsakymo. Supratau, kad ne aš Maroką, o jis mane pasirinko: kiek kartų bandžiau pabėgti, vis tiek grįžau. Gal ten žavi žmonių nuoširdumas, draugiškumas. Lietuvoje po trijų susitikimų niekas nesakys, kad esi geriausia draugė. Ten tai yra normalu, visi labai emocingai išsako savo jausmus, nuomonę.

Marokiečiai – labai spontaniški. Ten niekada nežinai, kas laukia rytoj. Ką bedaryčiau, kasdien patiriu ką nors naujo.

Na, ir labai sužavėjo gamta. Jie turi ir dykumą, kalnus su sniegu, ir vandenyną. Ten gali tiek keliauti! Maroke jau jaučiuosi kaip namuose.

Gal visur taip pasijunti? Kokie vėjai tave prieš tai buvo nunešę į Olandiją?

Ten maždaug prieš šešerius metus atsiradau irgi neplanuotai! Su draugu po Europą keliavome autostopu. Pasiekę Amsterdamą pamatėme, kad jame visai smagu, todėl grįžusi į Vilnių mečiau darbą redakcijoje, ramų gyvenimą, vaikiną ir išvažiavau. Amsterdame gerai, bet olandai labai tvarkingi, viską planuojantys – kaip vokiečiai. Man norėjosi gyventi laisviau.

Vilniaus dailės akademijoje esu baigusi meno istoriją ir kritiką. Amsterdame buvau apsistojusi meno rezidencijoje. Ten už nedidelį mokestį galima gyventi, bet reikia kiek nors laiko skirti socialinei veiklai meno, kultūros srityje. Aš padėdavau galerijoje, tačiau vien iš to gyventi šiame mieste neįmanoma, – prisidurdavau dirbdama viešbučio registratūroje.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Turi su menu susijusios veiklos Maroke?

Manau, kad man sekasi, nes darau viską, ką mėgstu: dirbu su menu, keliauju, apie tai rašau. Man visus metus užtenka veiklos, susijusios su „ArtVilnius“. Labai džiaugiuosi, kad šios tarptautinės šiuolaikinio meno mugės komanda pakvietė mane prisijungti. Čia dirbdama su geriausiomis Lietuvos ir Europos galerijomis, menininkais jaučiuosi visiškai save realizuojanti kaip menotyrininkė.

Marakeše veikia kelios meno galerijos, dauguma jų priklauso prancūzams. Vietiniai galerijas gali lankyti nemokamai, be tuo nesidomi. Ten nėra operos, retai rodomi dramos spektakliai. Aukšto lygio, profesionalios kultūros pasiilgstu.

Man Marakešas – siaurų gatvelių labirintų išraizgytas senamiestis, pilnas turgaus prekiautojų,Djema el-Fna“ aikštė ir žaliuojantys parkai. Kur tu ten įsikūrusi?

Dauguma turistų mano, kad Marakešas prasideda ir baigiasi senamiesčiu, vadinamąja medina. Kai pasakau, kad gyvenu naujame moderniame rajone – nustemba. Medinoje būnu retai, tik kokį kartą per mėnesį. Ten dėmesio sulaukia visos merginos, ne tik blondinės. Tačiau Maroke niekada nesu turėjusi rimtesnių problemų, niekada nebuvau apvogta, nors kartais naktį viena grįžtu iš restorano, be draugijos keliauju po šalį. Ten jaučiuosi saugesnė nei, tarkim, Amsterdame.

Marakešas – modernus miestas. Jame yra „Starbucks“, prabangių kazino, „Dolce & Gabana“, „Gucci“ ir „H&M“, „Zara“ – rasi visko, ko trokšti. Tokiame šiuolaikiškame prancūzų statytame kvartale aš ir gyvenu. Nors rasti butą nebuvo paprasta, nes jį norėjau išsinuomoti su bičiuliu marokiečiu. O vietiniai tokio gyvenimo būdo nesuvokia, iš karto prašo santuokos dokumentų. Mums pasisekė, nes butas, kuriame dabar esame apsistoję, priklauso užsienyje gyvenančiam gana liberalių nuostatų marokiečiui.

Kokie žmonės ten tave supa šiandien?

Iš pradžių daugiausia draugavau su užsieniečiais, bet pajutau, kad noriu pažinti vietinius žmones. Dabar turiu daug draugų marokiečių. Mes kartu keliaujame, einame į barus, susitinkame vakarienės vieni kitų namuose. Jie labai nuoširdūs, visada pasirengę padėti. Net jei pažįstami esame porą mėnesių, jie atiduos viską, kad tik pagelbėtų.

Džiaugiuosi ir tuo, kad mane supantys žmonės yra modernūs, – mes linksminamės taip pat, kaip jaunimas visame pasaulyje. Gal dar ir dėl to Marokas tapo namais. Kartais eidama gatve net pamirštu, kokioje šalyje gyvenu.

Naujausi straipsniai