Televizijos žinių vedėja Ugnė Galadauskaitė: „Vaikystėje buvau daug smagesnė“

Ugnė Galadauskaitė / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-04-27 07:55
LRT televizijos žinių vedėja Ugnė Galadauskaitė, gimusi „Panoramos“ laiku (20.30), savęs kitoje veikloje neįsivaizduoja. „Esu šnekutė, todėl rasti darbą, kurio esmė – kalbėti, negaliu pavadinti niekaip kitaip, kaip tik sėkme“, – juokiasi.

Ar žinių vedėjas privalo nedemonstruoti emocijų?

Man atrodo, visur turi būti saikas… Parodyti emocijas tikrai nėra blogai, bet bliauti eteryje dėl nelaimės Krekenavoje taip pat ne geriausia išeitis (šypsosi). Be abejo, tai priklauso ir nuo laidos žanro – kas tinka „Labame ryte“, greičiausiai netiks „Panoramoje“, tačiau žinių vedėjai ne robotai ir tikrai nebūtina dirbtinai gniaužti visus jausmus. Žiūrovams patinka nuoširdumas, todėl natūrali reakcija man atrodo nieko blogo.

Kas parenka drabužius laidai? Gal kai kurie iš jūsų asmeninės spintos?

Visą įvaizdį, stilių, drabužius, šukuoseną ir makiažą apgalvoja ir sugalvoja LRT stilistai. Visiškai jais tikiu ir pasitikiu. Mano nuomone, kiekvienas turi dirbti savo darbą. Jie man nepataria, kaip vesti žinių, aš jiems neaiškinu jų darbo subtilybių (šypsosi). Be to, stilistai apgalvoja bendrą televizijos veidų stilių – visai nenorėčiau iškristi iš konteksto. O kalbant apie mano asmeninę spintą – ko gero, nelabai daug tinkamų žinioms drabužių rasčiau... Labai mėgstu tai, kas patogu.

Jei nebūtumėte pasirinkusi žurnalistikos, kaip manote, ką dirbtumėte?

Jei ne žurnalistika – tuomet ekonomika. Ne todėl, kad man patinka, o todėl, kad stodama ją įrašiau antroje vietoje. Nors nelabai tikiu, kad šiandien būčiau ekonomistė… greičiau užsienyje ieškočiau laimės. Bet dėl žurnalistikos niekada nebuvau sudvejojusi. Todėl tikiu, kad tikrai esu savo vietoje. Esu labai didelė šnekutė, todėl rasti darbą, kurio esmė – kalbėti, negaliu pavadinti niekaip kitaip, kaip tik sėkme (juokiasi).

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Kas jums labiausiai patinka darbe?

Įvairovė. Juk žinių tokių pačių niekada nebūna. Geriausiai tai, kad esi visų įvykių sūkuryje, o įdomiausių istorijų herojus dažnai tenka ir pakalbinti, įvykiuose dalyvauti, galiausiai apgalvoti, kaip viską įdomiai perteikti žiūrovams.

O kalbant apie „Euromaxx‘ą“ tai tik dar daugiau įvairovės – jei vis dėlto neigiamos emocijos po sunkių žinių pradeda iš tiesų slėgti, ši laida suteikia tiek man, tiek žiūrovams lengvumo, malonių jausmų, įkvepia naujų minčių ir idėjų… „Euromaxx‘ą“ mato žmonės visoje Europoje keliomis kalbomis, ji populiari jau daugiau nei dešimtmetį. Kitaip tariant, įsijunkit „LRT Kultūrą“ šeštadieniais ir įkvėpkit europietiško gyvenimo būdo.

Ar prisimenate kokių netikėtų situacijų tiesioginiame eteryje?

Kaskart, kai kas nors nutinka, atrodo, „viskas, dabar tai jau tikrai pasaulio pabaiga“, bet visi kuriozai eina ir praeina, o žmonės prie televizoriaus ekranų dažnai nieko ir nepastebi. Be to, kartais tos netikėtos situacijos tik pagyvina reportažą. Pamenu, per naujo VU rektoriaus inauguraciją kalbėjausi su universiteto atstovu. Nė nepastebėjau, kaip į kadrą įšoko kunigaikštis Vildaugas ir prisijungė prie pokalbio… Kas man beliko? Tik pasakyti, kad ceremonija iš tiesų karališka, tarp garbių svečių atvyko ir kunigaikščių… (šypsosi). Labiausiai man, aišku, patinka, kai netikėta ar neįprasta būna žiūrovams – pavyzdžiui, pokalbį su sinoptike rengiame iki kaklo mirkdamos ežere arba įgriuvę į šūsnį rudeniškų lapų…

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Jūs didžiuojatės kilusi iš Marijampolės. O ką manote apie tuos, kurie kilmės gėdijasi?

Tik atvykusi į Vilnių, tiesą sakant, nustebau sulaukusi užgaulių komentarų „iš kur ši suvalkietė“, nes niekada nemaniau, kad turėčiau dėl to kompleksuoti – juk Marijampolė puikus, pasididžiavimo vertas miestas, o tarmė – savita ir graži, kaip ir visos kitos. Tačiau niekada neleidau piktiems komentarams įsikeroti. Kas mane pažįsta, žino, kad iš mano miesto ir kilmės nėra ko juoktis. Tiesa, mokiausi sušvelninti savo tarmę ir kalbėti kuo labiau bendrine lietuvių kalba – tai natūralu dirbant nacionalinėje televizijoje, bet savo šaknų tikrai nepamirštu.

Su seserimi esame diskutavusios – ji, gyvendama JAV, susiduria su kita problema – Lietuvą amerikiečiai įsivaizduoja esant Rusijoje ir net klausia, ar čia turime televizorių. Mano nuomone, lietuviai neturi dėl to kompleksuoti, čia didesnė bėda tų, kurie taip mano. Juk jiems trūksta žinių, o ne mums (šypsosi).

Nesate linkusi viešinti asmeninio gyvenimo. Kaip priėmėte tokį sprendimą?

Tiesą sakant, iki Mariui atsirandant mano gyvenime, niekada nesvarsčiau, ar reikėtų ar nereikėtų viešinti asmeninio gyvenimo. Vėliau, ko gero, viskas susiklostė savaime. Po mėnesio draugystės man atrodė dar anksti skelbti apie santykius, o po pusmečio jau per daug jį branginau, kad dalinčiausi su visais (juokiasi). Štai taip paprastai viskas ir susiklostė… Iš egoizmo (juokiasi).

Ar turite didelių ateities svajonių?

Norėčiau taikos pasaulyje ir išrasti vaistus nuo vėžio (juokiasi). O jei rimtai, man atrodo, kiekvienas atsakingas, net ir labai mažytis poelgis prisideda prie geresnio pasaulio – jei kiekvienas rūšiuotume šiukšles, pasakytume daugiau gerų žodžių aplinkiniams, dažniau užjaustume į bėdą patekusius, kasdien darbe bent šiek tiek labiau pasistengtume nei vakar ir kasdien artimiausiems pasakytume, kaip juos mylime, pasaulis jau taptų daug geresnis.

Tautų mugės nuotr.
Tautų mugės nuotr.

Švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Kas jums yra laisvė?

Dažnai prisimenu vaikystę – Lietuvos nepriklausomybės pradžią ir palyginu tėvų tuometinį gyvenimą, kuriems buvo tiek metų kaip man dabar, ir savo gyvenimą šiandien. Ir visada pagalvoju, koks anuomet atrodė stebuklas, pavyzdžiui, 1993 m. išvykti atostogų į Vokietiją – su šeima į „Phantasialand’ą“. Šiandien bet kada galime sėsti į lėktuvą ir nuskristi ten savaitgaliui ir net nesusimąstyti, kokie esame dėl to laimingi. Tai tik vienas iš daugybės pavyzdžių, atveriantis akis, kaip mes turime vertinti milžiniškus Lietuvos šuolius iki čia, kur esame dabar. Pažiūrėkite, kur yra kitos postsovietinės šalys ir kur yra Lietuva. Tikrai turime kuo didžiuotis, tik mokėkime tuo džiaugtis (šypsosi).

Ar sekate grožio tendencijas, o gal save laikote natūraliste?

Tiesą sakant, net nebežinau, kuo derėtų save laikyti. Televizija išlepino – kad ir kokia susivėlus natūralistė čia ateičiau – grimuotojos paleidžia tikrą gražuolę (juokiasi). Ko gero, kaip ir kiekviena moteris, mėgstu sekti grožio tendencijas, save palepinti ir matyti, kad veidas lygesnis, oda skaistesnė, plaukai labiau žvilga, o akys labiau švyti (šypsosi). Tačiau viskam reikia nemažai laiko. Vienintelė grožio procedūra, kurios niekada nepraleidžiu, – sporto klubas. Trenerė Justina Juzelskaitė ne tik prižiūri mano sportinę formą, mitybą, bet ir įkvepia sveikai gyvensenai, palaiko gerą nuotaiką visą savaitę (šypsosi). O tai svarbiausia – būti sveikai ir laimingai, tada ir grožis sklis iš vidaus (šypsosi).

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ką veikiate laisvalaikiu? Labiau mėgstate ekstremalias pramogas ar SPA?

Turiu tokią savybę – visada sakau „Taip“. Žinau, kad jei kas nors pasiūlys šokti su parašiutu, žiūrėkit ir iššoksiu (juokiasi). Nors aktyvias pramogas mėgstu, labai ekstremalių pomėgių neturiu. Man mieliau riedučiai, dviračiai ar paprasčiausias pasivaikščiojimas Trakuose. SPA taip pat dievinu, ypač patinka tailandietiški masažai ar paplaukioti baseine. Savaitgalio vakarais mėgstu kur nors pašokti, susitikti su draugais, nueiti į kiną. Marius universitete studijavo režisūrą, todėl apšviečia mane visais kino naujienų klausimais, papasakoja apie geriausius režisierius ir naujausius jų darbus, todėl dabar tai tapo mūsų bendru pomėgiu.

Jeigu sutiktumėte save – dar mažą mergaitę, ką jai pasakytumėte?

Manau, kad vaikystėje buvau daug smagesnė (juokiasi). Keista, bet suaugę žmonės įgyja daugiau savicenzūros ir baimių. Juk vaikai drįsta visur eiti, visiems viską nuoširdžiai sakyti ir daryti. Suaugusieji, deja, tiek laisvės neturi. Vaikystėje buvau tokia užtikrinta savimi ir užsispyrusi, kad, manau, vienintelis palinkėjimas sau – dažniau prisiminti tą savimi pasitikinčią mergytę ir niekada jos neprarasti, nes ji pasiryžusi toli eiti (šypsosi).

Trumpa dosjė

Gimimo data. 1990 01 19.

Horoskopo ženklas. Ožiaragis.

Mėgstamiausia spalva. Mėgstu visas ryškias spalvas.

Akių spalva. Kartais į mėlynumą, kartais į žalumą, bet dažniausiai pilka.

Mėgstamiausi filmai. Visokio plauko komedijos.

Geriausia perskaityta knyga. M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“.

Hobis. Sportas.

Jūsų firminis patiekalas. Gal sumuštiniai? Su svogūnais…

Svajonių automobilis. Niekada nesvajojau apie automobilį – arba važiuoja, arba ne; arba gražus, arba ne – daugiau kriterijų transporto priemonei neturiu (šypsosi).

Įsimintiniausia kelionė. Sesers vestuvės plius šeimos atostogos Las Vegase.

Keisčiausias daiktas rankinėje. Mano rankinės turinys maniakiškai preciziškai sudėliotas – rasite viską, ko gali gyvenime prireikti, ir nė vieno nereikalingo daikto.

Mėgstamiausias paros laikas. Vakarienė po darbo. Ir dėl maisto, ir dėl kompanijos (šypsosi).

Erzinanti žmogaus savybė. Neprofesionalumas.

Žmogaus savybė, kurią labiausiai vertinate. Atsakomybė.

Labiausiai patinkančios gėlės. Mažytės rožytės.

Idealas, sekamas žmogus. Tėvai.

Naujausi straipsniai