Kulinarinių kelionių laidoje „Maisto kelias“ išgarsėjęs iš Šri Lankos kilęs virtuvės šefas Dilanas Dampella Gamage pasidalijo džiugia naujiena. Jiedu su mylimąja Renata Kundelyte vos prieš keletą dienų susilaukė pirmojo vaikelio. Porai gimė sūnus.
„Dabar vaikeliui trys dienos. Esame beprotiškai laimingi“, – Žmonės.lt pasakojo Dilanas D. Gamage.
Rugsėjo 28-ąją gimusiam sūnui pora suteikė Neido vardą. Vyras pasakoja, kad vardą jau buvo išrinkę sūnui dar nė negimus.
„Iš pradžių galvojome apie Neito vardą, tačiau draugai patikino, kad Lietuvoje geriau skambės Neido vardas. Tad tokį ir suteikėme, – kalbėjo virtuvės šefas. – Labai laukėme vaikelio. Jis toks gražus“, – mintimis dalijosi vyras.
Kiek anksčiau, Dilanas D. Gamage žurnalui „Žmonės“ pasakojo apie meilę Lietuvai, lietuvių kalbai, maistui ir, žinoma, Renatai.
„Su Renata esame kartu pusantrų metų. Susitikome restorane, kuriame dirbau. Mano darbas toks, kad dažniausiai ten susipažįstu su naujais žmonėmis. Mums viskas gerai, rugsėjį susilauksime sūnaus. Labai norėjome vaikų – laikas bėga, nebėra ko laukti!
O su vestuvėmis neskubame. Mano mamai tai, aišku, nepatinka. Pagal Šri Lankos kultūrą niekas taip nedaro. Jei laukiasi kūdikio, ten pora tuokiasi. Vedęs sūnus į namus parsiveda žmoną. Tačiau aš tos tradicijos laikytis nenoriu, su Renata gyvenu Lietuvoje. Mums gera kartu. Gruodį planavome važiuoti į Šri Lanką, bet mūsų kūdikis bus dar labai mažas. Galbūt visiems trims pavyks ten nuskristi kitų metų balandį, kai šalyje bus labai didelė šventė. Niekas iš mano šeimos dar nėra viešėjęs Lietuvoje, būtų puiku kada nors čia pakviesti nors mamą.
Namuose Kaune turiu Budos statulėlę. Stengiuosi kasdien prieš miegą kelias minutes prie jos pasimelsti. Tada apima lengvumas. Tačiau kartais nueinu į katalikų bažnyčią, uždegu žvakutę, klausausi giesmių. Randu ramybę ir ten. Aš myliu savo religiją, bet sūnų ketiname krikštyti katalikų bažnyčioje, o kai užaugs – elgsis, kaip norės. Jis gyvens Lietuvoje – noriu, kad augtų kaip kiti lietuviai vaikai.“
Nors Lietuvoje jis dar visai neseniai, Dilanas puikiai kalba lietuviškai: „Gyvenimas privertė – Lietuvoje gyvenu! Išmokti lietuviškai labai norėjau ir man pavyko. Nėjau į jokius kursus – pradėjau kalbėti dirbdamas, bendraudamas su klientais, kolegomis, pažįstamais. Daug padėjo merginos, dėl kurios prieš devynerius metus atvažiavau į Kauną, šeima.
Pradžia nebuvo lengva. Buvo sudėtinga ne tik dėl kalbos, kitokios Lietuvos kultūros – man čia viskas buvo svetima, nežinoma. Sunku buvo priprasti ir prie oro sąlygų. Šri Lankoje dirbau penkių žvaigždučių viešbutyje, nuolatos bendravau su ilsėtis atvykstančiais europiečiais, kurie vis pasakodavo, kaip jų šalyse vėsu. Tačiau sniegą buvau matęs tik per televizorių. Buvo įdomu tai patirti, bet ir labai bijojau susirgti. Nežinau, kas mane saugojo, nes šeimoje, su kuria gyvenau, pirmą žiemą sirgo visi, išskyrus mane. O dabar matau, kad čia šalta visiems, ne tik man.
Iš pradžių ir lietuviški patiekalai mano skrandžiui buvo per sunkūs. Pirmą kartą suvalgius cepelinų ėmė miegas. Tačiau dabar lietuviškas maistas man patinka, valgau cepelinus, bulvinius blynus, kugelį. Man labai skanu varškėčiai.
Lietuvoje sutikau daug gerų žmonių. Ne vienas klausė, ar man nebaisu čia gyventi. Nebaisu, nors sutikau visokių žmonių, girdėjau užgauliojimų. Kai, tarkim, važiuojant autobusu visi į mane žiūrėdavo, galvodavau, kodėl jie nuo manęs neatitraukia akių? Gal aš negražus?.. Būdavo situacijų, kai norėdavosi verkti, viską mesti ir grįžti į Šri Lanką. Tačiau nepasidaviau. Per tiek metų pasikeitė ir vietiniai žmonės, ir aš. Dabar Lietuvoje daugiau užsieniečių, o man neįdomu, kas, kodėl į mane žiūri. Aš einu savo keliu.
Čia sutikau ne vieną užsienietį, kai kurie jaučiasi nepritapę. Manau, kad turi gerbti šalį, kurioje gyveni, tada ir tave mylės. Anksčiau manęs klausdavo, kodėl visada šypsausi. Nes į mano šypseną žmonės dažniausiai atsako tuo pačiu. Man šypsena nieko nekainuoja.“
Meilė, dėl kurios Dilanas atvažiavo į Lietuvą, po poros metų baigėsi. Tačiau tada, kai išsiskyrė su drauge, negrįžo namo: „Esu laimingas gimęs Šri Lankoje, myliu tą šalį. Tačiau manau, kad Lietuvoje daugiau galimybių. Nors ir čia iš pradžių, kol kalbėjau tik angliškai, niekas man darbo nesiūlė: džiaugiausi, kai pagaliau gavau pasiūlymą restorano virtuvėje mušti mėsą ir būti pagalbiniu darbininku. Aš netingiu dirbti – manau, kad dėdamas daug pastangų galiu eiti pirmyn, daug ką pasiekti. Džiaugiuosi savimi, kad po truputį kylu karjeros laipteliais. Virtuvėje man labai įdomu. Noriu tapti geru, žinomu šefu, toliau tobulėti. Jau vadovavau ne vieno restorano virtuvei, dabar „Harmony Park“ restorane dirbu virėju.“
Paklaustas, kuo išsiskiria Šri Lankos virtuvė, Dilanas ją lygina su Tailando ar Indijos, tačiau pabrėžia, jog ji nėra tokia pati.
„Šrilankietiški patiekalai ne tokie aštrūs, gardinami kitokiais prieskoniais. Mes naudojame daug cinamono, kardamono, šviežių kario lapų. Ten valgoma labai daug rudųjų ryžių – tokių Lietuvoje vis dar nerandu. Daug kas gaminama su šviežiu, tik ką nuskintų kokosų pienu. Kol neatvažiavau į Lietuvą, grietinėlės nebuvau ragavęs.
Taip pat maistui naudojama daug lęšių. Tarkim, pusryčiams valgome daug baltos duonos su kokiu nors kariu: kiaušinių, žuvų, krevečių. Pietums – ryžiai su kitokiu kariu. Jei tai bus mėsa – matyt, kad vištiena. Šri Lankoje gyvena 77 procentų budistų – jie kiaulienos ir jautienos beveik nevalgo. Vakarienei – irgi ryžiai. Šrilankiečiams ryžiai neatsibosta...
Populiariausi desertai – ledai, varškė su medumi, kokosų pienas su palmių sirupu, vaisių salotos.
Šrilankietišką maistą stengiuosi namuose gaminti ir valgyti dažnai. Juo vaišinu draugus ir pažįstamus. Pasiilgstu to skonio, bet dėl modernumo, šiuolaikinių technologijų, dėmesio puošybai man dabar labiau patinka Europos virtuvė.
Pastebiu, kad lietuviams Šri Lanka vis įdomesnė, domina maistas. Esu sulaukęs ne vieno pasiūlymo rengti degustacines vakarienes ar pamokas. Ateityje norėčiau savo patirtimi dalytis. Mokyčiau gaminti Europai adaptuotus šrilankietiškus patiekalus.“
Lietuvių kalba, virtuvės žinios ir šypsena Dilanui atvėrė kelią ne tik į restoranų virtuves, bet ir į televiziją. Dėl to jis – labai laimingas.
„Nemokėčiau lietuviškai, šiandien nebūčiau ir televizijos laidoje „Maisto kelias“! Tačiau ne visus žodžius man lengva ištarti. Kai scenarijus būna sudėtingesnis, sunku ką nors pasakyti, man padeda kolegos – Gidonas Šapiro-Bilas, Ilona Juciūtė-Čibirkienė, prodiuserė Vaida Skaisgirė. Esame kaip šeima.
Aš ne televizijos laidų vedėjas, o virėjas. Galiu pagaminti, ką reikia, bet vesti laidą nėra paprasta. Pirmą sezoną prieš kamerą drebėdavau. Šiemet jau paprasčiau, esu labiau atsipalaidavęs. „Maisto kelias“ man atvėrė dar vienas duris, parodė, kokia įvairi yra Lietuva. Po šalį keliaudamas su kūrybine grupe labai daug pamatau ir paragauju. Man tai be galo įdomu.“