Teisėjos Ruth Bader Ginsburg gyvenimas – vertas filmo scenarijaus

Ruth Bader Ginsburg  / Vida press nuotr.
Ruth Bader Ginsburg / Vida press nuotr.
Šaltinis: Žmonės
2019-03-23 14:57
AA

Yra daug filmų apie nusikaltėlius, daug – apie policininkus, prokurorus ir advokatus. O štai Aukščiausiojo Teismo teisėjai pagrindiniais herojais tampa retai. Tačiau Ruth Bader Ginsburg (85) verta filmo.

Apie ją sukurtos net dvi naujos juostos. Tai dviem „Oskarams“ nominuotas dokumentinis filmas „RBG“ ir vaidybinis – „Nes ji yra moteris“ („On the Basis of Sex“). Jo scenarijų parašė pačios Ginsburg sūnėnas Danielis Stieplemanas, o teisėjos vaidmenį sukūrė Felicity Jones.

Tai dar ne viskas: garbioji, solidžioji teisėja, mėgstanti operą ir vandens slides, sulaukusi aštuoniasdešimt penkerių ir ištvėrusi kelias vėžio operacijas, tapo viena ryškiausių ir netikėčiausių Amerikos popkultūros ikonų. Jos atvaizdu puošiami marškinėliai, puodeliai, segamieji ženkliukai, spalvinimo knygelės, kuriami interneto memai. Gerbėjai ją vadina RBG ir visi supranta, apie ką kalbama. Buvo sukurta laida „Saturday Night Live“, parodijuojanti teisėją, ir šešių dalių CNN tinklalaidė „RBG: Beyond Notorious“, rimtai, bet nenuobodžiai, nagrinėjanti jos biografiją ir karjerą. Ką jau kalbėti apie pernai rudenį išleistą Kalifornijos universiteto istorijos profesorės Jane Sherron de Hart parašytą biografiją „Ruth Bader Ginsburg: A Life“ („Ruth Bader Ginsburg: gyvenimas“).

Ruth Bader Ginsburg / Vida press nuotr.

Nieko nuostabaus, Ginsburg, 1993 metais paskirta JAV Aukščiausiojo Teismo teisėja, – viso labo antroji moteris, kuri ėjo tokias aukštas pareigas (iki jos buvo airių kilmės amerikietė Sandra Day O’Connor (88), po jos – dar dvi ponios, Sonia Sotomayor (64) ir Elena Kagan (58), iki šiol sėkmingai dirbančios). O jeigu prisimintume, kad jos tėtis gimė dar Rusijos imperijoje – kailiadirbys Nathanas Baderis į Brukliną atkeliavo iš Odesos, tuomet priklausiusios Rusijai, Ruth kelias apskritai atrodys neįtikėtinas. Net keista, kad autoriai ir kino kūrėjai taip ilgai neatkreipė dėmesio į šią nepaprastą amerikietiškosios sėkmės istoriją. Gal visgi teisios feministės, tvirtinančios, kad moterų istorijos turi mažiau šansų sudominti prodiuserius? Antra vertus, nepriimta, kad tokio rango pareigūnai viešintų savo biografiją. Bet Ruth – gyvas pavyzdys, kad priimta – sąlyginė kategorija.

Kuo kvepia knygos

Šiaip ar taip, Ruth atveju neteisybė ištaisyta. Perfrazuojant populiarų posakį apie Sasekso hercogienę („Net jei tau trisdešimt šešeri ir esi išsiskyrusi aktorė, turi šansų ištekėti už princo“): net jei tavo tėvai – žydų emigrantai ir esi moteris, gali tapti jurisprudencijos žvaigžde, kaip ją praminė spauda. Tiesa, Ruth mama Celia gimė jau Niujorke, tačiau jos tėvai į Ameriką atvyko iš Austrijos.

Celia Amster buvo nepaprasta namų šeimininkė. Ji pati negalėjo jaunystėje studijuoti – nors puikiai mokėsi mokykloje, šeima nusprendė verčiau leisti į mokslus berniuką, jos brolį... Celia vienintelę dukrą (pirmagimė Marilyn mirė nuo meningito būdama šešerių; Ruth tada buvo keturiolika mėnesių) įpratino skaityti, abi dažnai eidavo į šalia esančią biblioteką, įkurtą virš kinų restoranėlio. Vėliau Ruth prisipažins, kad kinų virtuvės kvapai jai primena didžiausią palaimą – rankose laikyti knygą.

Mama svajojo, kad Ruth taps istorijos mokytoja, ir darė viską, kad dukra gautų kuo geresnį išsilavinimą. Pavyzdžiui, leido į Jameso Madisono vidurinę mokyklą, tarp kurios absolventų – septyni Nobelio premijos laureatai, garsūs muzikantai, rašytojai, sportininkai, politikai, kaip antai senatorius Bernie Sandersas. Ir Aukščiausiojo Teismo teisėja Ruth Bader Ginsburg, kurios vardu mokykloje pavadinta klasė.

Tik gaila, kad Celia nesulaukė ne tik šios garbės, bet ir dukters išleistuvių vakaro – mirė nuo vėžio kelios dienos iki jo. Garbioji teisėja visada sakė, kad mama, kurios idealas buvo Eleanor Roosevelt, įdiegė jai svarbiausias vertybes, išmokė gerbti teisingumą ir lygybę, buvo tikras pavyzdys ir asmeniniame gyvenime, ir teismo praktikoje.

Ruth Bader Ginsburg / Vida press nuotr.

Pramušti stiklines lubas

Paradoksas, bet net puikiais įvertinimais ir su nepriekaištingomis rekomendacijomis baigusi Harvardo Teisės fakultetą (kartu su vyru nusprendė studijuoti vieną specialybę ir pasirinko teisę), Ruth negavo darbo nė vienoje advokatų kontoroje. Ką ten, tuomet ją atsisakė priimti net Aukščiausiojo Teismo teisėjas Felixas Frankfurteris, o jis išgarsėjo tuo, kad 1948-aisiais pasamdė pirmą afroamerikietį raštininką. Moteris, net baigusi Harvardą, buvo kur kas blogiau, nors teisėjui Ruth pažadėjo nemūvėti kelnių, nes tai būtų buvę dar vienas akibrokštas.

Todėl sutiko tapti apygardos teisėjo padėjėja (negailestingas išteklių švaistymas, turint galvoje Harvardo ir vėliau Kolumbijos universiteto diplomus), skaitė paskaitas studentams, studijavo Europoje – lygino Švedijos ir Amerikos teisę. Laukdamasi antrojo kūdikio iki paskutinės akimirkos slėpė nėštumą – nenorėjo rizikuoti darbo vieta.

Kalbama, kad dar Harvarde, kur Ruth buvo viena iš devynių studenčių tarp 500 vyrukų, dekanas teiravosi, kodėl jos užimančios vietas, kurios turėtų priklausyti vyrams. Jei tikėtume filmu „Nes ji yra moteris“, Ruth atsakiusi, esą norinti geriau suprasti būsimą vyro profesiją, kad galėtų būti kantri ir supratinga žmona. Net dekanas negalėjo prikibti prie tokio atsakymo.

Viename iš interviu Ruth sakė teisininke tapusi ne tam, kad griautų vyrų valdomo pasaulio pamatus, – tiesiog buvo įsitikinusi galinti geriau ir nuoširdžiau dirbti šį darbą. Beje, ilgametė teismų praktika patvirtino: teisėja Bader Ginsburg neperlenkė lazdos nei radikaliojo, nei jokio kito feminizmo labui, nors pati susidūrė su diskriminacija dėl lyties ir vadovavo įtakingoms moterų teises ginančioms organizacijoms. Ir net priešininkai pripažino neabejotiną teisėjos garbingumą bei sąžiningumą.

Ji laimėjo ne vieną svarbų procesą. Įrodė, kad išsiskyrę tėčiai turi gauti alimentus, jei vaikai lieka gyventi su jais, o našliai, išlaikantys mažus vaikus, turi teisę į tokias pačias lengvatas kaip našlės. Apgynė moterų teisę tapti prisiekusiosiomis, kaip ir vyrai. Privertė atsitraukti kariškius – kariuomenė privalėjo suteikti nėščiai moteriai karininkei mokamų atostogų.

Iki Bader Ginsburg tai anaiptol nebuvo savaime suprantama – ji sugebėjo parengti įstatymų bei norminių aktų pataisas ir įtikinti aukščiausius įstatymų leidybos organus jas patvirtinti. Ir pelnė neabejotiną autoritetą – vargu ar kas būtų drįsęs papriekaištauti, kad teisėja užima ne savo vietą. Ypač kai 1993 metais prezidentas Billas Clintonas pasiūlė jos kandidatūrą į Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir Senatas ją patvirtino. Komiteto posėdyje turėjo dalyvauti tik vyrai ir tik išvakarėse „dėl padorumo“ į jį buvo įtraukta pora moterų. Taigi – jokių nuolaidų lyčiai.

Asmeniniai puslapiai

Turbūt būtų galima sukurti atskirą filmą apie asmeninį teisėjos gyvenimą. Su vyru Martinu D. Ginsburgu (1932–2010) jie susipažino dar Kornelio universitete (Ruth didžiuojasi, kad rašyti ją mokė pats Vladimiras Nabokovas, – jis dėstė Kornelio studentams rusų ir Europos literatūrą). Tada abu buvo vos septyniolikos. Ir netrukus gavę diplomus susituokė.

Išties tai buvo danguje sudaryta sąjunga – jie ne tik sąmoningai nusprendė pasirinkti vieną profesinę sritį ir užaugino du vaikus (dukra Jane C. Ginsburg (63) – advokatė, dėsto autorių teisę Kolumbijos teisės mokykloje; sūnus Jamesas (53) – klasikinės muzikos garso įrašų bendrovės savininkas). Kai gimė duktė, Martinui buvo aptiktas sėklidžių vėžys. Kol vyras kovojo su liga (prireikė operacijos ir chemoterapijos), Ruth klausė paskaitų Harvarde už abu, spausdino jo diktuojamus kursinius, rūpinosi mažąja Jane ir pačiu Martinu, rašė savo mokslinį darbą... Dienotvarkė buvo nežmoniškai įtempta, Ruth dažnai dirbdavo per naktį.

2010 metų birželio 23-iąją pora atšventė 56-ąsias vestuvių metines, o po keturių dienų Martinas Ginsburgas, garsus mokesčių teisės ekspertas, teisės profesorius ir Aukščiausiojo Teismo teisėjos Ruth Bader Ginsburg sutuoktinis, paliko šį pasaulį. Beje, pats yra sakęs, kad, nepaisant visų pasiekimų, labiausiai didžiuojasi esąs TOKIOS moters vyras – jam nepaprastai pasisekę gauti tokią žmoną ir lydėti ją profesiniame kelyje.