Teatrologė Ina Pukelytė pirmąją grožinę knygą „Prancūziškas romanas“ parašė prieš dvidešimt metų. Dabartinis jos romanas „Panelės iš Laisvės alėjos“ pasirodė bemaž prieš tris mėnesius ir iki šiol nedingsta iš skaitomiausių knygų dešimtuko. Kauniečiai nuo seno savo miestą mėgsta lyginti su Paryžiumi – Ina šią paralelę savyje nešiojasi daugiau nei ketvirtį amžiaus.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Susitikome vienoje iš Laisvės alėjos kavinių, kuri įsikūrusi viename seniausių (atidarytas 1905-aisiais) Kauno knygynų: ar tendencija, kad knygynai vis labiau tampa kavinėmis, neatgraso rašyti?
Pirmoji reakcija į tokį klausimą galėtų būti: oi, kaip blogai, kad tai vyksta, kur ritasi pasaulis – panašiai kaip su diskusijas sukėlusiu dirbtiniu Vilniaus paplūdimiu Lukiškių aikštėje. Tačiau akimirką reikia suvaldyti pirminę emociją ir suvokti, kad gyvename informacinių technologijų amžiuje, kurio dėl patogumo turbūt jau niekas nebenorėtų atšaukti ir grįžti mažiausiai pusamžiu atgal. Esu teatrologė, dėstau universitete, tad pats gyvenimas privertė įsigyti smartphone’ą, kad galėčiau visavertiškai komunikuoti su vizualiuoju pasauliu. Taip, esu iš tų seno sukirpimo žmonių, kurie knygas perka knygyne, tačiau dauguma jas įsigyja internetu ar renkasi jų skaitmenintas versijas (abiem atvejais ir pigiau, ir patogiau) – ir tai yra puiku, nematau priežasties dėl to bambėti. O ir ūpas rašyti dėl to nė kiek ne mažesnis. Erzina ir liūdina nebent tai, kad, užsukusi į knygyną, patenku tarp gausybės visokių kitokių prekių, kurių keliamos emocijos gerokai nustelbia man patinkantį čia kavos ir konditerijos kvapą.
Pati užsukusi į knygyną pirmiausia smalsauju, kokia grožinė ir mokslinė literatūra išleista Lietuvoje, ypač – susijusi su Kauno kultūriniu gyvenimu, tiek istoriniu, tiek dabartiniu. Tačiau mano, kaip literatūrologės, darbinė literatūra su pačiais šviežiausiais moksliniais tyrimais – jau ne knygynuose ir ne bibliotekose, o skaitmeninėse universitetų duomenų bazėse. Įdomu stebėti knygynų lankytojų, vartančių mano knygą, reakcijas. Kartais atrodo, prieisiu, paklausiu, kodėl susidomėjo šia knyga, kita vertus, stabdo nenuspėjama reakcija: o jei išpeiks, tarkime, nepažinęs, kad užkalbino autorė, o jei puls pernelyg girti, mane pažinęs? Ne, vis dėlto tokių emocijų saugausi. Panašiai kaip portaluose rašomų komentarų.
Prieš porą dešimtmečių parašėte itin asmeniška patirtimi pagrįstą „Prancūzišką romaną“ – ar jo tęsinys būtų įmanomas šiandien?
Tada mane masino du dalykai: išbandyti grožinio kūrinio žanrą ir papasakoti, kaip jaučiasi žmogus, Rytų europietė moteris, patekusi į Vakarų pasaulį; kas atsitinka žmogaus jausmams ir protui, kai jis išgyvena lūžį ir turi persiorientuoti iš socializmo į kapitalizmo realijas, kiek ilgai veikia socializmo likučiai patekus į laisvą pasaulį.
Įkvėpimo sėmiausi iš asmeninės patirties, iš aplinkos, kurioje gyvenau studijuodama Ruane
Tuomet tai buvo visiškai nauja, mažai kieno išbandyta patirtis. Ir, žinoma, nauja tema literatūroje. O kur dar vaizduojamas meilės trikampis... Įkvėpimo sėmiausi iš asmeninės patirties, iš aplinkos, kurioje gyvenau studijuodama Ruane, vėliau Paryžiuje, o romaną parašiau per metus, kai su vyru gyvenome Vokietijoje: tada auginau dukrą, žiūrėjau televizijos serialus ir galvojau, kad kažką panašaus į muilo operą galėčiau sukurti ir aš ir visa tai paversti knyga.
Kai tekstą užbaigiau, net nežinojau, kam jį pasiūlyti. Vyro dėka jis atsidūrė tuomet Lietuvoje rezidavusio Prancūzijos kultūros atašė Patricko Donabédiano portfelyje, o iš jo pateko į „Tyto albos“ leidėjos Lolitos Varanavičienės rankas. Sako jį perskaičiusi paplūdimyje ir įsitikinusi, kad tinkamas leisti. Skaitytojai ir kritikai knygą vertino labai įvairiai: daug kas ją vadino erotiniu romanu, nors man pačiai atrodė, kad ten nieko erotiško nėra. Taigi dabar dvidešimt metų senumo gyvenimo realijomis jau nieko nebenustebinčiau, nors knyga labai atvira ir asmeniška. Prisipažinsiu, aš pati savo „Prancūziško romano“ šiandien nebeprisiverčiu perskaityti: ties dešimtu puslapiu – stop... Man, kaip jau subrendusiai moteriai, jis nebeaktualus. Nors leidėja sako, kad romanas išliko vertingas dėl tiksliai aprašytų buitinių detalių: Prancūzijos vietovių, valgomų patiekalų, autentiškos Kauno Laisvės alėjos. Ir toms, kurios išgyvena meilės trikampius su užsieniečiais, kurios įsimyli, palieka namus, sugriauna savo, kitų šeimas ir vėl skiriasi...
Kuo jums vakarykštė patirtis naudinga šiandien: juk sukūrusi šeimą su prancūzu likote ištikima Žaliakalniui ir Laisvės alėjai, užuot žūtbūt siekusi tapti paryžiete ar gyventi Prancūzijos provincijoje?
Atvykusi studijuoti į Ruaną, patyriau bene žiauriausią sukrėtimą – vienatvę, kai devynis mėnesius su niekuo negali bendrauti savo gimtąja kalba. Mano dukros kartai, užaugusiai socialinių medijų ir interneto aplinkoje, šis jausmas galbūt net nesuprantamas, o man jis tuomet atrodė nepakeliamas: prancūziškai dar nekalbėjau, o Ruane – nė vieno lietuvio, savaitgaliais grįžti į Kauną – kažkas iš svajonių srities, nes nebuvo pigių skrydžių, bilietas kainavo tūkstančius. Kai po devynių mėnesių iš Ruano persikėliau į Paryžių ir susitikau su grafinio dizaino mokslus tada studijavusio lietuvio Roberto Jucaičio šeima, jaučiausi tarsi patekusi į pačių artimiausių žmonių draugiją. Visą savaitę nestabdoma kalbėjau lietuviškai. Tokią galimybę turėjau ištisus dvejus metus, kai su vyru Marcu, vokiečių kalbos ir literatūros profesoriumi, buvome įsikūrę Paryžiuje, kur lietuvių tikrai netrūko.
Būdama prancūzų aplinkoje turėjau susitaikyti su esminiu skirtumu: jie – pietiečiai, aš – šiaurietė; jiems gyvenimo esmė – viską daryti su malonumu ir iš malonumo, o aš auklėta viską daryti iš pareigos; prancūzams vertybė – meilė, lietuviams – darbas ir žemė. Ir viskas tuo pasakyta. Bet... ar šiandien gyvenimo kokybė Prancūzijoje geresnė nei Lietuvoje, labai abejočiau. Matau, daugelyje sričių Prancūziją, kaip ir kitas senąsias Vakarų Europos šalis, esame pralenkę šuoliais. Ir ne tik IT virtualybėje. Net COVID-19 karantinas pas mus buvo kurortinis, o ne komendantinis kaip daugelyje tirščiau apgyvendintų valstybių. Vaikščiojome po miškus be jokių policijos raštelių. Pagaliau praeis metai kiti, ir mes jau nebeturėsime ką kalbėti šia tema, nes skirtumai tarp Rytų Europos ir Vakarų galutinai išsitrins. Jie nebent liks tarp didmiesčių ir periferijos.
Gimti ir augti Kaune, gauti išsimokslinimą Vakaruose ir vėl grįžti namo – pasielgėte taip, kaip elgdavosi tarpukario Laikinosios sostinės inteligentai...
Tokio sąmoningai strateguoto plano neturėjau, juolab kad esu sovietmečio vaikas, kuriam jokie užsieniai net nekvepėjo. Atgavus nepriklausomybę, daugelis dalykų nutiko gana spontaniškai. Taip, esu kaunietė iki kaulų smegenų. Mano vaikystės Kaunas – tai Žaliakalnis su medinėmis kaimo trobomis ir mediniais laiptais į antrą aukštą, su užuolaidėlėmis į mažus kambariukus, kuriuose būdavo karšinami seneliai ar proseneliai, su senomis spintomis apmusijusiais veidrodžiais... Žiemomis didžiausias malonumas – atsisėdus ant portfelio leistis nuo kalvos šalia funikulieriaus, o vasaros – laikas Lampėdžių paplūdimiuose, vėliau – Kačerginėje. Ten, kur ilsėdavosi kauniečiai tarpukariu.
Mano vaikystės Kaunas – tai Žaliakalnis su medinėmis kaimo trobomis ir mediniais laiptais į antrą aukštą
Studijavau ir vienus metus dirbau Vilniuje, tačiau šio miesto neprisijaukinau: kiekvieną savaitgalį grįždavau į Kauną, kad įkvėpčiau „savo oro“. Pastaruoju metu itin daug gilinausi į tarpukario Kauno daugiatautiškumą ir daugiakultūriškumą, taip gimė akstinas parašyti antrąjį romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“, kuris šiek tiek nuvainikuoja Laikinosios sostinės su „Versaliu“, „Metropoliu“ ir „Konradu“ mitą.
O būti paryžiete tik todėl, kad kam nors galėčiau pasakyti, jog gyvenu Paryžiuje, – tokių tuščiagarbių ambicijų niekada neturėjau. Kad ja būtum, reikia ja gimti, o ne tapti. Daryti tai, ką darau Kaune (dėstau universitete, dirbu prie teatro projektų, Architektų namuose prieš vienuolika metų įkūriau Teatro klubą, vienu metu buvau miesto tarybos narė, rašau pjeses, knygas), ten nemačiau galimybių. Ten profesinis gyvenimas daugiau ar mažiau būtų sustyguotas, būčiau viena iš daugelio, o čia styguoti jį galiu pati. Kai po septynerių metų grįžau į Kauną, man buvo 35-eri – toks amžius, kai norisi kalnus nuversti, kai galva plyšta nuo idėjų. Iki šiol Kaune matau begalę neišsemtų kultūrinių ir kūrybinių galimybių. Net Kauno humanitarinė terpė skiriasi nuo Vilniaus: pastarajame mieste daug gerų idėjų, bet niekas neskuba jų realizuoti, o kauniečiai – „sugalvojau – padariau“: net ir mene čia veikia praktiškas inžinerinis pradas. Aš ir pati turiu daug pragmatizmo: nenuostabu – juk esu inžinieriaus ir gydytojos dukra.
Ar Marcui, gyvenusiam Ruane ir Paryžiuje, šiandien pakanka Kauno?
Mudu su vyru kartu jau trisdešimt metų, gal porą esame gyvenę atskirai, kai jis dar dirbo Paryžiuje, o aš Kaune buvau pradėjusi vadovauti Valstybiniam dramos teatrui. Tačiau pastaruosius vienuolika metų Marcas, galima sakyti, neiškrapštomas iš Kauno: išmoko lietuviškai, užgyveno daugybę draugų, iš kurių daugumą vienija aistra seniems motociklams, kartu su jais keliauja po Lietuvą. Kai kada aš net pavydžiu tokios tvirtos ir draugiškos jų bendruomenės. Mano mylimą Kauną Marcas pratinosi nuo pirmųjų vizitų 1991-aisiais. Iš pradžių buvo nusiteikęs nesimokyti mano gimtosios kalbos: nors mėgino lankyti kursus Vilniuje, Paryžiuje – visada ir visur jam atrodė, kad mūsų kalba neįveikiama. Tačiau labiausiai ją ištobulino bendraudamas su statybininkais ir dailidėmis, kai restauravome seną Žaliakalnio medinuką. Marco statybų žodynas šiandien nepalyginti turtingesnis nei mano. O labiausiai jį erzina nemandagumas: iki šiol jis Žaliakalnio Zanavykų turguje prekiautojas moko mandagių frazių: „laba diena“, „prašyčiau“, „labai ačiū“, „būkite maloni“, „gražios dienos“, „kaip jums sekasi“... Daugelyje Kauno vietų labai trūksta tarpukario bendravimo kultūros. Marcui keista, kad lietuvės motinos turi nuolat priminti vaikams, jog šie, susitikus suaugusiesiems, taip pat sveikintųsi, sakytų „ačiū“, „atsiprašau“. Laimei, mūsų Adelė, ko gero, matydama tėvų pavyzdį, nuo mažens išmoko būti mandagi.
Hipotetinė prielaida: tarkime, jūsų dukra Adelė įsimyli prancūzą...
Jauniems žmonėms, kaip pastebiu, šalių ir tautybių skirtumai nebeegzistuoja. Ar tai būtų prancūzas, italas, kroatas, švedas, ar lietuvis – jokio skirtumo. Juos sieja ne geografinis ir istorinis kraštas, ne materialinė gerovė, o ideologinės vertybės, ypač pastaruoju metu sustiprėjusios kairuoliškos: pavyzdžiui, feminizmas, ekologinis judėjimas, veganizmas, žaliavalgystė, antirasizmas, pacifizmas, gyvūnų teisės, lyčių lygybė, požiūris į seksualinę tapatybę, LGBT ir panašiai.
Jauniems žmonėms, kaip pastebiu, šalių ir tautybių skirtumai nebeegzistuoja
Mūsų kartai, kuri išsivadavo iš socializmo, socialinio lygiateisiškumo idėjos reiškė posūkį atgal į komunizmo kalėjimą. Mes buvome alkani vakarietiškos gerovės, norėjome daug keliauti, pamatyti, užuosti, paragauti, tempėmės su savimi vaikus, kad šie patirtų kuo daugiau pasaulio spalvų, o štai Adelei, kuri šįmet baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, ir jos kartai to nereikia, ji jau trylikos metų pareiškė, kad niekur nenori keliauti, kad jai nieko nėra geriau už Lietuvą ir savo namus. Užaugusi, galima sakyti, teatre, ji nuo mažens žinojo, ko nori iš šio pasaulio. Ir to siekia, laimei, kol kas išvengdama egzistencinių krizių. Jau šešeri metai gyvena savarankiškai Vilniuje. Džiaugiamės su Marcu, kad Adelės asmenyje gerai sutaria dvi tapatybės: lietuviškoji ir prancūziškoji.
