Lietuvos nacionalinis dramos teatras kartu su portalu Žmonės.lt pristato trumpų filmuotų portretų ciklą „Teatro žmonės“, kurį sukūrė jauna kino menininkė Elena Kairytė. Spektaklis – tai ne vien aktoriai ir režisierius. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre nuolat dirba per 170 žmonių. Jie kasdien prisideda prie spektaklių „gimimo“, jų rodymo ir kitų svarbių teatro veiklų.
Elenos Kairytės filmuotuose portretuose – teatro darbuotojai, kurių dažniausiai žiūrovai, atėję į spektaklį, nemato, tačiau šie jie yra be galo atsidavę savo profesijai ir teatre dirba daug metų, yra sukaupę daug žinių ir prisiminimų. Kokia yra įprastinė scenos apšvietėjo arba staliaus diena? Už ką atsakingas teatro budėtojas arba dekoracijų montuotojas?
Lietuvos nacionalinis dramos teatras tikisi, kad šie trumpi filmukai suteiks daugiau žinių apie teatro profesijas, sudarys visapusiškesnį teatro vaizdą ir jauniems žmonės pasiūlys profesinių pasirinkimų, apie kuriuos anksčiau jie galbūt nė nežinojo.
Dekoratorius Motiejus Volodzka
Motiejui Volodzkai – dekoratoriaus darbas teatre yra jo pirmasis darbas. Būdamas aštuoniolikos vaikinas svajojo apie kariuomenę, buvo pasiruošęs tarnauti tėvynei, tačiau laikina pagalba darant spektaklio „Katedra“ dekoracijas išsirutuliojo į nuolatinį darbą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
„Tėtis, dirbantis teatre staliumi-dekoratoriumi, tikriausiai nusprendė, kad užteks man sėdėti jam ant kupros ir pakvietė padėti. Talkinau jam darant „Katedros“ suolus, sakyklą, kitas medines detales. Po to kaip tik atsilaisvino vieta Pastatymų skyriaus Dekoratorių ceche ir man pasiūlė pasilikti“, – pasakoja Motiejus, teatre dirbantis jau šešerius metus.
Motiejaus darbo vieta – didžiulis, natūralios dienos šviesos kupinas dekoracijų cechas, kur pilna dažų dėžučių, įvairių įrankių ir medžiagų. Čia dirba keturiese – trys dekoratoriai ir viena siuvėja, siuvanti scenai kulisus. Dėl bohemiškos aplinkos šią vietą ypač mėgsta menininkai, norintys čia repetuoti, fotografuotis ir pan.
„Esame pasiskirstę darbus ir kiekvienas darome tai, ką mėgstame labiausiai. Andrius ir Vaidas yra labiau techniški, o aš labiau ramesnis, meniškas, tai man tenka visokie smulkesni darbai, kuriuose reikia kruopštumo. Dažniausiai užsiimu sendinimu (jo teatre reikia labai daug) ir tapyba. Kartais kai ką išdrožinėju. Tarkim, „Lokiui“ iš putplasčio išdrožinėjau visą mažąjį maketą, kurį spektaklio pradžioje į sceną atneša Darius Gumauskas ir kuris yra filmuojamas“, – pasakoja Motiejus.
Labiausiai jam patinka paskutinis darbas spektaklyje „Durys“, kuriame turėjo dažyti visą sieną ir daryti sendintus vitražus. „Viskas ten kuo puikiausiai. Man patinka dirbti teatre, nes atsiranda vis kažkas naujo. O ypač patinka tokios užduotys kaip spektaklyje „Durys“, kur atrandi save. Pamatai – o, pasirodo, galiu ir tai padaryti!“ – sako 24-erių metų vaikinas.
Žinoma, būna spektaklių, kurie pareikalauja daug jėgų. „Prie „Lokio“ buvo labai daug darbo, tiek su tais mažaisiais maketais, tiek su nameliais ant ratų. Labai pavargau, buvau piktas ant šio spektaklio, tad iki šiol jo nepažiūrėjau. Kai buvo kuriama „Didvyrių aikštė“ – ten reikėjo sendinti tas didžiules sienas, tuomet net sapnuodavau jas ir tinką. Draugams mano darbas atrodo egzotiškas, tačiau nėra viskas taip, kaip įsivaizduojama, nėra čia daug bohemos, – aiškina M. Volodzka, – vis dėlto teatras įtraukia. Nori nenori užsikreti menais. Formuojasi tam tikras ratas žmonių, čia kaip mafija, jei jau įkliuvai į teatro pasaulį – nepabėgsi.“
Žiūrovai spektakliuose mato daug Motiejaus pagamintų objektų, bet jis pats išskiria spektaklyje vaikams „Trijulis aukštyn kojom“ stikliniuose gaubtuose esančius mažus objektus, raketas ant konvejerio „Trijose seseryse“ ir tapytas kolonas „Tartiufe“.
„Manau, kad teatras mane pakeitė. Dabar jau nenorėčiau tarnauti kariuomenėje. Tapau dar didesniu pacifistu. Jau nebepatinka asmenybės nužeminimas dėl karo tikslų“, – sako vaikinas.
