Lietuvos nacionalinis dramos teatras kartu su portalu Žmonės.lt pristato trumpų filmuotų portretų ciklą „Teatro žmonės“, kurį sukūrė jauna kino menininkė Elena Kairytė. Spektaklis – tai ne vien aktoriai ir režisierius. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre nuolat dirba per 170 žmonių. Jie kasdien prisideda prie spektaklių „gimimo“, jų rodymo ir kitų svarbių teatro veiklų.
Elenos Kairytės filmuotuose portretuose – teatro darbuotojai, kurių dažniausiai žiūrovai, atėję į spektaklį, nemato, tačiau šie jie yra be galo atsidavę savo profesijai ir teatre dirba daug metų, yra sukaupę daug žinių ir prisiminimų. Kokia yra įprastinė scenos apšvietėjo arba staliaus diena? Už ką atsakingas teatro budėtojas arba dekoracijų montuotojas?
Lietuvos nacionalinis dramos teatras tikisi, kad šie trumpi filmukai suteiks daugiau žinių apie teatro profesijas, sudarys visapusiškesnį teatro vaizdą ir jauniems žmonės pasiūlys profesinių pasirinkimų, apie kuriuos anksčiau jie galbūt nė nežinojo.
VYRIAUSIASIS DEKORACIJŲ MONTUOTOJAS JUSTAS VITARTAS
Spektaklių metu LNDT scenoje galima pamatyti ne tik aktorius. Dažniausiai apsirengę juodai dar veikia žmonės, be kurių nesivystytų spektaklio veiksmas. Jie stumia „Lokio“ namelį ant ratų, meistriškai judina didžiulius „Oidipo mito“ karstus (dažnas žiūrovas net galvoja, kad jie yra valdomi elektros, o ne žmonių), tiesia didžiulę juodą plėvelę „Visuomenės prieše“ ir pan. Tai trumpam žiūrovams pasirodantys dekoracijų montuotojai.
Šiandien kviečiame susipažinti su jiems vadovaujančiu Vyriausiuoju dekoracijų montuotoju Justu Vitartu. Kartu su kolega Henriku Makausku jie vadovauja 20 žmonių komandai. Justas taip pat yra atsakingas ir už LNDT dekoracijų sandėlį.
Svarbiausia šiame darbe, pasak jo, yra saugumas. Dekoracijos turi būti itin patikimai sumontuotos, kad nesugriūtų ir nesužeistų aktorių bei nenukristų ant žiūrovų. Taip pat jis su kolega Henriku dalyvauja kuriant dekoracijų eskizus – pataria kaip jas gaminti, kad būtų galima lengviau surinkti ir išmontuoti, paaiškina, kad kai kurie popieriuje gražiai atrodantys scenografų sprendimai iš tiesų techniškai yra neįmanomi.
Ilgiausiai montuoti reikia Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklius „Visuomenės priešas“ ir „Didvyrių aikštė“. Tai 14 valandų gryno montažo, sako Justas, tačiau kadangi darbas vyksta etapais, viskas užtrunka ilgiau: pirmiausiai savo dalį sumontuoja dekoracijų montuotojai, tada montuojamos šviesos, video įranga, tada vėl dekoracijos ir t.t. „Mano darbas ir yra sužiūrėti, kad šis procesas vyktų sklandžiai, kad vieną procesą keistų kitas ir viskas būtų padaryta gerai. O su laiku spektakliai tik vis labiau sudėtingėja“, – teigia jis. Dekoracijas tokiems spektakliams dažniausiai montuoja dvi pamainos (vienoje pamainoje – 9 darbuotojai). Darbai vyksta ir naktį.
„Kaita mūsų komandoje nemaža, kai kas idealizuoja šį darbą, galvoja, kad čia atras save, bet iš tiesų tai yra sunkios statybos, kurios niekada nesibaigia. Ir net jei susirgsi ar kažkas atsitiks, sistema turi veikti, spektaklis turi įvykti. Tarkim, per paskutinį „Lokį“, kuris vyko Operos ir baleto teatre, turėjome reaguoti žaibiškai. Aktorius šokdamas iš viršaus sulaužė vienas duris. Jų uždaryti nebegalima, o su atvertomis negalima parodyti namelio, nes „sugrius“ spektaklio veiksmas. Tad aš užkulisiuose greitai pasakiau, kokius įrankius pasiruošti ir kaip sutaisyti. Pasitaikius progai darbuotojai išbėgo į sceną (vietoj įprastai vieno, šįkart trys) ir vykstant spektaklio veiksmui tas duris pataisė. Realiai galvoje buvau pasiruošęs 3 variantus, kaip veikti, bet pasiteisino pirmasis. Žiūrovai nelabai ką ir pastebėjo“, – pasakoja dekoracijų montuotojų vadovas.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Justas Vitartas dirba nuo 2001 metų ir vadina save visišku darboholiku: „Žmonai nelabai patinka, kad taip ilgai būnu teatre, bet kaip ji sako juokaudama: „aš su tuo ne susitaikiau, bet prisitaikiau“. Į vyriausiojo dekoracijų montuotojo pareigas mane pakvietė tuometinis technikos vadovas Viktoras Karpušenkovas, sutapo mūsų požiūriai į darbą.
Abu manėme, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro pavadinimas turi būti rašomas didžiąja raide, – metaforiškai aiškina Justas ir priduria, – iš tiesų per tuos ketverius metus mes smarkiai pakeitėme tiek žmonių, tiek teatro administracijos požiūrį į šią specialybę. Atsirado kur kas daugiau tvarkos, atsakomybės. Taip jau yra, kad arba aš, arba Henrikas turime būti prie kiekvieno spektaklio. Atmintinai žinome aktorių tekstus, pastebime jei kas pakeičiama“.
Paklausus, ar nejaučia scenos baimės, kai pats turi pasirodyti spektaklyje, Justas sako, kad yra šiek tiek nedrąsu. Spektaklyje „Lilijomas“ jis turėjo ir didesnį vaidmenį. „Prie to išėjimo į sceną niekada nepripratau, visad jaučiau įtampą. Nevadinčiau, kad čia aktoriaus darbas, tik pusė jo. Štai kaip aktoriai dirba, kaip jie turi susidėti viską, ką sako režisierius, į galvą, perleisti per save... O po spektaklio vėl save „susirinkti“. Puikiai matau jų įtampą, pasiruošimą. Nors, tiesą sakant, įsitempę būna ne visi. Kai kurie gali persikūnyti akimirksniu“, – pasakoja J. Vitartas.
