„Teatro salos“ įkūrėja Rita Urbonavičiūtė: „Nebijau statyti spektaklio, net jei jį žiūrės vienas žiūrovas“

„Teatro sala“ kolektyvas/Asmenimio archyvo nuotr.
Autorius: Viktorija Griciūtė
Publikuota: 2019-11-24 15:37
Tarp Fabijoniškių mikrorajono daugiaaukščių pastatų stovi, atrodo, niekuo neišsiskiriantis geltonų plytų pastatas. Tačiau tik užėjus į pastato vidų gali pajusti aurą, kokios negali būti niekur kitur, tik teatre. Išdėliota gausybė įdomiausios teatro butaforijos detalių, kostiumų, daiktų su sava istorija ir reikšme. Apie šią „Teatro salą“ Fabijoniškių centre kalbamės su jos įkūrėja bei režisiere Rita Urbonavičiūte.

Kaip gimė „Teatro salos“ idėja? 

„Teatro sala“ savo statusą gavo visai neseniai, prieš porą metų. Idėja gimė iš to, kad apskritai Lietuvoje nėra naujų vietų, kur rodyti spektaklius, atrodo, vietos nesikeičia nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Kažkur dvidešimt metų niekas nesikeitė, tuomet pamažu atsirado keli nauji teatrai, tačiau daugiausia trupės. O teatrą aš vadinu ne tik tą instanciją, kur yra trupė, tačiau kur yra ir pats pastatas. Teatro pastatas yra tam tikras įsipareigojimas ir statusas, vieta, sujungianti kuriančius menininkus, padedanti produktyviau dalintis idėjomis. Neveltui sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Norėjosi naujos teatro vietos, skliauto, po kuriuo būtų galima burti savitą kūrybinę grupę, nevaržomai statyti spektaklius. Taip atsirado „Teatro sala“.

Tokia gan neįprasta vieta kultūros plėtrai – Fabijoniškių rajonas. Regis visas kultūros centras ir židinys įsikūręs Vilniaus senamiestyje, o štai čia – „Teatro sala“ – apsupta miegamojo rajono daugiabučiais. Kodėl toks pasirinkimas?

„Teatro sala” buvo daugiau tas atvejis, kai nėra pasirinkimo, bet yra noras kurti ir rodyti. Niekas per daug vilčių nedėjo, kad Fabijoniškių gyventojai kasdien vaikščios į „Teatro salos“ spektaklius. Reikėjo alternatyvios erdvės, tad mes pasiryžome tuo apsiimti. Nors patalpas turime ir Užupyje, meno inkubatoriuje, kur darome pjesės skaitymus, aktorinio meistriškumo pamokas, bet ten, deja, per maža erdvė statyti spektaklius. Nuo šiol net tarpusavyje juokiamės, kad dabar Užupis „Fabuose“. Žiūrovų sulaukiame, bet ne tiek, kiek pagrindiniai teatrai, įsikūrę senamiestyje. Retas, kuris pasiryžta važiuoti į Fabijoniškes viduryje savaitės pažiūrėti spektaklio, tačiau jau esame subūrę savo žiūrovų bendruomenę ir ją labai mylime. Mums svarbiausia, kad „Teatro sala“ yra nepriklausoma. Ji kaip tikra sala plūduriuoja Vilniaus mieste, sukurdama teatrinę romantiką, tuom ji sužavi ir kažko naujo ieškančius vilniečius.

Kuo patraukli ši erdvė? Ar čia laukiami ir kiti jauni menininkai ar režisieriai su savo idėjomis?

„Teatro saloje“ mes patiriame daug nuostabių akimirkų, čia auga nauji Lietuvos aktoriai, o patirtimi dalijasi senieji. Pats pastatas pulsuoja Fabijoniškių romantika, tai kažkuom taip neįprasta, kad labai įdomu. Scena mums kaip šventovė, niekas net nedrįsta su batais į ją lipti. Jeigu pasakyčiau grubiai, tai „Teatro sala” yra mūsų bažnyčia. Kiekvienas žmogus, dirbantis „Teatro saloje”, ja rūpinasi kaip savo namais. Stengiamės teatrą visuomet palikti gražesnį nei radome, o kartais pastebime, kad tai persiduoda ir žiūrovui (juokiasi).

„Teatro salą“ savotiškai galima pavadinti ir rezidencija. Šį sezoną „Teatro saloje“ turime 3-4 teatrus, kurie kuria savo skirtingų žanrų spektaklius. Nuolatos laukiame drąsių ir talentingų režisierių. Šiuo metu daugelyje ką tik studijas baigusių kūrėjų pastebiu didelį nusivylimą. Vienetai jaunųjų režisierių nusprendžia kurti bet kuriuo atveju – nesvarbu, gerai ar blogai, gatvėje ar namuose. Vienetai tokių, kurie bando kapstytis, yra pilnai užsidegę teatro idėja. Ši erdvė tiems, kurie nepasiduoda, tiki savimi ir nebijo pabandyti. Jų mes labai laukiame.

Teatras Lietuvoje išgyvena perversmą. Ko, jūsų nuomone, labiausiai trūksta Lietuvos teatro scenai?

Nežinau, kaip čia yra – ar teatras išgyvena perversmą, ar nuversmą. Tačiau sunku kalbėti už visą Lietuvos teatrą ir teigti ko jam trūksta. Mano nuomone, režisūrinis teatras Lietuvoje tikrai miršta. Labai norėčiau, kad ateitų tie režisieriai, kurie kuria iš pašaukimo. Manau, kad režisierius yra ne profesija, o diagnozė, tad ir norėtųsi matyti daugiau tokių „diagnozuotų“ režisierių, kurie neštų idėjas ir kovotų dėl jų, o tuo pačiu turėtų savitą suvokimą – kas yra menas. Pastebiu, kad šiandien trūksta grynuolių talentų.

Kaip manote, ar šiuolaikiniai režisieriai bando įtikti šiuolaikiniam žiūrovui?

Yra nauja ir žiūrovų, ir kūrėjų karta. Abi šios kartos dar nėra pilnai susiformavusios. Visų pirma, kad kūrėjas įtiktų, jis turi būti profesionalas, mokėti kurti ir žavėti. Meno kūrėjas, visų pirma, turi būti išsilavinęs, o žinių turėtų ieškoti dėl kūrybinio poreikio. Taip pat teatro režisierius turi, tam tikra prasme, būti pilnas orkestras – labai gerai nusimanyti apie meno istoriją bei laikmečius, suprasti mokslą bei pažangą, žinoti misiją ir ką jis nori pasakyti. Jam turi rūpėti, galbūt net labai stipriai skaudėti, kažkokia tema ir dėl jos turi būti pasirengęs viską padaryti. Taip gimsta nuostabi kūryba, didžiuliai talentai.

O apie žiūrovą galiu pasakyti tik tiek, kad jis dabar yra labai jaunas. Dauguma tų jaunų žiūrovų patys dar nesusiformavę kaip asmenybės. Jie gyvena šia akimirka ir per daug nefilosofuoja, galbūt vienas kitas jų įžvalgesnis iš prigimties. Kaip jiems parodai – taip jiems gerai. Tokiu būdu, mano nuomone, žiūrovai nėra formuojami teisinga kryptimi. Atrodo, kad šiuo metu rodoma daug netikrų dalykų, o žiūrovai paskęsta tame netikrume. Tad ir neaišku, koks gi tas tikras žiūrovas? Bet labai sunku kalbėti už visus, iš tikrųjų, reikėtų kalbėti tik už save.

Dažnai spektakliai žmonėms neįdomūs, jeigu nesukrečia ar nešokiruoja. Kokie jūsų kuriami spektakliai? Kaip jūs pritraukiate žiūrovus?

Galėčiau teigti, kad dirbu pagal savo kūrybinį polinkį. Susidomiu tam tikra tema, medžiaga spektakliui, į ją įsijaučiu ir pradedu tuo gyventi. Žinoma, pagalvoju, ar be manęs dar kam nors rūpėtų ta tema? Visgi, jeigu atsitiktų taip, kad man tema būtų labai aktuali ir niekam daugiau ji nerūpėtų – aš vis tiek ją daryčiau. Tačiau dažnai pagaunu save galvojant, kad jeigu man rūpi, tai atsiras ir daugiau tokių pat žmonių, kuriems tai rūpės, skaudės ar bus reikalinga. Net jei tai tik vienetai. Čia grįžtame ir prie „Teatro salos“ – gyvendami saloje, stengiamės nesiorientuoti į mases, mums nebūtina patikti ir įtikti visiems. Nebijau statyti spektaklio, net jei jį žiūrės vienas žiūrovas. Jis bus vienas, bet tikras. Ir jis man – pats svarbiausias.

Kokia „Teatro salos“ tolimesnė ateities vizija?

Norėčiau, kad „Teatro sala“ išliktų „teatro“ statuse ir saloje gyvuotų teatras. Tiesą pasakius, pradedu galvoti ir apie ūkines „Teatro salos“ problemas. Reikia išdidinti grimo kambarius, išgriauti sienas, plėsti salę, taip pat norisi sukurti daugiau komforto ir žiūrovams. Norime „Teatro saląpaversti dar jaukesne aplinka. Iš kūrybinės pusės tikiuosi, kad saloje atsiras drąsių režisierių, kurie galės statyti spektaklius ir turės ką pasakyti ne tik sau, ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Vieną žinau užtikrintai – darysime viską, kad „Teatro sala“ neprarastų savo koncepto ir liktų nepriklausoma.

Žmonės.lt

Temos:

Kultūra Teatras

Naujausi straipsniai