Lietuvos teatro ir kino aktorė Elvyra Žebertavičiūtė sausio 7-ąją paminėjo garbų jubiliejų – jai suėjo 90-imt. „Manau, kad publikai mes, kūrėjai, turime nešti šviesą, grožį, o savo turimais talentais ir gabumais atiduoti viską, kas yra geriausia. Į pasaulį nespinduliuoti blogio, nes to juodumo ir taip yra daug. Tokia mūsų misija“, – tokiu principu jau ilgus metus vadovaujasi legendinė aktorė.
Dabar, kai nebėra teatro gastrolių, aktorės Elvyros Žebertavičiūtės gyvenimas tapo ramesnis, o kasdienybę praskaidrina jo trys augintiniai. Vakarais ji eina pasivaikščioti į netoliese namų esantį parką, o kartais, jei tik būtų galimybė, jėgos, anot Elvyros, dar leistų ir pašokti.
Nors prieš metus portalui 15min Elvyra Žebertavičiūtė pasakojo, kad daugelio projektų atsisakė, ją vis dar galime išvysti kino ekranuose. 90-ąjį gimtadienį mininčią aktorę prieš tris mėnesius išvydome Emilio Vėlyvio premjeroje „Piktųjų karta“.
Filmas, panardinęs į trisdešimties metų senumo KGB detektyvą, filmavimo metu E.Žebertavičiūtei priminė jaunystę. Dar prieš pasirodant premjerai, ji dalijosi savo prisiminimais iš to laikmečio
„Kartą ir man teko būti tuose baisiuose KGB rūmuose. Kai pagalvoji – visai šalia buvo mūsų konservatorija. Mes ten dainuojame, šokame, o šalia žmonės sklepuose kankinami dejuoja... Niekas mums to nepasakojo, neaiškino, bet mes jutome. Ir žinojome, kad kažkur yra „stukačiai“, tik manėme, kad nė vieno tokio nėra mūsų kurse. O tada viena merginų gavo iš užsienio knygą – tokią, kuri buvo uždrausta sovietų sąjungoje. Ir ją iškart pasikvietė KGB – ilgai tardė, iš kur gavo, taikėsi surasti siūlo galą – kas platina. O mane buvo pasikvietę kitu tikslu – norėjo, kad aš tapčiau tuo „stukačiumi“! Kalbėjo, esą aš labai moku bendrauti. Gal tiesiog galėčiau papasakoti, jei kas nors vyks? Supratau, apie ką kalbama. Atsakiau: „Negaliu, nes esu labai plepi. Net nepajuntu, kaip kažką išplepu – galiu išsiduoti.“ Šitokiu būdu aš juos įtikinau, kad manęs neapsimoka imti“, – yra pasakojusi aktorė.
Anot E.Žebertavičiūtės, nuo pat mūsų šalies okupacijos pradžios, žmonių viduje tiek visko buvo prisikaupę, kad anksčiau ar vėliau Lietuva turėjo susiūbuoti. Kai tai įvyko – pasijuto kolektyvinis skausmas dėl neteisybės, siaubo, patirčių, nepritekliaus. „Mano vaikystė buvo labai skurdi, visi buvome alkani. Bet ir iš tėvų nieko nereikalavome, supratome jų rūpesčius. Dabar, kai vyksta karas, kiti sako, – čia to, ano netenkame. O aš tik galvoju – neduok, Dieve, mums to patirti, ką dabar tenka išgyventi ukrainiečiams. Mes gyvename liuks! – neleidžia abejoti E.Žebertavičiūtė. – Buvome tvirta tauta, už tai mes ir laisvę iškovojome. „Mes“ sakau, nes aš irgi prisidėjau – visa Lietuva sukunkuliavo.“
Akivaizdu, kad per gyvenimą E.Žebertavičiūte prikaupė daug patirties, išgyveno gražių akimirkų. Jos atmintyje vis dar ryškūs prisiminimai ir iš teatro gastrolių laikų.
„Turėjau labai nedidelę, bet smagią, įvairių profesijų, tačiau daugiausia aktorių draugų kompaniją. Tai buvo mano, kaip aš vadinu, artimiausi širdies draugai. Visi susirinkdavome, kas kokią kuklią dovanėlę padovanodavo, ragaudavome lietuviškus patiekalus, pavyzdžiui, kugelį ar cepelinus.
Draugai buvo žmonės, kurie norėjo patys improvizuoti, vaidinti. Mums niekada nereikėjo kviesti atskirų artistų, kurie šventės metu padainuotų arba palinksmintų. Aš, pamenu, patiesdavau staltiesę ant grindų, o stalą nustumdavau prie sienos. Tuomet visi susėsdavome ant pagalvių, tarsi ant pievos, ir vaišindavomės, bendraudavome.
Taip linksmindavomės, dūkdavome, improvizuodavome. Pavyzdžiui, kas nors dingdavo kitame kambaryje ir sugrįždavo jau kaip personažas, kuris atlikdavo čia pat susigalvotą programą. Smagu būdavo, ne visi net spėdavo pasirodyti.
Bet paskui viena draugė susirgo vėžiu, kažkas iš draugų išsiskyrė, po truputį kompanija byrėjo, vėliau visi išėjo į dausas, o aš likau viena su savo augintiniais. O taip norėtųsi turėti širdies draugą iš anų laikų, kuris tave išklausytų ir suprastų. Senatvė labai paryškina žmonių charakterių bruožus, todėl ir nusivylimai neišvengiami“, – pasakojo ji.
90-ąjį jubiliejų sausio 7-ąją paminėjusi aktorė yra sakiusi, kad prabėgusių ir besisukančių metų ji jau nebeskaičiuoja. „Dabar metai neturi reikšmės, jų nebeskaičiuoju, jaučiuosi, kaip sakoma, senjorė. Kad jau pasenau, supratau po 70-ties – tuomet pajaučiau, kad tapau ir laisvesnė. Pavyzdžiui, jei anksčiau ko nors nedrįsdavau, būdavo nepatogu, dabar viskas tapo paprasta, atrodo, kodėl varžytis turėčiau. Galiu tiesiai pasakyti, ką galvoju, nebijau savo metų, savo gyvenimo“.
O štai paprašyta įvardyti savo ilgaamžiškumo paslaptį, aktorė vėl gręžiojosi į savo vaikystę. E.Žebertavičiūtė tiki, kad sunkūs išgyvenimai ją užgrūdino, tačiau nepaisant to, ji visuomet išliko pozityvi.
„Aš dažnai ir dabar pati galvoju, kad mano mama mirė 96-erių, bet ji kentėjo. Nors gyvenimas buvo duotas ilgas, pabaigoje tapo beprasmis, nes 6 metus sirgo demencija.
Galbūt mano ilgaamžiškumą lemia ne tik genai, bet ir vaikystė? Ji mane užgrūdino – juk buvau karo vaikas, todėl žinau, kas yra vargas, nepritekliai, netgi badas. Matyt, šie dalykai užgrūdino ir ištremtus į Sibirą, tarp kurių ne vienas – ilgaamžis su puikia atmintimi. O gal ir mano įgimtas optimizmas padėjo…“ – yra sakiusi 90-ąjį gimtadienį mininti teatro ir kino legenda Elvyra Žebertavičiūtė.
Fotogalerija:
