„Tėvai mane mokė sąžiningumo. Laikas parodė, kad jis labai svarbus ne tik gyvenime, bet ir scenoje. Joje ypač turi būti sąžiningas sau – sąžiningai įvertinti, kokio vaidmens nesuvaidinsi ar kada apskritai tau jau laikas į pensiją“, – atvirai kalba teatro ir kino aktorius, skaitovas, dainininkas Vladas Bagdonas.
Svarsčiau, kaip būtų tiksliau jus pristatyti – kaip aktorių ar bardą? Kuris vardas jums mielesnis?
Mėgčiau būti pristatytas kaip kuriantis pensininkas. Kartais tikrai užeina didesnis noras pensininkauti, nei dirbti. Bet jei kokią savaitę niekas neskambina, nekviečia, neramu darosi. Nors šiaip nuolat ką nors veikiu – rašinėju, braukinėju, kokių dainelių mėginu sukurti...
Scena lyg ir ta pati, bet skirtingai jaučiuosi lipdamas į ją spektaklyje vaidinti arba koncertuoti. Spektaklyje vaidinu su partneriais, o koncertas yra pokalbis su žiūrovais. Todėl visada prašau, kad salėje liktų šiek tiek šviesos – neišjungtų visiškai. Nenoriu būti vienišas toje scenoje – noriu matyti akis, noriu kalbėtis su žiūrovais, jausti, supranta jie mano daineles ar ne. Kai priešais – ketvirtoji siena – toji tamsa iš salės, pradedu jaudintis, rankos virpa, nepataikau ant stygos. Beje, anksčiau koncertuose matydavau daugmaž savo amžiaus žiūrovus – jie būtinai norėdavo pasiklausyti dainų „Sena mokykla“, „Mamai“ ar „Mik, vaike, mik“. Dabar pastebiu, kad mano žiūrovai jaunėja, jiems patinka dainos „Žvilgsnis pro langą“, „Uogienė“ arba dainelė „Ane?“ Tik aš nesu produktyvus poetas: kai man užeina, tada ir parašau. Kartais – per pusvalandį, o kartais po vieną žodį kelias savaites dėlioju – ir vis braukau, braukau, braukau... Neseniai Anykščiuose gavau dovanų porą angeliukų, parsivežiau juos namo, pastačiau ant kėdės – gerai atrodo. Dabar rašau dainą apie angelus, kurie stovi ant taburetės.
Lietuviško teatro scenoje jus jau retai išvysi. Labiau sekasi Rusijos teatro ir kino meno gerbėjams, nes vaidinate jų garsiausių režisierių spektakliuose, filmuojatės kino juostose.
Per kažkokį baliuką vienas iš mūsų buvusių darbuotojų pasakė: „Dieve Dieve, tik niekada neišeikite į pensiją.“ O aš beveik laužydamas kanoną, kad tikras aktorius turi mirti scenoje, išėjau į pensiją. Supratau, kad atėjo metas užleisti vietą jaunesniems. Ta pensija ateina staiga – bumpt, ir tau jau 65-eri. Atsistojus toje kryžkelėje reikia rimtai pamąstyti, kaip gyventi toliau. Vienas mano draugas nusipirko valtį, visokiausių žvejybos įnagių – taip jis save guodžia, o gal bando rasti naują gyvenimo tikslą. „Oi, kaip pavargau... Vos paeinu“, – dejuoja kaskart grįžęs iš žvejybos, bet –laimingas. Kažkas iš mūsų, aktorių, staiga pasuko į dailę – gadina drobes, ieškodamas savyje tapytojo gyslos. Ir gerai – tegu tik randa save iš naujo. Turbūt pats sunkiausias dalykas sulaukus pensijos – pasijusti nereikalingam. Esu matęs žmonių, kurie be jokių emocijų per dienų dienas sėdi įsmeigę akis į televizorių – nieko nenori, nieko nedaro. Tokia būsena pražūtinga, nes žmogus galvoja tik apie mirtį, ne apie gyvenimą. Man pasisekė, kad net išėjęs į pensiją jaučiuosi reikalingas kaip aktorius, – į Rusiją mane pakvietė režisierius Andrejus Končialovskis. Vaidinu Sankt Peterburge jo spektakliuose „Trys seserys“ ir „Dėdė Vania“, dar kelis vaidmenis turiu „Mossovet“ teatre Maskvoje.
O Lietuvos kūrėjai retai bepaskambina – nesu tas žmogus, kuris gali sujudinti visuomenę vien pasirodęs ekrane ar scenoje. Tam reikia kokio ryškesnio vaidmens. Tiesa, prieš kelerius metus tokiu tapo Rūpužės vaidmuo roko operoje „Eglė“. Smarkiai rizikavau sutikęs vaidinti. „Po galais, man jau šitiek metų, – svarsčiau. – Ims staiga Dievulis ir pasakys – gana... Ir liks biografijoje įrašyta, kad paskutinis Nacionalinės premijos laureato vaidmuo – Rūpužė...“ Paskui norėjau bent kokio epizodinio darbelio, kad tik tas nebūtų paskutinis, – spėjau suvaidinti roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Jei pavyks, nuo sausio dar pradėsime kurti didelę operą „Mažvydas“, dirigentas Gintaras Rinkevičius pakvietė į oratoriją. Jei režisierius Oskaras Koršunovas sutiks ir jeigu mes vienas kitam padarysime kokį nors įspūdį, gali būti, kad į Sankt Peterburgą skraidysiu repetuoti sudėtingame, bet įdomiame spektaklyje „Byla“. Turiu vilčių nepasilikti prie Rūpužės vaidmens.
Dirbti jums yra labiau finansinė ar psichologinė būtinybė?
Turiu dar tam tikrų finansinių įsipareigojimų savo artimiesiems. O mano pensija, sudėjus net kartu su valstybine, nelabai tai leistų daryti. Gaunu apie 600 eurų. Reikia prisidurti, kad, kaip premjeras sakė, gyventum oriai. Mano pirmoji žmona apskritai gauna apie 300 eurų pensiją, dar ir ligos ją užpuolė, ir keturių kambarių butą Fabijoniškėse, kurį po skyrybų palikau jai ir dukrai, sunku išlaikyti. Parama tikrai reikalinga.
Padedate buvusiai žmonai?
Be abejo! Nesvarbu, kad buvusi. Mes nesame nutraukę ryšių, nes tai yra mano dukros motina. Buvusi, nebuvusi... Nėra buvusių sutuoktinių.
Papasakokite apie savo vaikus.
Dukrai Monikai jau 44-eri. Ji seniai gyvena Vokietijos pietuose, Sarbriukeno mieste. Groja altu. Baigė tris muzikos akademijas: Vilniuje ir Miunchene bakalauro ir magistro studijos ir dar mokslai Sarbriukene. Monika nuo mažens svajojo išmokti labai gerai groti, daug metų siekė šito tikslo, vien studijoms atidavė turbūt daugiau nei dešimtmetį. Pradžioje labai stengėsi įsitvirtinti kokiame nors orkestre, nuolat dalyvavo perklausose. Dabar yra laisva menininkė, turi keletą mokinių, dirba įvairiuose muzikiniuose projektuose, ją dažnai kviečia miesto radijo orkestras. Aš net apsidžiaugiau, kai ji suprato, kad būti laisva menininke daug geriau, nei visą gyvenimą prasėdėti vieno orkestro duobėje.
Ir Juozapas, kuriam dabar 24-eri, vis išsikelia naujų siekių: kartą sumąstė iš Vilniaus į Klaipėdą nueiti pėsčiomis. Ėmė ir nuėjo. Ir ne šiaip plentu, o miestelių ir kaimų keliukais. Arba susitarė su draugu vykti į Indiją ir žūtbūt įkopti į Himalajus – į šešių tūkstančių metrų aukštį. Labai stengiausi atkalbėti jį nuo to kopimo, nes turi problemų su širdimi, – atkalbėjau. Galiausiai niekas ir nekopė, nes buvo labai blogas oras. Bet tikslą savo jis pasiekė – prie Himalajų nuvažiavo. Juozapas Vilniaus universitete baigė kinų kalbos studijas. Metus draugavo su kine, gyveno Kinijoje. Neseniai parodė naują mergaitę – kazachė, baigusi ekonomikos mokslus savo šalyje, į Vilnių atvažiavo tęsti studijų. Draugė jau spėjo Juozapą išmokyti rusų kalbos ir porą žodžių kazachiškai.
Gyvenimas pilnas siurprizų...
Mano kartos žmonėms dabartinio jaunimo gyvenimas ne kad nesuprantamas, bet sunkiai įsivaizduojamas – laisvė, neprisirišimas prie darbo vietos, nevergavimas vienam darbdaviui. Kai sūnus neseniai porą mėnesių dirbo vienai Bulgarijos ir Kinijos įmonei sėdėdamas namuose, aš išvis neturėjau ką pasakyti... Supratau tik, kad senstu ir vis labiau tolstu nuo šiuolaikinio gyvenimo.
Kaip tėvas nepaauklėjate vaikų: imkitės ko nors vertingesnio, pastovesnio?
Žinote, jei tai būtų koks praėjusio amžiaus ketvirtasis dešimtmetis, sakyčiau: žemės neduosiu! O ką aš dabar galiu? Kaip galiu ką nors uždrausti ar trinktelėti kumščiu? Pagrasinti, kad negaus palikimo? Jaudinsis jie, matai, dėl labai jau nekokio to palikimo...
Kokius santykius jums pavyko išsaugoti su vaikais po to, kai išsiskyrėte su jų mamomis?
Manau, tikrai gerus. Skambinamės, susitinkame. Pirma šeima subyrėjo, kai Monika studijavo turbūt jau trečiame kurse. Antroji truko kur kas trumpiau – Juozapui buvo kokie penkeri, kai skyrėmės su Rūta. Apskritai turbūt kaip tėvas nei vienam, nei kitam vaikui nebuvau labai geras. Sovietiniais laikais turėjau labai daug darbo teatre, nuolat važiuodavome į gastroles po kaimus, būdavo, išvažiuoji į kokį Klaipėdos ar Panevėžio rajoną ir mėnesiais ten vaidini. Teatras, radijas, televizija, televizijos spektakliai, radijo vaidinimai, dainų įrašai – visą laiką dariau tai, kas man atrodė įdomu. O namams, šeimai, vaikams laiko, aišku, neužtekdavo. Bet, man regis, nei su Juozapu, nei su Monika nėra nesutarimų ar neiškalbėtų nuoskaudų.
Jūsų garsi pavardė vaikams niekada netrukdė?
Pamenu, Juozapas gal vienuoliktoje klasėje buvo sugalvojęs sekti mano pėdomis. Sykį pakvietė į savo režisuotą naujametį spektaklį. Pažiūrėjau. Kritikuoti nekritikavau, tik nusistebėjau, kad prožektorius ne į sceną nusuko, o į žiūrovus. Sūnus, pasirodo, eksperimentavo, ieškojo savito braižo... Tiesa, po kelių mėnesių pasakė: „Tėvai, nesirūpink. Į aktorinį ar režisūrą nestosiu.“ Man širdis atlėgo. Tikrai atlėgo.
Mūsų profesijoje reikia labai daug sėkmės. Mane nuolatos tarsi kas už rankos vedžiojo – aš per visą gyvenimą darbe neturėjau didelių problemų, nepatyriau profesinių pralaimėjimų. Gal režisierius dar gali kokių techninių dalykų išmokti, bet aktorius nieko – nėra sistemos, kuri išmokytų žmogų vaidinti. Gali tik pamažėle savo vidų lavinti ir stengtis scenoje būti tikras, nesumeluotas. Kad gimtų tavo herojai – taip, kaip aš sukūriau bagdoniškus personažus.
O juk vaikystėje net nesvajojote tapti aktoriumi. Skaičiau, kad mėgote boksą.
Apskritai niekada nebuvau svajoklis, kuris debesis ar žvaigždes skaičiuoja, poeziją kuria. Boksavausi, futbolo kamuolį spardžiau, sportą ir žvejybą mėgau. Mano žvilgsnis nekildavo labai aukštai į dangų, labiau žemyn – į kokį krūmą, ežerą, žuvį... Mano svajos buvo berniokiškos, paprastos.
Ir šeima mūsų buvo paprasta: tėtis – geležinkelininkas, mama – namų šeimininkė. Gyvenome Eglių gatvėje, šešių butų name be patogumų. Kūrenome pečių, vandens parsinešdavome kibirais iš kolonėlės gatvėje, lauko tualetas – kieme. Tėvas net buvo įstojęs į partiją manydamas, kad gal tai padės gauti butą su patogumais. Dabar Eglių gatvė Vilniuje yra beveik centras, Naujamiesčio rajonas, o tada tai buvo miesto pakraštys – karvės ganėsi, žmonės avis laikė, kiekviena šeima turėjo bent po vieną paršą. Tai buvo darbininkų rajonas ir miesto pabaiga. Per Vingio parką ėjo geležinkelis – siaurukas. Mano tėtis dirbo vagonų apžiūrinėtoju: kasryt pėsčias ateidavo į darbą Vingio parke ir tikrindavo vagonų ratų skambesį. Artėjant pensijai ėmė strigti klausa, o kasmet geležinkelininkų centre Rygoje reikėdavo pereiti gydytojų komisiją. Pamenu, prieš kiekvieną apžiūrą jis nervindavosi, pirkdavo buteliuką, kad už atvežtą gydytojai Rygoje toliau suteiktų galimybę dirbti.
Beveik visa Eglių gatvė kalbėjo rusiškai. Ir aš kieme su draugais kalbėdavau rusiškai, namuose – lenkiškai. Lietuvių kalbos visai nemokėjau. Tik pradėjęs lankyti mokyklą išmokau. Tikslieji dalykai man sekėsi nekaip, baisiausios pamokos buvo fizika ir chemija. Fizikos mokytojas net pagrasino: „Jeigu sugalvosi stoti kur nors, kur reikia fizikos, asmeniškai nueisiu pas universiteto direktorių ir paprašysiu, kad tavęs nepriimtų.“ Aš ir troškimų tokių neturėjau, nors tėtis labai norėjo, kad tapčiau inžinieriumi ar architektu, – visgi rimtos profesijos. Jis nustebo, net nusivylė, kai pranešiau, kad įstojau į konservatoriją. „Iš ko tu gyvensi? Kas čia per vaidyba?..“ – dar bandė protinti. Mama buvo atlaidesnė – svarbiausia, kad apskritai įstojau mokytis ir nereikės eiti į kariuomenę. Juo labiau kad tėtis jau buvo išmetęs tą partinį bilietą, nes buto geresnio taip ir negavo. Po tėčio mirties mama gyveno tik iš kuklios našlės pensijos, mirus maitintojui jos gyvenimas buvo labai skurdus. Vasarą dar kiek prisidurdavo parduodama tai, ką užaugindavo kolektyviniame sode Salininkuose. Būdavo, pakaitomis su mama braškes pardavinėdavome prie parduotuvės atsistoję. Aš tuo metu jau dirbau Jaunimo teatre, televizijoje ne sykį buvau pasirodęs. Bet numojau ranka: na ir kas, jei atpažins, – užtat mamai padėsiu. Ir man visai neblogai sekėsi – gal kad jaunas ir gražus buvau, gerai pirko iš manęs tas braškes. Mama džiaugdavosi, kai padėdavau, nes jai sunkiau sekėsi.
Paskutinius trejus metus ji gyveno pas mane Fabijoniškėse, jau sirgo. Aš tada labai daug su Eimunto Nekrošiaus spektakliais važinėjau. Kartą grįžęs iš gastrolių radau mamą labai silpną. Ant rankų ji man ir mirė sekmadienį, dvyliktą valandą dienos.
Tėvai matė jūsų spektaklius?
Kelis darbus, kai dar vaidinau Statybininkų kultūros rūmų liaudies teatre, kuriam vadovavo Vladislovas Blinstrubas. Jis netgi drausdavo mums vaikščioti į profesionaliuosius teatrus, sakydavo: „Tuose teatruose – vienas šūdas, susigadinsit sau ateitį.“ Mes ir neidavome.
Vėliau mama kartą yra buvusi mano premjeroje Jaunimo teatre. Bet vėliau išsisukinėdavo: ai, aš neturiu kuo apsirengti į teatrą, nemoku ten elgtis... Aš ir nespaudžiau. Tuo metu gana dažnai rodydavo TV spektaklius, kur aš būdavau nusifilmavęs. Žinau, kad ji žiūrėdavo per televizorių ir džiaugdavosi. Dar parveždavau jai ypatingų dovanų iš kiekvieno miestelio ar rajono kultūros namuose vykdavusių kūrybinių susitikimų su žiūrovais. Būdavo, nuvažiuoji, papasakoji apie teatro ar naują kino vaidmenį ir ima iš salės plaukti rašteliai su klausimais, padėkomis ar pagyrimais. Dažniausiai – mergaitiška ranka išvedžioti. Pusėje tų raštelių būdavo tas pats klausimas: „O kokios merginos jums patinka?“ Mama prašydavo: „Tik neišmesk tų raštelių, duok paskaityti.“ Atveždavau jai kelias saujas, mama įsitaisydavo ant pečiaus ir po vieną tą raštelį atidžiai, pagarbiai suskaitydavo...
Koks laikas jums buvo reikšmingiausias kaip aktoriui?
Jis turbūt susijęs su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi – su jo spektakliais, pastatytais teatrų festivalio „Life“ laikais, paskui – jo teatre „Meno fortas“.
Čia ta sėkmė, kai režisierius randa savo aktorių, o aktorius – savo režisierių?
Tikrai niekada nebuvo, kad režisierius būtų pastatęs spektaklį specialiai man ar pagal mane. Nebuvo ir taip, kad aš būčiau rinkęsis režisierių. Mane kviesdavo – aš džiaugdavausi, kad esu reikalingas.
Tiesa, tuo metu, kai daug dirbau su Eimiu, mano pavardė retai skambėdavo kitų režisierių spektakliuose. Galbūt dažnas galvodavo: „Ai, jis vis tiek visą laiką gastrolėse. Išvažiuos kokiam mėnesiui ir sugriaus visus planus...“ Tuo metu kitų režisierių dėmesio tikrai nelabai sulaukdavau, nebent Jonas Vaitkus pakviesdavo į savo kamerinius spektaklius. Tačiau Eimunto Nekrošiaus dėka į rusų kino ekranus pakliuvau – nusifilmavau Andrejaus Končialovskio juostoje „Kvailių namai“, Aleksejaus Učitelio filme „Kraštas“, Pavelo Lungino „Dirigente“, dar buvo daug smulkesnių darbų, tokių kaip serialas „Raudonosios apyrankės“, kur suvaidinau personažą vardu Vladas.
Tiesa, esu atsisakęs vieno kino darbo. Po kurio laiko skaitau naujienose, kad, pasirodo, tas filmas kėlė pavojų Lietuvos saugumui! Taip nutiko su rusų kino juosta „Vikingai“, kur man siūlė gana nemažą vaidmenį. Atsisakiau, nes mano herojaus filme laukė sunki pabaiga – staigi mirtis, kažkaip baisiai viskas... Pagalvojau, kad neįveiksiu tokios medžiagos. Paaiškinau prodiuseriams, kad man širdį skauda, sveikata nebe ta... Bet kad tas filmas kėlė grėsmė nacionaliniam saugumui, net akis išpūčiau perskaitęs. Nežinau, kuo jis pavojingas buvo, tik visi matę sako, kad blogas išėjo – kompiuteriniai vaizdai ir jokios minties. O vienas režisierius neseniai norėjo, kad net prodiusuočiau jo filmą: jis neva neturįs pinigų, o aš savo veidu pritrauksiu investicijų... Visokių pasiūlymų būna, bet mano agentė, su kuria dirbu Maskvoje, per kelerius bendravimo metus jau suprato, ko man nereikia, ko nenorėčiau, kokių pasirodymų man net nesiūlyti. Ji daro viską, kad neįsivelčiau į jokius politinius žaidimus. Ir pats atlieku vaidmenis, su politika tiesiogiai nesusijusius, bet nėra malonu klausytis, kai Rusijoje dirbantiems lietuviams aktoriams priekaištauja, neva jie dalyvauja Lietuvai kenkiančiame procese. Kažkas vis kasasi po Rimu Tuminu... Negaliu sakyti, kad tai manęs neliečia. Be abejo, liečia ir skaudina.
Aktoriai nuolat alkani darbo. Ar jums sunku atsisakyti vaidmens?
Teatre pasakyti „ne“ yra sunkiau. Bet esu atsakęs rusų kino ir teatro režisieriui Andrejui Končialovskiui – siūlė vaidinti Firsą spektaklyje „Vyšnių sodas“. Tai – viena centrinių figūrų, tarnas, kuris visiems po kojomis painiojasi. Esu matęs keletą labai įdomių, tikrai įsimintinų Firsų. Aš dar išvykau filmuotis, o jie pradėjo repetuoti – vietoj manęs kuriam laikui jauną aktorių pastatė, tokią kuprą jam uždėjo... Atvažiavau, atėjau į repeticiją ir pradžioje atsisėdau salėje pažiūrėti, kiek jau pasistūmėta. Žiūriu žiūriu ir mane vis labiau ima graužti abejonės: ką aš čia veiksiu, išskyrus tai, kad maišysiuosi tarp tų žvaigždžių? Esu pernelyg didelis, kad tikroviškai kliūčiau už ūgiu mažesnio, lieknesnio aktoriaus. Supratau, kad fiziškai esu per didelis tam vaidmeniui. Atsisakiau. Tiksliau, ne atsisakiau, o tiesiog nepakėliau rankos prašytis į sceną. Andrejus Sergejevičius labai užpyko. Įsižeidė. Paskui kurį laiką nekvietė manęs į savo spektaklius „Trys seserys“ ir „Dėdė Vania“. Rizikavau, kad apskritai daugiau niekada nepakvies. Režisieriui gal tik po pusmečio atlėgo.
Dar sunkiau turėjo būti pasitraukti iš Eimunto Nekrošiaus spektaklių...
Taip, bet aš pats nusprendžiau. Todėl, kad vaidmenys jo „Fauste“ ir „Otele“ man buvo tapę per sunkūs fiziškai. Tai buvo ilgi maratoniniai spektakliai, kuriuos norėta kiek įmanoma labiau suspausti, kad žiūrovai nesėdėtų po penkias valandas. Prie fizinio krūvio prisidėdavo dar ir beprotiškas tempas. Vidury spektaklio jau vos kvapą gaudydavai, nusigręžęs nuo publikos bandydavai nuraminti kūną. „Otele“ išvis savotiškas draminis baletas vykdavo – su Egle Špokaite tiek vartydavomės, tiek tąsydavau ją po sceną... Ir nugarą, ir klubus esu pagadinęs per tą aktorystę. Naktimis nuo skausmo negalėdavau užmigti. Juk tai nebūdavo paruošti, apgalvoti judesiai – greičiau visiška scenos improvizacija, kai nežinai, į kurią pusę pasisuksi, kokį judesį padarysi. Vaidindamas Otelą pradėjau justi fizinį išsekimą, smukimą. Spektaklyje buvo kelios mizanscenos, kur suvokiau, kad nebegaliu pakilti, negaliu atsiremti į kardą, negaliu ant vienos rankos pasikelti. Tie pusiau jogos pratimai, kuriuos pats ir buvau sugalvojęs, tapo iššūkiu. Žiūriu, kad man jau reikia prieš stojantis pirma keliais atsiremti ar ranka prisilaikyti... Supratau, kad jėgos senka. O aš norėjau, kad mano generolas nesentų. Nesentų žiūrovų akyse, kurie gal matė pirmą spektaklį ir ateina dar sykį pasižiūrėti šimtojo vaidinimo. Norėjau, kad jų atmintyje nebūtų didelio skirtumo. Neteisingai turbūt pasielgiau. Gal galėjau dar metus, dvejus vaidinti. Galbūt...
Kaip į jūsų prašymą atšaukti spektaklius reagavo Eimuntas Nekrošius?
Aš paaiškinau, kodėl. Jis suprato. Pagaliau pats turėjo matyti – kiekvieną spektaklį žiūrėdavo. Gal tai buvo mano klaida, kuri galėjo labai stipriai emociškai paveikti Nekrošių.
Jaučiate kaltę dėl jo netikėtos, staigios mirties 2018-ųjų lapkričio 20-ąją?
Na, turiu tokių įtarimų, kad tai galėjo paveikti jo sveikatą. Gal tie įtarimai neteisingi. Bet ką man daryti, jeigu taip jaučiu? Niekaip negaliu tos minties nusimesti. Tas mano žingsnis – pasitraukimas iš jo spektaklių – nebuvo geras, nebuvo teisingas jo sveikatos atžvilgiu. Todėl tam tikrą nuodėmę jaučiu...
Žinojau, kad jis turėjo problemų su širdimi dar prieš penketą metų. Bet vis tiek mirtis buvo labai netikėta. Tada buvau Sankt Peterburge, teatre repetavome. Man žinutę atsiuntė. Peterburgiečiai staigiai rado jo fotografiją, įrėmino, pastatė teatre, rožių atnešė. Jie kone pirmieji reagavo į netektį – labai mylėjo ir gerbė Eimuntą Nekrošių. Netrukus Sankt Peterburge vyks festivalis, kur didžioji dalis kūrinių bus skirti Nekrošiui pagerbti – rodomi jo senieji spektakliai ir nauji vaizdo įrašai. Mane kviečia komentuoti.
Naujausiuose Nekrošiaus spektakliuose jau nebevaidinau. Kelios savaitės prieš jo mirtį netyčia buvome susitikę „Meno forte“. Gerai taip pakalbėjome... Ir Nekrošius dar pasidžiaugė: „Kaip gražiai mums pavyko pakalbėti. Ačiū Dievui, abu esame gyvi sveiki.“ Ištiesėme vienas kitam ranką. Jis nuėjo pas savo studentus, aš – savo keliais. Paskui man kažkas sakė, kad Nekrošius dar turėjo minčių kviestis mane į kokį naują savo spektaklį, bet tai – jau tik kalbos.
Aktoriui sunku priimti, kad sensta?
Sako, nežiūrėk į pasą. Atvirai pasakius, aš pažiūriu į pasą, žinau, kiek man metų. O populiarus amerikoniškas požiūris – visada būk pozityvus ir viskuo džiaukis – man atrodo, tėra poza. Nemoku būti visą laiką išsišiepęs.
Ne veltui jus vadina Liūdnojo veido riteriu...
Gal mano draminiai ir tragediniai vaidmenys padarė įtaką. Bet jei kokį linksmą anekdotą išgirstu, nusijuokiu. Tas pats Eimuntas Nekrošius man yra sakęs: „Vladai, tau netinka šypsotis.“ Tai aš ir nesistengiu šito daryti. O kaip tu atrodysi pozityvus, jei niekad nesišypsai?
Kartą gastroliavome Hjustone su Jaunimo teatro spektakliais „Pirosmani, Pirosmani...“ ir „Kvadratas“. Po spektaklio viena lietuvė amerikonka priėjo braukdama ašarą: „Oi, nereikėjo tokių liūdnų spektaklių... Mums raukšlių atsiras. Nemėgstame mes šito...“ Ir dar pridūrė: „Kodėl jūs tokie liūdni atrodote, kai išeinate publikai nusilenkti?“ Ir kas man užėjo?! Skambant aplodismentams į sceną išėjau kaip koks klounas išsišiepęs iki ausų! Turiu filmuotą medžiagą iš tų gastrolių: išeina Bagdonas nusilenkti – šypsosi, patenkintas, laimingas! Dabar žiūriu tą medžiagą – net gėda. Menkas toks, žmogeli, atrodai... Čia ką tik mirei scenoje, o dabar tarsi atsiprašinėji žiūrovo, kad kankinai jį liūdesiu ir drama. Matyt, gerai darė legendinis Juozas Miltinis, kad neleisdavo artistams nusilenkti po spektaklio. Žiūrovas gal dar ašaras braukia ir savo gyvenimo vertybes perkrato, o tu jam parodai, kad viskas baigta: nusišluostykite ašaras ir eikite namo. Neteisinga taip.
Koks pats grįždavote namo po tų dramatiškų, sekinančių vaidmenų?
Gan greitai sugebėdavau išeiti iš savo vaidmenų. Nulipi nuo scenos, grimo kambary persirengi, susidedi savo citriną ar apelsiną, maldaknygę, pjesę – ką būdavai pasiėmęs su savimi, – į portfelį ir eini namo ar į viešbutį, jei esi gastrolėse.
Keistas rinkinys – maldaknygė, citrina, pjesė...
Taip, vienu metu turėjau tokį įprotį. Kam? Dėl viso pikto. Citriną nešdavausi, jei užkimčiau ir norėčiau arbatos pasidaryti. Pjesę būtinai atsinešdavau ir pasidėdavau grimo kambary ant stalo. Dėl viso pikto. Jeigu neatsinešdavau, tegu net visą pjesę mintinai moku, – baisiai išgyvendavau. Susinervindavau ir jeigu maldos knygelę pamiršdavau. Net nežinau, kam aš ją imdavau. Nei skaitydavau, nei vartydavau jos – tiesiog privalėdavau turėti su savimi.
Alkoholis dažnam aktoriui padėdavo lengviau išeiti iš vaidmens. Deja, ir iš gyvenimo.
O taip, alkoholis padėjo ne vienam... Aš tikrai nebuvau ir nesu blaivininkas. Buvo ir mano gyvenime tokių etapų, kai alkoholio buvo per daug. Čia – viena liūdnesnių mano patirčių. Atrodo, kad alkoholis atpalaiduos nuo to streso, kurį ką tik išgyvenai scenoje, arba suteiks drąsos prieš žengiant į ją. Bet iš tiesų stresas reikalingas kūrėjui – kai įpranti, organizmas, atrodo, pats jo reikalauja, kaip narkotiko kokio. Aktorius be alkoholio gali. Jis be streso negali – be jo nieko nepadarys, nesukurs. Laimei, mano profesinio gyvenimo alkoholis nesugriovė, ypač nepakenkė. Nors jaunystėje esu į sceną išėjęs girtas. Eugenija Pleškytė po spektaklio pasakė: „Vladai, daugiau taip nedaryk.“ Nebedariau. Gal man padėjo tai, kad pajusdavau tam tikrą ribą. Kiekvienas ją pajunta, tik ne kiekvienas sustoja.
Ar dėl alkoholio iširo ir abi jūsų santuokos?
Ne, priežastis buvo kita. Cherchez la femme – ieškok moters...
Regis, jums sekėsi ne tik profesijoje, bet ir meilėje. Legendos sklando apie gerbėjas, kurios po kojomis jums klojo dovanas ir savo gyvenimus...
Buvo tų gerbėjų, bet turbūt jos nebuvo tokios drąsios pasakyti: „Ateik į mano gyvenimą. Būsime laimingi.“ Gal jautė, kad bus sunku pririšti tą Bagdoną. Aš mylėjau moteris. Ir jos mylėjo mane. Tad ištikimybė mano gyvenime yra problemiškas dalykas. Tiksliau, buvo problemiškas... Kaip mano pirmoji žmona sakydavo mūsų dukrai: „Toks jau tas artistų gyvenimas...“ Žinoma, galima daug kalbėti apie sąžinę ir Dešimt Dievo įsakymų, bet žmogus dažniausiai bent keliems jų per gyvenimą nusižengia.
Daug kas stebėjosi jūsų antrąja santuoka – introvertas Bagdonas ir visą erdvę savimi užpildanti energingoji teatrologė, TV laidų vedėja Rūta Vanagaitė. Santuoka tetruko penkerius metus, nors oficialiai išsiskyrėte tik po dar dešimties metų. Nežiūrite su pavydu į poras, kurios kartą susituokusios iki mirties drauge nugyvena?
Būna, tokios poros paskui gailisi, kad nieko nepatyrė... Aišku, juokauju, nes didelė vertybė yra pastovumas, gebėjimas visą gyvenimą puoselėti meilę vienam žmogui. Man gal šiek tiek gaila, kad nesugebėjau. Bet tos pagundos... O paskui, jei matai, kad jausmai pasikeitė, jei kliudai ar tau kliudo, geriau pasitraukti ir žmogų išlaisvinti nuo savęs.
Visą gyvenimą kaupiu medžiagą apie savo kūrybinį kelią – tai kokį bukletą iš festivalio parsivežtą įdedu, tai kokią recenziją... Bet niekada nesu viso to net vartęs, skaitęs. Nes praeitis mane liūdina. Likti praeityje ir juo labiau kapstytis joje reiškia visą laiką liūdėti. Kas buvo, tas buvo – nei tu ką nors sugrąžinsi, nei pakeisi. Ir toli į ateitį nebežiūriu. Taip, turiu knygelę, kur jau dabar pažymėta, koks spektaklis laukia sausio mėnesį, koks projektas numatytas kitą spalį... Užsirašau formaliai, nes žinau, kad tai gali būti, o gali ir nebūti. Tačiau į tai, kas buvo, išvis nenoriu gręžiotis.
Po dvejų skyrybų vienas nesate.
Taip, turiu draugę. Ji – baltarusė Lena. Kartais važiuoju pas ją į Baltarusiją, ji atvažiuoja pas mane į Vilnių. Ji man labai padėjo tada, kai buvo sunkiausi gyvenimo momentai. Nors atrodau vienišius, mažai bendraujantis, nuo žiniasklaidos besišalinantis, vienam gyventi būtų labai liūdna. Ypač, kai ateina vakarai... niūrūs lapkričio vakarai, kai vienas būdamas norėtum tik nusišauti.
Kodėl nevedate trečią kartą?
Čia jau tokios mano nuostatos. Gal tiesiog dar ne laikas. Be to, draugė – ne Lietuvos pilietė, todėl visos tos vedybinės procedūros būtų baisiai sudėtingos. O taip pakanka tik vizos. Mes jau daug metų kartu – gal taip ir pripratome.
Ji – jūsų gerbėja?
Taip, kadaise buvo. Ji ir dabar gerbia, bet jau daug kritiškiau žiūri į tai, ką darau, pataria: to geriau nedaryk, geriau taip padaryk... Neseniai Breste buvo mano pasirodymas – prašė valandą ir dvidešimt minučių pakoncertuoti, pakalbėti, o vakaras užsitęsė dvi su puse valandos. Nė vienas žiūrovas neišėjo iš salės, bet draugė paskui priekaištavo, kad per ilgai apie kažką pasakojau, gal ne viskas žmonėms buvo įdomu... Na, kuri moteris neauklėja savo vyro (nusijuokia).
Būdamas tokio amžiaus, turėdamas tokią patirtį, ko dabar ieškote moteryje? Negi ji reikalinga tik tam, kad vienas nebūtumėte ar kad kas sriubos išvirtų?
Sriuba – mažiausias rūpestis, jos galiu bet kurioje kavinėje gauti. Jeigu gyvenčiau miške, gal man ir užtektų bendravimo su vilkais, briedžiais ir stirnomis, gal pritrūkęs švelnumo medį apsikabinčiau. Bet aš gyvenu mieste – man reikia žmogiško bendravimo. To reikia kiekvienam. Žmogus, man atrodo, iki pat mirties ieško artimo žmogaus, partnerio. Net gyvenimo pabaigoje norisi ne niūrų rudenį gyventi, o amžiną pavasarį.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.