Nebelikus Junior A, melomanų širdis užvaldė lyriškasis lietuvių kalba dainuojantis FC Baseball. Po abiem šiais sceniniais slapyvardžiais – du skirtingi muzikanto Tautvydo Gaudėšiaus (30) gyvenimo tarpsniai. Populiarumas atsisveikinus su senuoju pseudonimu jo neapleido – kai pasirodė antrasis lietuviškų dainų rinkinys „Vorai“, į koncertus plūdo minios žiūrovų. Tačiau Tautvydas kalba ne tik apie saulėtas dienas – permainos asmeniniame gyvenime drebino žemę, kuria vaikšto.
Per kelerius metus pasirodė net du jūsų albumai, įrašote ir trečią – iš kur tas tyras noras kurti, kai visi tik ir bamba apie sustojusį pasaulį? Daug pokyčių jūsų gyvenime per tą laikotarpį įvyko?
Susižavėjau dainų rašymu, kai buvau šešiolikos, šiandien man – trisdešimt. Rašymas – tokia pat svarbi gyvenimo dalis kaip meilė, miegas ir maistas. Savotiškas būdas gyventi. Anksčiau sakydavau, kad kai to nedarau – nuolat įsiveliu į kokius tamsius reikalus... Bet suaugau, pasikeičiau – viskas liko praeityje. Dabar, jei ilgą laiką nerašau, paprasčiausiai imu jausti disonansą, kūną ir mintis palieka harmonija. Sakyčiau, esu laimingas žmogus, nes tai, kas teikia džiaugsmą, palengva tapo mano karjera.
Dar per pirmąjį karantiną pradėjau muzikinį nuotykį, kurį pavadinau sceniniu slapyvardžiu FC Baseball. Troškau naujų iššūkių, potyrių, nes senoji muzikinė veikla manęs tiesiog nebedžiugino. Pasielgiau taip, kaip kuždėjo širdis. Šis pokytis – puikus.
Kalbant apie asmeninį gyvenimą – viskas kiek painiau, bet čia juk gyvenimas – niekas nesakė, kad bus paprasta...
Naujausiame albume – daug melancholijos. Jūsų žodžiai: „Kai rašiau dainą „Gyvenimas“ – žliumbiau kaip vaikas, lygiai taip pat buvo per „Perplauktą upę“, „Plungę“.“ Tai džiaugsmo ar skausmo ašaros?
Kurdamas pasineriu į keistą būseną. Visai neseniai ją apibūdinau kaip mistinį užsimiršimą. Dainos rašymas – tai reflektavimas, pokalbis su savimi apie dalykus, kurie vyksta aplinkui, viduje.
Sudėtingiausia šio reikalo dalis – kalbėti su savimi taip, lyg niekas to niekada neišgirs. Gal skamba paprastai ir nuvalkiotai, bet, mano galva, būtent čia žmogus su gitara rankose ir virsta magu arba ir lieka tik žmogumi su gitara rankose.