„Taupią“ poeziją pamilęs Justinas Kisieliauskas: „Vienatvė – neskausmingas prisitaikymas prie sąlygų“

Justinas Kisieliauskas/Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Monika Urbonaitė
Publikuota: 2019-01-30 20:00
„Ar poezija turi kažką bendro su skaičiais?“ – visuomet norėjau paklausti ekonomikos mokslų daktaro, romantiškomis eilėmis socialiniuose tinkluose besidalijančio Justino Kisieliausko. Jo debiutinė knyga „Meilė etc.“ vos po išleidimo atsidūrė populiariausiųjų sąraše, netrukus pasirodė ir antroji – „Gyvenimas etc.“ „Man patinka trumpos sentencijos, apžvalginiai-publicistiniai kūriniai ir taupioji poezija, ką diktuoja dabartinės gyvenimo sąlygos.“ – apie savo kūrybą pasakoja autorius.

Justinai, ar sutiktumėte su teiginiu, kad kuriate vartotojiškai visuomenei? Jūsų tekstai („taupūs“, kaip pats sakote) yra skirti skubančiam skaitytojui?

Manau, kad žodis „taupus” jau savaime nėra vartotojiškas. Mano nuomone, visuomenė su laiku yra skatinama tuštėti. Po ilgo laiko įsijungus televizorių, didžiojoje daugumoje reklamų išgirdau raktažodį „daugiau”. Laiko turime tiek pat, kiek ir prieš tūkstantį metų, o informacijos kiekiai didėja su kiekviena diena. Siekiant neatsilikti nuo gyvenimo, sužinoma daug paviršutinės ir menkai panaudojamos informacijos. Klesti apkalbos, pletkai ir buitiniai pranešimai. Net ir pačiam išrankiausiam tampa sunku išlikti gurmanu informacijos jūroje. Žvelgiant į įtaką darantį pseudo elitą, pastebima tas pats. Populiaru daug kalbėti apie nieką ir labai mažai pasakyti apie kažką, dar mažiau – padaryti. Kasdienės technologijos, tokios, kaip socialiniai tinklai, ragina kurti tokį turinį, kurio rytoj net nebebus, kas skatina neinvestuoti pernelyg daug laiko į kokybę ar mąstymo gylį. Televizijos, naujienų portalų vadovai kalba tą patį – rodome tai, ką žiūri vidutinis žmogus. Tad atsisakius edukacinės rolės ir prisiėmus aukos poziciją, ekonomiškai pagrįstai tenkinamas prastas vartotojų skonis. Kažkas, kas ilgalaikiška, tampa nepatogu, galop pakvimpa naftalinu ir gula į apdulkėjusias nelankomų muziejų lentynas. Žinau, kad pasipriešinimo tendencijos yra paaugliškos, tačiau tokių priešinimųsi pastebiu vis daugiau brandžių asmenybių tarpe. Vieną tokių bandau mimikuoti ir aš. Taupioji poezija iš pažiūros gali pasirodyti gana primityvi, bet būtent tuo ir siekiu sava kūryba pasibelsti į asmens išgyvenimų pasaulį, tikėdamasis, kad šis duris atidarys. Žmonės yra nuostabūs savo gebėjimu žvelgti kur kas giliau nei į žodžius. Tačiau su laiku tenka pastebėti, kad vis dažniau atsiranda tų, kurie randa tik tiesioginę prasmę ar vis intensyviau kreipiantis į skaitytoją, vis rečiau atidaromos vidinių pasaulių durys, galop mažiau ir skaitoma. Tuomet gimsta vidinė autoriaus dilema – kas geriau, pataikavimas šlovei ar siekimas mažesnio, tačiau tikresnio sau pačiam pripažinimo.

Justinas Kisieliauskas/Asmeninio archyvo nuotr.
Justinas Kisieliauskas/Asmeninio archyvo nuotr.

Tai jau antroji jūsų knygą. Tačiau, skirtingai nuo pirmosios, naujoje knygoje jūs stebinate kitokiais žanrais. Kada tie žanrai atsirado jūsų paties gyvenime?

Na, pačioje knygoje atsirado tik vienas papildomas žanras, kurio pavadinimo aš nežinau. Kaip ir ilgą laiką nežinojau, ką išvis rašau. Pamenu, kuomet vieno oficialaus pristatymo išvakarėse nuo mano vardo buvo nubrauktas „poeto“ vardas, kuris nepatiko vienai rašytojų sąjungai. Dėl šio žmonių polėkio klijuoti etiketes visada išsižadu kažkokių vardų. Man patinka būti rašytoju. Bet ir jis skamba pernelyg didingai. Veikiausiai esu tiesiog dviejų knygų autorius, kuris mėgsta rašyti justineziją arba taupiąją poeziją (pavadinimą susigalvojau pats). Nevengiu ir ilgesnės apimties kūrinių. Taip pat – publicistikos, kartais – mokslinių straipsnių, juolab visa daktaro disertacija parašyta būtent šiuo stiliumi. Tad gyvenimas yra margas, taip pat, kaip ir rašančio žmogaus žanrų paletė. Tiesiog visa susiklosto taip, kad vieni žanrai geriau tinka vienu, kiti kitu gyvenimo periodu. Šiuo metu man patinka trumpos sentencijos, apžvalginiai-publicistiniai kūriniai ir taupioji poezija, ką diktuoja dabartinės gyvenimo sąlygos. Tempui lėtėjant, neabejoju, atsiras naujų žanrų. Toks tas įdomusis gyvenimas. Nei geras, nei blogas. Kaitus.

Justinas Kisieliauskas/Asmeninio archyvo nuotr.
Justinas Kisieliauskas/Asmeninio archyvo nuotr.

Kokie pagrindiniai skirtumai tarp pirmosios ir antrosios knygų?

Tematika. Pirmoji knyga buvo skirta kiek pozityviai saldokai meilei. Idėja kilo pastebėjus tendenciją dažniau meilę apverkti, nei pasakyti viską, kas joje išties gražu. Galbūt tokia mūsuose prigimtis, kalbėti ir dalintis ne kai gerai, o kai kiek blogiau. Bet tikiu, kad visi mes turime skausmingų patyrimų, kurie sietini su stipriais jausmais kitam žmogui. O ištuokų tendencijos byloja, kad tokių, nelaimingų, meilių yra daugiau nei tų, kurias galime statyti ant pjedestalo, besidžiaugiant ir besilygiuojant. Veikiausiai kūryboje buvau kiek paauglys. Ne tik tiesiogine, bet ir temine prasme. Norėjos priešintis tendencijoms ir sutirštinti tarp sunkaus ir lengvo įsimylėjimo girtumo esančią būseną, kurią patyrėme veikiausiai visi, tačiau dėl savaime suprantamų priežasčių, tokių, kaip pavyzdžiui buitis – pamiršome. Norėjosi, kad skaitytojas, atsivertęs knygą, nupūstų dulkes nuo prisiminimų ir nors trumpam įsimylėtų dar kartą. Kad ir tarp eilučių. Na, o rašant įvairiomis tematikomis, logiška, kad viskas, kas nėra taip ryškiai raudona, kaip kad pirmoji knyga, turėjo nugulti kitur. Supratęs, kad antros meilės nereikia, ėmiausi sekančio kūdikio, kuriame buvo visko – nuo gimimo laimės iki mirties tylos. Ieškant tinkamo temos pavadinimo, norėjosi rasti kažką, kas sietų su pirmąja knyga, o kartu leistų eksperimentuoti tiek tematikų, tiek žanrų palete. Pirmoji knyga baigėsi žodžiais “jei/ gyvenai,/ tai ar/ mylėjai,/ nes/ jei/ mylėjai,/ tai/ be abejonės/ gyvenai”. Taip galima sakyti, Meilė etc. padiktavo pavadinimą antrajai knygai – Gyvenimas, o man, kartais gal net pernelyg pedantiškai siekiant vientisumo, norėjosi išlaikyti ir turinio ir vizualinio identiteto vienodumą. Čia atsirado priedėlis „etc.“, o naujoji knyga yra tarsi vizualinė senosios tąsa, perimanti ne tik formos, bet ir materijos fragmentus. Bendrai, galiu pasakyti, kad antroji knyga asmeniškai man patinka labiau. Nors joje matau daug trūkumų, tačiau po pirmosios galėjo pasirodyti, kad tik ir spjaudausi saldžiais posmais. Naujoji labiau atspindi mane kaip asmenybę. Ir rami, ir nutrūktgalviška, ir kelianti iki debesų ir susimąsčiusi, žodžiu, visokia, kaip ir gyvenimas.

Esate šeimos žmogus, ar labiau individualistas?

Esu vyras. O vyrams reikia ir vieno ir kito. Ypatingai vienatvės reikia kam nenusisekus. Tada norisi tiesiog išsilaižyti žaizdas. Nežinau, ar tai teisingiausias kelias, bet mes taip veikiame. Visgi, gyvenimo, kaip visumos, vienumoje neįsivaizduoju. Jau kurį laiką tenka tą patirti ir, pavyzdžiui, tos pačios kūrybos procese pabūti vienam yra būtina. Kartkartėmis net pagaunu save besimėgaujantį tokia vienatve, tačiau veikiausiai tai – tiesiog neskausmingas prisitaikymas prie sąlygų. Buvau augintas šeimyniškoje aplinkoje ir žmogų visada labiau suvokiau kaip esybę per kažką ir su kažkuo nei kad vieną. Tikiu, kad jis gimęs dalintis ir savimi tapti per santykį su kitais. O kai kuriais dalykais dalintis galima tik su labai artimu žmogumi. Ar jų ratu. Čia atsiranda šeima.

Baigėtė ekonomikos studijas, kaip nutiko, kad ėmėte rašyti poeziją?

Kažin, kaip būtų buvę jei po doktorantūros studijų būtų kažkas daugiau. Tačiau per tą 10 metų mokymosi laikotarpį teko ieškoti ir rasti įvairių saviraiškos būdų tam, kad nenusibosčiau sau. Vienu jų tapo rašymas. Ir ne tik taupiosios poezijos – žanro, kuriam priklausau. Man niekada nepatiko stereotipai. Ir net jei egzistuoja koks racionalus paaiškinimas, manau, kad žmonių gebėjimą tik gerai skaičiuoti ar tik geriau rašyti, reikia tirti ir tirti. Nors kartais klausiu savęs, gal esu ta maža dalis, kuri tiek viena, tiek kita tiesiog daro vidutiniškai. Kad ir kaip ten bebūtų, skaitant biografijas, kurias itin pamėgau, randu vis daugiau sėkmingų, kuriančių mokslininkų pavyzdžių. Ta pati sėkmė moksle dažnai yra siejama su žmogaus polinkiu net į kraštutiniškai atrodančius menus.

Justinas Kisieliauskas/Asmeninio archyvo nuotr.
Justinas Kisieliauskas/Asmeninio archyvo nuotr.

Poezija turi kažką bendra su skaičiais?

Turi, žinoma. Skaičiai – dieviška kalba. Viskas aplink sukurta iš jų. Visata, atomai, DNR, dėsniai, jėgos, negyvosios ir gyvosios formos. Vėliau visa tai perkeliama ir į žmogaus kūrybą – meną, sportą, pramonę, mokslą, galų gale į kasdienišką kiekvieno mūsų harmoniją. Mums ši itin patinka, o niekas geriau neatvaizduoja pusiausvyros nei lygybė tarp reikšmių. Bet kuri kūryba yra chaotiškas procesas. Tik vėliau mes tam suteikiame tam tikras logines prasmes, eiliškumus, pasikartojimus, sąskambius ir pan. Čia matau didelį skaičių vaidmenį. Net ir paviršutiniška prasme ne kartą kūryboje teko naudoti juos tam, kad atskleisčiau ar paslėpčiau prasmes. Manau, kad skaičiai gyvenime ir kūryboje įneša apčiuopiamumo, o tuo pačiu ir ramybės. Šios, pripažinkime, mūsų chaotiškais laikais trūksta.

Gyvenimas neatsiejamas nuo meilės. Kas meilė yra jums?

Viena mano knygų (juokiasi). Na, o bendresne prasme, tai viena galingiausių jėgų pasaulyje. Jei ką darau, kaskart stengiuos taikyti sau seniai gyvenusio protingo vyro, vardu Paulius, žodžius. Jų esmė – kad ir ką bedarytume, turime daryti tai su meile, kitaip visa, ką bedarytume, bus tuščia. Kol žmogus jaunas, jis linkęs daryti daug įvairių dalykų ir tai nėra blogai, jei jis nori suvokti, ko nori iš gyvenimo. Sakoma, kad daug kas galima, bet ne viskas ugdo. Ir tie neugdantys dalykai kartais linkę mūsų gyvenimuose pasilikti per ilgai. Tad, jei kažką darau be meilės, klausiu savęs – ar tai išties verta darymo? Meilė man yra tiek priežastis, tiek pasekmė būties. Per ją mes atsirandame, su ja, manau, ir privalome gyventi. Juk tai ne tik vibruojantis jausmas krūtinėje įsimylėjus, tai ir motinos akys, ir atsitiktinio žmogaus šypsena, gardžiai iškeptas pyragas ar kieme pražydusi gėlė. Esu tikras, kad visa, kas mumyse kelia pasigėrėjimo jausmus, yra meilės pasekmė. Žinant tą, belieka pačiam dalykus daryti su meile, tikintis, kad esant man šalia, ar ne, kitas, pamatęs rezultatą, šilumą pajus. O pajutęs, perduos kitam.

Naujausi straipsniai