Vaikystės knygos apie laisvus kaip vėjas indėnus tatuiruočių meistrą Giedrių Bardauską (39) kažkada paakino svajoti. To jis nepamiršo ir dabar. Pakeliavęs po pasaulį, Ekvadore įsigijęs raudonmedžių plantaciją, su šeima gyvena ten ir Vilniuje, o šį mėnesį su trimis bičiuliais leidosi į kiek beprotišką ekspediciją iki Antarktidos, jei pasiseks – ir iki paties Pietų ašigalio, kur nori iškelti lietuvišką trispalvę.
„Įsivaizduokit: mirgančiame, traškančiame ekrane – keturių apšarmojusių, barzdomis apaugusių lietuvių veidai!“ – juokiasi Giedrius. Jo ir kompanionų nuotykiai bus transliuojami portale 15min.lt: audiovizualinio meno mokslus baigusiam Vilniaus studijos „Angis Tattoo“ šeimininkui rašyti scenarijus, filmuoti, kurti atskiras serijas iš ekspedicijos – malonumas. Jam padės ir bendrakeleiviai – visi dirba fotografijos, montažo srityje.
„Reportažus siųsime internetu iš pakelės miestų. Tik atstumai ten tokie, kad kartais gali tekti ir keletą dienų iki artimiausio keliauti“, – pasakoja ekspedicijos „Konkistadorų keliais 2013“ idėjinis vadas. Šis žygis jam nėra tik avantiūra: „Kelionės idėja – iš mano vaikystės legendų apie indėnus, jose tiek išminties! Iš tų laikų, kai norėjosi keisti pasaulį, Lietuvą. O kad ką nors keistum, turi pradėti nuo savęs, išgirsti save. Metams bėgant, prisiklausius įvairiausių triukšmų, kitų nuomonių, tai padaryti vis sunkiau. Pamirštame save, nebemokame svajoti. Man pasisekė į ekspediciją prisikviesti dar tris tokius pat svajotojus. Kol ruošėmės, pajungiau visus pažįstamus, visi padeda, po kokią idėją pasiūlo. Taip projektas kaip korys ir susiklijavo.“
Kelionę pradėsite Ekvadore, kuris jums neblogai pažįstamas. Kur trauksite toliau?
Ekvadore praleisime pirmas dvi adaptacijos savaites. Apsistosime mano fazendoje, prie pat vandenyno. Geras maistas, saulutė, pažįstami žmonės: bus smagu ekspedicijos programą dėlioti, kompanionams – ispaniškai pramokti. Aš kalbą moku, bet už juos visur nešnekėsiu. Ten ir nufilmuosime vieną seriją. Prieš išvykdami fiziškai rimtai ruošėmės tik dviese, kiti du turėjo visokių darbų, įsipareigojimų, užtat pirmas savaites kartu palakstysime paplūdimiais, pakilnosime bambukinę štangą. Taip taip – bambukinę. Paimi medžio kamieną, įmerki į kibirą su cementu, per naktį sustingsta, tada merki kitą galą. Ir turi puikiausią štangą.
Iš Ekvadoro eisime per Andus, Amazonės džiungles – pas indėnus, jų šamaną, kad čakros atsivertų. Pats ten esu buvęs, galiu jau dabar įsivaizduoti, kaip einame. Pirmoji mūsų kelionės priemonė – kojos. Bet reikės ir kitų. Amazonės baseine pagrindinis transportas – plokščiadugniai laivukai, ten nėra kelių. Paskui trauksime ir autobusais, pasiekę Peru – džipais, Argentinoje ir Urugvajuje galbūt – arkliais, o dar žemiau į pietus – iki Ušuajos, miesto Ugnies Žemėje, važiuoja traukiniai. Galutinis tikslas – Antarktida. Labai norėčiau pasiekti Pietų ašigalį. Tik bėda – sezoniškumas, ten baigiasi vasara, prasideda ruduo, kai žiauriai šalta ir būna poliarinės naktys. Bet sezonai dabar pasislinkę, susimaišę. Nežinau, kiek laiko užtruksime. Laikas – mažiausia problema, didesnė – rėmėjai, kurie labai norėjo mus paremti, siūlė visokius kontaktus, bet – ne pinigų.
Kelionės idėja – iš mano vaikystės legendų apie indėnus, jose tiek išminties! Iš tų laikų, kai norėjosi keisti pasaulį, Lietuvą. O kad ką nors keistum, turi pradėti nuo savęs, išgirsti save.
Kaip pats prieš keliolika metų ryžotės išsibelsti į platųjį pasaulį?
Kai prieš šešiolika metų pradėjau daryti tatuiruotes, tai buvo tarsi perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą. Iš pradžių aklai tatuiravau, mokiausi technikos, kol pagaliau pakėliau akis ir supratau, kad tatuiravimasis – beribis, jo šaknys tokios gilios. Iš pradžių patraukiau į Azijos džiungles, paskui – į Lotynų Ameriką ieškodamas tatuiruotų genčių, ženklų, prasmių, stiprių šamanų, kurie moka juos suprasti. Kambodžoje, Borneo, Vietnamo džiunglėse tatuiruojasi visi, o Amazonėje – tam tikros grupės. Susidūriau su tokiais dalykais kaip magiški kūno piešiniai: jei žmogus serga, šamanas piešia piešinius, kurie paskui nusivalo, bet energija, kurią jis siunčia, tikima, gydo.
Keliaudamas įvaldžiau įvairiausias technikas – tatuiravau ir pagaliukais, ir rankomis, mokiausi vienuolynuose. Indėnų veidus tatuiravau itin kietais palmės spygliais – jie buvo kaip adatos, kadangi ten nėra elektros, mašinėlės naudoti net nebūčiau galėjęs. Kad nestigtų šviesos, ant galvos dėdavausi specialią lempą, vadinamąjį ciklopą. Imdavau tokio vaisiaus – hwito sulčių, maišydavau su suodžiais ir jie virsdavo juoda juoda koše, ją dirbdamas ir naudojau. Net pirštinių neturėjau. Kartą Ekvadore ištatuiravau vienos vietinių genties vadą, užtat pelniau didelę visų jo žmonių pagarbą ir dėkingumą. Kol dirbau, stebėjo visas kaimas. Nebuvau pratęs prie tiek žiūrovų, bet viskas sekėsi, – ne pirmus metus tuo užsiimu.
Neatmetu, kad ir per šią ekspediciją teks ką nors tatuiruoti: pasiimsiu adatėlių, kad nebetektų naudoti greitai atbunkančių ir lūžtančių spyglių, turiu ir specialų iš bronzos ištekintą instrumentą. Per keliones aptikau tiek įdomių dalykų, apie kuriuos net knygose nerašo. Net jei dabar ateitų paskutinioji, žinočiau, kad GYVENAU.
Kodėl įsigyti namus nutarėte būtent Ekvadore? Žmona Vilija (33) su dvejų su puse dukrele Meile po Lietuvoje praleistos vasaros ten vienos jau nuo pernai spalio.
Kai prieš maždaug ketverius metus Ekvadore atėjau į tą vietą, kur dabar turime namus, atsisėdau pajūryje ir supratau, kad kažkas per mane kiaurai eina, – ten labai stipri energetika, aš tokius dalykus gerai jaučiu. Nusipirkau žemės, kur stovėjo nedidelis namelis, anksčiau ten buvo kukurūzų plantacija, o tuomet – raudonmedžių jaunuolynas. Kai sklypą įsigijau, medžiai buvo lyg ranka, dabar jų kamienai – žmogaus storio. Jie labai sparčiai auga, nes niekada nebūna šalčių: arba sausra, arba lietus. Per sausras nelaistau, leidžiu gamtai natūraliai gyventi savo gyvenimą, nes neturiu tikslo kuo greičiau užauginti. Apskritai komercija, skubėjimas nieko gero neduoda. Kaskart, kai atvažiuoju iš Europos, turiu save raminti, tą „davai davai, greičiau“ išjungti. Pamenu savo namo statybas: „organizavau“ statybininkus skubiau dirbti, judinau, ką nuvežti, atvežti, o jie manė, kad esu beprotis. Stebėdavosi: „Kas tau yra? Namas, šiaip ar taip, savaime pasistatys.“ Taip ir atsitiko.
Šeima – besilaukianti Vilija ir Ema, kuriai tada buvo vienuolika, ir atsikraustė, kai Ekvadore apsižvalgiau, šį tą nuveikiau. Atsikraustėme kaip kokie čigonai su visu gyvenimu – daiktais, lagaminais, dokumentais. Labai gerbiu Viliją ir esu jai dėkingas, kad taip manimi pasitikėjo, tam ryžosi. Nemanau, kad Ekvadore įsikūrėme visam laikui, – būsime tol, kol ko nors išmoksime. Gyvenimas tenai – lyg universitetas visomis prasmėmis. Pavyzdžiui, Ema išmoko užsienio kalbų, o ką išdarinėjo su žirgais, kaip juos dresavo! Dabar ji Vilniuje, mokosi Lietuvių namuose.
Aš Ekvadore išmokau nugalėti baimes, pažvelgti į save iš vidaus. Gerai, kad po ekspedicijos liksiu su šeima. Daug ką reikia buityje nuveikti.
Aš Ekvadore išmokau nugalėti baimes, pažvelgti į save iš vidaus. Gerai, kad po ekspedicijos liksiu su šeima. Daug ką reikia buityje nuveikti. Vilija rašė, jog name atsirado laukinių bičių, reikės kažkaip jas išprašyti (šypsosi). Fazendoje auga daug atogrąžų vaisių, daržovių, prieskoninių augalų, kovojame su skruzdėlėmis, visokiais vabalais – mokomės gyventi ir išgyventi. Ten gera, nes energiją skiri būtent tam, o ne kokiom nors civilizacijos nesąmonėms. Patikėkite, koks skanus pačių su meile užaugintas vaisius! Turiu projektorių, kartais vakarais ant sienos pakabinu paklodę ir žiūrime filmus, šalia pasistatę kibirą mangų. Jie tokie saldūs – valgai, sultys per skruostus teka...
Meilė ten ir gimė? Ar netoliese yra civilizacijos, medikų?
Taip. Kadangi iš anksto žinojome, jog reikės cezario pjūvio, numatytą dieną išėjome į kaimelio gatvę, susistabdėme krovininį automobilį su priekaba – joje sėdėjo vietiniai su bananais, kukurūzais, įkėlėme Viliją, nuvažiavome iki upės. Ten greitai „suorganizavau“ katerį, paskui – rikšą su skėčiu. Netoli mūsų esanti klinika – puiki. Jau nekalbant apie gydytojo diplomus, sukabintus ant sienų, įspūdį daro 3D aparatūra, kurią įjungia ir stebi kūdikį: ar viskas jam gerai, ar nėra jokių problemų. Nuostabus gydytojas, su juo susidraugavome, padariau klinikai logotipą. Tad civilizacija pas mus pasiekiama, nors mūsiškio ir aplinkinių kaimelių „Google Maps“ ar kituose žemėlapiuose nerasite.
Kai tik Meilė gimė ir grįžome namo, prasidėjo žemės drebėjimas. Atsimerkiu: ventiliatorius palubėje tik tabalai tabalai... Iš pradžių pamaniau, kad kas nors mano lovą stumdo. Kai susivokiau, kas darosi, pasakiau Vilijai: jei dar vienas smūgis, imu vaiką, tu bėk iš paskos. Bet to neprireikė. Tiesa, kai Vilija maitino Meilę, gyvatės ėmė užuosti pieną ir artintis prie namų. Šiaip jos – išmintingi padarai, jei nelieti, niekada pačios nekliudys, bet namuose gyvatė – ne svečias.
Kartą, pamenu, gaminu valgį, Vilija krapštosi vonioje, Ema kažką antrame aukšte veikia, o man pro kojas pravingiuoja juodas šešėlis. Nieko garsiai nesakiau – kam kelti paniką? Pasiėmiau šluotą, šiupeliuką... Kitą nedidukę gyvatę sutikau ant laiptų, vėliau pamačiau ir didžiąją – mamą. Pasirodė, tai visai nepavojingas smauglys – nunešiau kitapus kelio ir paleidau. Smaugliai naudingi, gaudo peles ir žiurkes. Pietų Amerikoje tikima, jog džiaugsmas, jei į namus atšliaužė gyvatė. Ji, kondoras ir jaguaras – lyg švenčiausioji trejybė.
Ką abu su Vilija veikiate Ekvadore, kuo užsiimate?
Gyvename. Aš svečių namelyje kartais darau tatuiruotes vietiniams ar čia užsukantiems banglentininkams, keliautojams. Vilija kuria papuošalus iš įvairiausių augalų sėklų, siuva pliažines kelnes, sijonus, parduoda turistams ir ketina atidaryti krautuvėlę. O Meilė auga laiminga, kasdien geria kokosų pieną, maudosi, žaidžia su kaimynų amerikiečių vaikais ar priklydusiu katinu.
O artimiausia parduotuvė – kur? Kur perkate produktus?
Kartą per savaitę važiuoju į žvejų kaimelį, į turgų. Ten kas rytą pristatoma šviežių žuvų, jūrų gėrybių. Mums tai aktualu, nes nevalgome mėsos. Jos paprasčiausiai nesinori. Be to, porą kartų esu apsinuodijęs mėsa Madagaskare ir Maroke. O Ekvadore dėl maisto labai gerai, ypač jei žiūri, ką dedi į burną. Tame kaime, kur apsiperku, yra viena asfaltuota gatvė, visi vaikšto basi arba važinėja dviračiais. Nei ten, nei pas mus namuose nėra karšto vandens, gero restorano, užtat sutikti žmonės sveikinasi žiūrėdami tau į akis. Kur begyventum, vietiniai kiekvienam – lyg veidrodis: kaip elgiesi tu, taip tave ir priima. Ten yra ir europiečių, australų, amerikiečių, bet tarp jų – nė vieno standartinio, jokios pilkos masės, tik svajotojai, tokie po gyvenimą plaukiojantys elementai, kurie susitelkia ties ekvatoriumi.