Tarptautinio pripažinimo Briuselyje sulaukusi režisierė A. Žegulytė – apie filmą ir žvilgsnį į gamtą

Aistė Žegulytė/Claire Zombas nuotr.
Autorius: Beatričė Staniūnaitė
Publikuota: 2019-07-17 19:31
Dokumentinių filmų režisierė Aistė Žegulytė Tarptautiniame filmų festivalyje Briuselyje (BRIFF) Režisierių savaitėje pristačiusi savo kino juostą „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ sulaukė pripažinimo ir laimėjo „Grand Prix“ apdovanojimą.

Aistė Žegulytė neslepia, kad dokumentinis filmas, kurį filmavo penkerius metus, atnešė naujų potyrių ir netikėtumų. „Vaizdais sukūrėme tarsi kino kalbą, kuri išvystė pagrindinę filmo mintį apie santykį tarp žmogaus ir žvėries, apie tą melancholiją, kurios metu gamta ir žvėris tolsta nuo mūsų. Tai mano pirmas ilgo metro filmas, todėl labai džiaugiuosi tarptautiniu pripažinimu“, – pasakojo režisierė.

Kada pradėjote domėtis kinu ir dokumentiniais filmais?

Mokykloje susižavėjau fotografija ir vaizdo kalba, kuria gali atpasakoti istoriją, jausmą ir su žiūrovu vesti diskusiją per vaizdą. Mačiau save kaip fotografę, todėl ir įstojau būtent ten. Iš esmės tuo metu domėjausi ir kinu, o studijų metais mano dėstytojas Skirmantas Valiulis paskatino mane kurti ir sudomino būtent dokumentikos žanru. Taip, žingsnis po žingsnio, iš statiško vaizdo perėjau į judantį vaizdą ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. 

Jau pirmaisiais metais akademijoje žinojau, kad kursiu dokumentiką. Ji mane patraukė savo nenuspėjamumu: režisierius ir visa komanda negali kontroliuoti situacijos, tiesiog turi kantriai laukti ir stebėti kokie netikėtumai ar netgi stebuklai įvyks.

Minėjote, kad dabartinė filmo „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ idėja kitokia nei buvo numatyta prieš penkerius metus. Kokia buvo pirminė filmo mintis?

Dar prieš fotografiją vaikystėje svajojau tapti veterinare, tad iki šiol domiuosi gyvūnais. Net ir studijuodama LMTA į savo darbus įtraukdavau žvėris ir gamtą, o mano aktoriais tapdavo gyvūnai. Visada jaučiau liūdesį dėl to, kad žmogaus ir gamtos santykis yra atitolęs ir mes jos nebesuprantame.

Kartu su Titu Lauciumi rašėme scenarijų, tačiau daugelis dalykų nebuvo pagal scenarijų. Viskas vyko tam tikrų atsitiktinumų ir susitikimų dėka. Vienas tokių susitikimų įvyko Tado Ivanausko muziejuje Kaune, kur gaminamos iškamšos. Susipažinau su taksidermistais, žmonėmis, kurie gamina iškamšas.

Šio susitikimo negalėjau pamiršti, todėl, kai reikėjo kurti baigiamąjį magistrinį darbą, nusprendžiau sukurti dokumentiką apie taksidermiją. Tai tokia meno rūšis, kai žvėris miršta ir tada daromos iškamšos, vėliau vyksta čempionatai, kur taksidermistai rungiasi dėl gyviausios žvėries pozos ir žvilgsnio. Man tai pasirodė labai įdomus pasaulis, kuris yra dviprasmiškas ir simboliškas.

Aistė Žegulytė/Claire Zombas nuotr.
Aistė Žegulytė/Claire Zombas nuotr.

Visgi, dabartinis filmo turinys kiek pakitęs. Kokia dabar pagrindinė filmo idėja ir ką būtent norite atskleisti žiūrovui?

Taip, pradinė filmo tema buvo taksidermija, tačiau vėliau sukūrėme platesnę esė apie gyvenimą ir mirtį. Tai filmas apie žmogaus ir žvėries draugystę, kaip žmogus žiūri į žvėrį ir kaip „šiuolaikinis“ žvėris gali žiūrėti į žmogų. Šis filmas tarsi kelionė, kuri įtraukia žmogų į tokią būseną, kai keliauji kartu su gamta bei žvėrimis, patirdamas stebuklus, o kartais ne visai jaukias emocijas. Noriu, kad žmonės iš kino salės išeitų su tam tikru jausmu, reflektuotų, mąstytų, prisimintų ir galbūt net sapnuotų.

Su kokiais iššūkiais ar netikėtumais teko susidurti filmuojant filmą?

Kartu su operatoriumi Vytautu Katkumi norėjome parodyti natūralų ir tikrą žvėries žvilgsnį iš arti. Šis sunkus darbas atiteko Vytautui, kuriam esu labai dėkinga už išpildytas idėjas. Filme buvo svarbu ne pats siužeto pasakojimas, o jausmas per žvilgsnį, kuris turi sujaudinti žiūrovą.

Vienos mokslininkės dėka per metus laiko sukūrėme ir užauginome pelėsinį grybą, kuris suvalgo gyvūną. Gal ir skamba nejaukiai, tačiau iš tiesų scena, kai vyksta šis procesas, yra kosminio grožio.

Kadangi filmą filmavome penkerius metus, tas istorijas atradome žingsnis po žingsnio. Teko filmuoti ir taksidermistus bei jų cechą, kur daromos iškamšos, taip pat filmavome medžioklę, vieną elnių augintojo fermą ir patį augintoją, patekome į Suomiją, kur vyko taksidermijos čempionatas. Visus tuos penkerius metus filmavome žvėris, tad turėjome labai daug patyrimų.

Beje, filmuodami ir montuodami supratome, kad mums trūksta filosofinio simbolio ar rakto, kuris padėtų žiūrovui perskaityti tam tikras idėjas. Atradome dekompoziciją – tai natūralus suardymas ar sunykimas (tarkime, kai po gyvūno mirties jį suvalgo vabzdžiai). Vienos mokslininkės dėka per metus laiko sukūrėme ir užauginome pelėsinį grybą, kuris suvalgo gyvūną. Gal ir skamba nejaukiai, tačiau iš tiesų scena, kai vyksta šis procesas, yra kosminio grožio.

Kokie jausmai užplūdo sulaukus pripažinimo tarptautiniame filmų festivalyje Briuselyje?

Kai rankose laikiau „Grand Prix“ apdovanojimą, buvau laiminga, bet tuo pačiu ir nustebusi, nes kai penkerius metus dirbi prie vieno kūrinio, dažnai galvoji, kad filmas nepavyks. Buvo labai daug kritinių momentų, todėl esu dėkinga visiems komandos nariams, kurie nepasidavė. Toks apdovanojimas yra stipri jėga ir motyvacija kurti toliau.

Taip pat laimėjome tris tūkstančius eurų, dar penkis tūkstančius eurų, kuriuos buvo galima išleisti paslaugoms Belgijoje bei tris tūkstančius eurų filmo platinimui. Tačiau labiausiai džiaugiuosi ne pinigais ar apdovanojimu, bet tuo, kad viena iš žiūri narių buvo labai stipri operatorė Agnes Godard, kuri pajautė, suprato ir žavėjosi mūsų filmo įgyvendinimu. Man tai didžiausia dovana.

Kada galėsime išvysti jūsų dokumentinę juostą Lietuvos kino teatruose?

Labai kviečiu visus norinčius pamatyti dokumentinį filmą „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus) į rugsėjo mėnesį planuojamą repertuarinę premjerą. Pasirodysime daugelyje šalies kino teatrų.

Naujausi straipsniai