Tarptautinį įvertinimą pelniusi tortų dekoratorė V.Žalgevičiūtė: „Džiaugsmą aptemdė vos 2 centimetrai“

Bronzą tarptautiniame konkurse pelnęs Viktorijos Žalgevičiūtės tortas / Asmeninio archyvo nuotr.
Autorius: Roberta Ivašauskaitė
Publikuota: 2016-05-08 11:00
Šiuo metu Londone gyvenanti Viktorija Žalgevičiūtė iš Lietuvos išvyko prieš 17 metų. Pagyvenusi Vokietijoje ir Italijoje, galiausiai ji apsistojo Didžiojoje Britanijoje – šalyje, kurioje įsikūrusi beveik visa jos šeima.

Čia savo pašaukimo ieškojusi Viktorija pradėjo dekoruoti tortus ir jau po kelių metų trys nuostabūs jos kūriniai stovėjo prieš komisijos narius tarptautiniame konkurse „Cake International 2016“.

Sulaukusi puikių įvertinimų, iš šio konkurso Viktorija išėjo ne tuščiomis – senovinį apdarą imituojantis ir 9 kg sveriantis jos tortas pelnė bronzą. Vis dėlto tai ne vieninteliai Viktorijos sukurti tortai – per savo karjerą jai teko jų pagaminti iš ties įspūdingų.

– Viktorija, kodėl nusprendėte išvykti iš Lietuvos?

– Iš Lietuvos išvykau sulaukusi 18 metų. Iš pradžių išvažiavau į Vokietiją – norėdama pagerinti vokiečių kalbos žinias, dirbau aukle per programą „AuPair“, vėliau savo jėgas išbandžiau įvairiuose restoranuose, tačiau po trejų metų nusprendžiau grįžti atgal į Lietuvą. Čia grįžusi nesijaučiau taip gerai, kaip anksčiau – tuo metu dauguma jaunimo ir mano draugų jau buvo emigravę iš Lietuvos, tad pasitaikius puikiai progai, būdama 21-erių, nusprendžiau išvykti gyventi į Italiją, Genujos miestą.

Jeigu man kas nors pasiūlo kažkur sudalyvauti, aš pernelyg nesvarsčiusi visada ir sutinku, o tik paskui jau pradedu galvoti, kaip čia viską reikės padaryti.

Iš pradžių ten nelabai patiko, tad po trijų mėnesių grįžau atgal į gimtinę. Tačiau supratusi, kad šios šalies man be galo trūksta, nusprendžiau nenuleisti rankų ir bandyti dar kartą, juo labiau kad ir italų kalbą jau buvau pramokusi. Taigi grįžusi į Italiją dirbau tai parduotuvėje, tai restorane, tai picerijoje, ir taip jau išėjo, kad Genujoje pragyvenau 9-erius metus, kol 2008 metais mano šeima pradėjo mane po truputį kalbinti atvykti pas juos į Didžiąją Britaniją. Joje jau gyveno mano sesuo, brolis ir mama, tik kitas brolis dar gyvena mūsų gimtuosiuose Telšiuose.

Nusprendžiau pabandyti, tačiau ir Didžiąją Britaniją pamilau ne iš pirmo karto. Tik supratusi, kad ši šalis man gali pasiūlyti daugiau perspektyvų nei Italija, 2009 metais persikėliau gyventi į Londoną.

– Kada susidomėjote tortų dekoravimu ir kaip tobulinotės šioje srityje?

– Susidomėjau tuo, sakyčiau, pakankamai neseniai. Dirbau itin skirtingose srityse, bet man visada patiko rankdarbiai: įvairūs dirbiniai su moliu, siuvinėjimas, dekupažas ir pan.

Apsigyvenusi Londone pradėjau dirbti oro uoste, tačiau darbas man neatnešdavo taip norimo pasitenkinimo. Apskritai, kad jausčiausi gerai, aš turiu tą dieną padaryti kažką tokio, kad matytųsi rezultatas: ar tai gėles pasodinti, ar namus pasigražinti, ar kažką padekoruoti, tik tada, matydama savo atliktą darbą, pasijuntu patenkinta.

Taigi nusprendžiau rasti būdą ir savo potraukį įvairiems rankdarbiams paversti veikla, kuri man neštų pelną, o kadangi dažnai žiūrėdavau laidas apie tortų dekoravimą ir žavėdavausi tuo, nusprendžiau save išbandyti šioje srityje.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Pradėjau lankyti puikiai vertinamą tortų dekoravimo mokyklą Londone, ten baigiau tris skirtingų technikų kursus ir jau maždaug po pusantrų metų turėjau tai patvirtinančius diplomus. Baigusi kursus dar bijojau dirbti viena, tad įsidarbinau nedidelėje kepyklėlėje, kurią valdė viena moteris. Ten padirbusi maždaug pusantrų metų ir įgavusi neįkainojamos patirties supratau, kad jau pats laikas man būti savarankiška.

Šiuo metu tortų dekoravimas ir yra pagrindinė mano veikla, prieš metus įkūriau savo internetinę parduotuvę ir nuo to laiko sulaukiau daug užsakymų pačioms įvairiausioms progoms.

– Šiais metais puikiai pasirodėte tarptautiniame tortų dekoravimo konkurse „Cake International 2016“ ir pelnėte bronzą. Ar nestigo pasitikėjimo savimi dalyvaujant tokio plataus masto konkurse?

– Jeigu man kas nors pasiūlo kažkur sudalyvauti, aš pernelyg nesvarsčiusi visada ir sutinku, o tik paskui jau pradedu galvoti, kaip čia viską reikės padaryti. Na, galbūt maratono ir nebėgčiau, tačiau daugelį sričių išbandyti visada smagu!

Šiame konkurse jau buvau dalyvavusi prieš trejus metus. Ir nors tada rungiausi studentų kategorijoje, turėjau galimybę pasižvalgyti ir apžiūrėti visus konkurse dalyvaujančius tortus. Pamenu, kaip vaikščiojau po salę ir galvojau: „Kažkada ir mano tortas čia stovės“.

Taigi šiais metais nusprendžiau daugiau nebelaukti. Iki konkurso likus keletui mėnesių, iš dvylikos kategorijų turėjau išsirinkti tas, kuriose norėjau pasirodyti. Taigi, pasirinkau tris kategorijas – turėjau sukurti du skirtingo dydžio dekoratyvius tortus ir vestuvinį, ne mažiau kaip trijų aukštų tortą.

Senovinį Viktorijos laikų apdarą imituojantį tortą, kuris laimėjo bronzą, dariau pora savaičių, svėrė jis apie 9 kg, ir kadangi prie jo užtrukau gan ilgai, baiminausi, kad vestuvinio torto net nespėsiu padaryti. Vis tik suspėti pristatyti tortus visoms trims kategorijoms pavyko, nes kitus du tortus padariau per keturias dienas. Tačiau tenka pripažinti, kad prieš konkursą ištvėriau ne vieną bemiegę naktį.

– Kaip reagavote sužinojusi konkurso rezultatus?

– Nepaprastai nusiminiau sužinojusi, kad mano dekoratyvinis skėčio formos tortas buvo diskvalifikuotas, nes neatitiko aukščio standartų – buvo vos 2 cm per aukštas. Kaip vėliau sakė komisijos nariai, jis būtų tapęs favoritu vien dėl puikios idėjos. Galbūt ši žinia kiek aptemdė džiaugsmą pamačius, kad antrasis mano tortas laimėjo bronzą, nes ir euforiją pajutau ne iš karto.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Pamenu, grįžau namo ir mama klausia: „Na, tai kaip sekėsi?“, o aš jai: „Įsivaizduoji vieną diskvalifikavo, nes buvo per aukštas“, tai mama sako: „O palauk, tai kaip kiti?“. Sakau: „Tai nieko, gerai, vienas bronzą laimėjo, tuoj tik einu palįsti po dušu...“. Ji nepaprastai nustebo, kad taip šaltai į tai sureagavau (juokiasi). Man, matyt, tereikėjo nusiraminti, ir tas džiaugsmas pamažu atėjo.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

– Papasakokite plačiau apie savo veiklą ir patirtį: kokius įsimintiniausius tortus esate dariusi?

– Vienas iš įsimintinesnių tikriausiai būtų tortas 80 metų sulaukusiai senolei. Jos anūkai, norėdami jai padaryti siurprizą, užsakė tortą, kuris atkartotų siuvamąją mašiną. Tai buvo visiškai netradicinis tortas, tikrai ne toks, ant kurio galėtum žvakutes sudėti. Ilgai galvojau, kaip jį padaryti, bet rezultatas patiko tiek man, tiek ir klientams.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Žinoma, įsimintini būna ir dideli tortai – tarkime, esu dariusi itin aukštą vestuvinį tortą, beveik siekiantį lubas, ant kurio viršaus dar buvo ir pilis. Svėrė jis apie 60 kg, o jį darydama užtrukau apie tris dienas. Tokia jau ta problema su tortais – negali jų daryti itin ilgai, nes juk svarbu, kad jis ne tik būtų gražus, bet ir šviežias bei skanus.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Yra tekę daryti tortus ir žydų tautybės žmonėms, tad buvo įdomu susipažinti su jų kultūra, mat dekoruojant tortą, reikėjo jį puošti jų religine atributika.

– Kaip atrodo šiuolaikinis vestuvinis tortas: ar vis dar laikomasi būtent baltos spalvos tradicijos?

– Kad jaunavedžiai norėtų visiškai balto torto, pasitaiko retokai, renkamasi kiek spalvingesnius tortus. Gan dažnai vestuvinio torto spalva derinama prie pamergių suknelių spalvos ar pagrindinių dekoracijų, tad spalvų būna pačių įvairiausių: violetinių, mėlynų, žydrų ir pan.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Pasitaiko ir dviejų stilių tortų, kuomet vienoje pusėje jis yra klasikinis ir elegantiškas, o jį apsukus, priešingoje pusėje, tortas jau gali būti žaismingas ar tematinis.

Tai puikus kompromisas dėl torto nesutariantiems jaunavedžiams, kuomet jaunoji, tarkime, nori elegantiško torto, o jaunikis kažko tokio, kas atskleistų jį patį ar jo mėgstamą veiklą. Anksčiau tokie tematiniai tortai vestuvėms būdavo gana reti, o dabar tikrai nenustembu sulaukusi panašių užsakymų.

Kažkada pasitaikė jaunavedžiai, kurie susipažino grodami vieną kūrinį orkestre, tad savo vestuvinį tortą jie paprašė išdekoruoti tiksliomis to muzikinio kūrinio natomis ir auksiniais ąžuolo lapais. Jie norėjo, kad ir vestuvių svečiai, iš kurių daugelis taip pat buvo muzikantai, vos priėję prie torto suprastų, koks tai kūrinys.

Dar dažnai jaunavedžiai prie vestuvinio torto užsisako ir cukraus mase dekoruotus sausainius ar keksiukus, puoštus jųdviejų inicialais ar vestuvių data – tai taip pat tampa puikiu šventės akcentu.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

– Gimtadienis ir vestuvės – šventės, kuomet tortas yra beveik neišvengiamas. Tačiau galbūt yra tekę sulaukti užsakymų ir kiek mažiau tradicinėms progoms?

– Galbūt tokios progos – tai mums nelabai žinomos kitų kultūrų religinės šventės. Tarkime, jeigu tuokiasi indė, tai likus savaitei iki vestuvių, susirenka vien moterys, ir jos švenčia kažką panašaus į mūsų mergvakarį, tik šiai šventei būtinas ir tortas. Dažnai indės šiai progai prašo tortą dekoruoti įvairiomis pagalvėlėmis ar kitais jų kultūrai būdingai atributais. Todėl kurdama tortą, visų pirma dar turiu pasidomėti ir tų švenčių tradicijomis, o tai be galo įdomu.

O labiausiai netradicinė proga, kuriai užsakomi tortai, sakyčiau, yra laidotuvės. Patikėkite, pakankamai dažnai užsakomi tortai ir joms.

Žydų kultūroje tortas užsakomas ir tada, kai trejų metų sulaukusiam berniukui pirmą kartą yra kerpami plaukai, tad klientai prašo, tarkime, žirklių ar netgi plaukų formos tortų.

Didžiojoje Britanijoje dažnai tortai ar keksiukai užsakomi ir kūdikio sutiktuvių vakarėliams (angl. baby shower – aut. past), kas Lietuvoje yra gal kiek mažiau populiaru.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

O labiausiai netradicinė proga, kuriai užsakomi tortai, sakyčiau, yra laidotuvės. Patikėkite, pakankamai dažnai užsakomi tortai ir joms. Pasitaiko, kad linksmai gyvenęs žmogus tiesiog iš anksto savo giminaičių paprašo po jo išėjimo ne liūdėti, o švęsti. Taigi tam užsakomi tematiniai, galbūt to žmogaus hobį, imituojantys tortai. Ir man kažkada pasitaikė toks užsakymas, tačiau tuo metu negalėjau jo priimti. Gal ir gerai, nes tokiai „progai“ tortą sukurti būtų nepaprastai sunku, iš vėžių išmuštų jau vien žinojimas, kad tai būtų tortas laidotuvėms...

– Kokie artimiausi karjeros planai? Gal žadate kažkada ateityje Londone atidaryti ir savo kepyklėlę?

– Šiuo metu turiu savo atskirą erdvę namuose, tad kūrybai kol kas jos pakankamai užtenka. Prieš keletą mėnesių buvo pasitaikiusi galimybė išsinuomoti patalpas pačiame Londono centre, kur kažkada buvo parduotuvėlė, jau kaip ir kūriau planus, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad tai istorinis pastatas ir jo paskirties keisti negalima, taigi teko šios minties atsisakyti. Vis tik šios idėjos tikrai neatmetu. Ir tikiu, kad kada nors ją atsidarysiu.

– Tai į Lietuvą tikriausiai grįžti nežadate?

– Tvirto „ne“ tikrai negaliu pasakyti. Man netgi patiktų grįžus į Lietuvą užsiimti tuo, ką darau čia. Pasiilgstu mūsų gamtos ir tikrai norėčiau gyventi prie kokio upelio ar ežero, o čia Londone tokių galimybių nelabai ir yra...

Vis tik šiuo metu tai padaryti būtų kiek sudėtinga, nes mano draugo namai yra Italijoje, o verslas – Londone, aš ir pati čia turiu daug veiklos. Tačiau net jei taip pasikeistų aplinkybės ir vis tik nuspręsčiau grįžti, labiausiai bijočiau ne krizių, ne didelių kainų, o šalčio, juk iš Lietuvos išvažiavau prieš 17 metų.

Ji24.lt

Naujausi straipsniai