Keista, tačiau pandemijos sąvoka nuo seno žavėjo novelių autorius. Nuo mirtino viruso „Wuhan-400“, 1981 metais sukurto rašytojo Deano Koontzo, iki maro, aprašyto Margaretos Atwood novelėje „Oryx and Crake“.
Kaip theguardian.com rašo profesorius Adamas Robertsas, remiantis interneto platybėse sklandančia konspiracijos teorija, amerikietis D.Koontzas 1981-aisais savo kūrinyje išpranašavo koronaviruso protrūkį. Jo novelėje „The Eyes of Darkness“ randama užuominų apie gyvybes šienaujantį virusą, pavadinimu „Wuhan-400“. Tai tarsi ankstyva dabar siaučiančio viruso, kilusio Kinijos Wuhano mieste, pranašystė. Tačiau čia ir baigiasi panašumai tarp realybės ir autoriaus kūrinio.
Knygoje aprašomas „Wuhan-400“ virusas pasiglemžia visų susirgusiųjų gyvybes ir yra sukurtas laboratorijoje kaip „puikus“ biologinis ginklas. Taip pat panašumų turi ir 2011-ais sukurtas filmas „Contagion“, kuriame pasakojama apie pasaulinę pandemiją, kuri žmonėms užsikrėtus nuo gyvūnų pradėjo nevaldomai plisti.
Pasaulis nori, kad viskas turėtų prasmę.
Tai matoma visose istorijose apie susirgimus bei ligas – nuo mokslinės fantastikos iki Homero „Iliados“. Net piktybiniai aktoriai labiau nuramina, nei aklas atsitiktinumas. Geriau turėti piktus dievus, nei jokių.
Homero „Iliadoje“ graikai negerbė Apolono kunigų. Supykęs Dievas savo nepasitenkinimą išreiškė paleisdamas infekcijos strėles į jų stovyklą. Maras tęsėsi devynias dienas. O epidemija baigėsi, kai graikai sudarė paliaubas ir paaukojo avį bei ožkas Apolonui.
Praėjus septyniems šimtmečiams maras smogė Periklio valdomiems Atėnams. Infekcija pareikalavo ketvirtadalio miesto gyventojų gyvybių, o gyvenvietė pateko į Spartos rankas. Atėnų istorikas Tukididas turėjo trumpą ir aiškų maro paaiškinimą – Apolonas. Spartiečiai atkakliai maldavo Dievo ir jis mainais pažadėjo pergalę. Ir tiesa. Netrukus spartiečių priešai, susirgę maru, krito vienas po kito.
Nurodoma, kad apgultyje buvę Atėnai turėjo daugiau rizikos užsikrėsti infekcija, nei nuolatos keliaujanti spartiečių armija. Tačiau Tukidido nuomone, viskas buvo Dievo valioje, o ne nulemta žmonių veiksmų.
Šiais laikais viskas yra kitaip – medicina yra labai pažengusi – įvairias užkrečiamas ligas suprantame daug geriau ir priemonės, skirtos kovoti su jomis, atrandamos ir pasitelkiamos daug lengviau ir greičiau.
Tačiau viena nepasikeitė – užklupus kiekvienai pandemijai vis įžvelgiame kokią kitą, didesnę jėgą.
Theguardian.com teigiama, kad liga neturi jokios papildomos jėgos. Bakterijos ir ligos tokiame globaliame pasaulyje sklinda kur tik gali. O mes į kovą įtraukiame vis tobulėjančius vaistus ir higieną. Užklupus Covid-19, dar vadinamam koronavirusu, ekspertai vis pabrėžia prevencinių priemonių svarbą: nurodoma dažnai plauti rankas ir neliesti veido. Tačiau ne visi supranta to svarbą.
Maras Peloponezijoje buvo vertinamas kaip Dievų bausmė Atėnams. Kaip ir ŽIV buvo vertinamas kaip dievų bausmė homoseksualiems žmonėms. Žinoma, ŽIV plinta kaip tik nori – šiai ligai nesvarbu nei moraliniai įsitikinimai, nei seksualinė žmogaus orientacija.
Toks pašalinės jėgos matymas, tikinama, yra mokslinės fantastikos įtaka žmonijai.
Kartais vietoje Dievų įsivaizduojame ateivius, kaip, pavyzdžiui, 1977-ais parašytoje Alice’os Sheldon istorijoje „The Screwfly Solution“. Naujoji liga priverčia vyrus masiškai žudyti moteris. O jau istorijos pabaigoje išsiaiškinama, kad tokia liga žmones „apdovanojo“ ateiviai, kurie siekė visiško žmonijos susinaikinimo. O ateiviai svajojo apsigyventi ištuštėjusioje žemėje. Tai istorija apie tai, ką dabar vadiname „toksišku vyriškumu“ – tai reiškia, kad supykdome ne dievus, o deives.
Tačiau ne visada ateivių sukurta liga yra tokia „išranki“. Pavyzdžiui, 1927-ųjų Howardo Phillipso Lovercafto novelėje „The Colour Out of Space“ į žemę rėžiasi meteoritas, kuris ir atneša žmonijai mirtiną užkratą, jis varo žmones iš proto. Michaelo Crichtono trileryje „The Andromeda Strain“, sukurtame 1969 metais, galimai pasaulio pabaigą atnešianti infekcija į žemę patenka iš kosmoso. Užkratas mutuoja, o kol žmonės bando su juo kovoti, ateiviai, visų nuostabai, tampa palankūs ir žmonija išsigelbėja.
Jei tokiose istorijose ne ateiviai kėsinasi į žemės gyventojus, tuomet savo piktus kėslus dažnai bando įvykdyti koks nors pamišęs mokslininkas.
Daugybė zombių invazijų dažniausiai ir prasideda būtent nuo mokslininkų bandymų, kurių metu užkrečiami žemės gyventojai.
1982-ais metais Franko Herberto sukurtame „The White Plague“ genetikos inžinierius, pamišęs po to, kai buvo nužudyta jo šeima, sukuria ligą, pasiglemžiančią visų pasaulio moterų gyvybes. Tačiau kai atrandamas vaistas, žmonijos populiacija jau balansuoja ties riba, kai vienai moteriai tenka tūkstančiai vyrų.
Joannos Russ 1975-ais metais sukurtame feministiniame šedevre „The Female Man“ sukurtas „Whileaway“ virusas nuo žemės paviršiaus nušlavė visus vyriškosios giminės atstovus, palikęs tik moteris, kurios dauginosi partenogenezės būdu ir gyveno harmonijoje. Novelės pabaigoje paaiškėjo, kad vyrus išžudęs maras buvo sukurtas mokslininkės. Ironiška ir užslėpta mintis – nesvarbus tapo antibakterinis rankų plovimas bei bakterijų nušveitimas – čia reikėjo „išsišveisti“ nuo patriarchijos.
Ir tokių scenarijų pasitaikydavo ne tik filmuose ar knygose, jų buvo ir tokiuose vaizdo žaidimuose, kaip Plague Inc, 2012-ais sukurto „Ndemic Creations“. Žaidėjai čia įkūnijo ne gydytojus, bandančius sustabdyti pandemiją, tačiau įgavo pačios ligos pavidalą. Žaidėjų misija – padėti ligai sklisti kuo plačiau ir taip išnaikinti žmoniją. Tačiau nutinka ir taip, kad atsiradęs virusas yra žmonijos pusėje, kaip H.G Wellso fantastinėje knygoje „War of the Worlds“ ir kitose jo moderniose adaptacijose, kaip, pavyzdžiui, filme „Independence Day“. Šiuose kūriniuose virusas padeda kovoti su įsiveržusiais ateiviais, kurie neturi tokio imuniteto kaip žmonės.
Vienas ryškiausių ir netikėtų tokių pavyzdžių – Grego Bearo novelė „Blood Music“, parašyta 1985 metais.
Mokslininkas, supykęs, kad buvo išmestas iš darbo laboratorijoje, pats turėdamas virusą jį platino. Taip jis užkrėtė žmones, kurie tapo vienu kūnu, pavirtusiu tarsi pilku, lipniu vandenynu. Virusas sugėrė viską į save. Nors toks scenarijus neskamba labai maloniai, tačiau toks likimas tapo išsilaisvinimu. Ši nelaimė tampa savotišku pasaulietiniu žengimu į dangų, į ramybę.
Jei tam tikru metu žmonės galvoja apie ligą kaip apie dievo pykčio išraiška, tokios istorijos tampa dievo pykčio priežasties paieškomis – kitaip tariant, jose kalbama apie mūsų kaltę. Kai Rickas Jaffas ir Amanda Silver planavo frančizės „Planet of the Apes“ pasirodymą, jie sukūrė medžiagą, kuri tapo beždžionišku peršalimu – šio pasekmės padarė pastarąsias protingesnėmis. O žmonėms jis buvo mirtinas. Šių filmų trilogija, išleista 2011-2017 metais, tapo pasauliniu hitu.
Žmoniją sunaikinęs maras tarsi pakėlė šiuos gyvūnus, suteikė jiems išminties – pastarieji buvo pikti ant mūsų – ir kai pagalvoji, kodėl neturėtų?
Mokslininkas Alistairas MacLeanas knygoje „The Satan Bug“ (1965) yra ideologinis aplinkos saugotojas, kuris tikėjosi, kad jo sukurtas mikrobas sunaikins žmoniją. Abu išprotėję mokslininkai iš „Channel 4“ televizijos dramos „Utopija“ ir Margaretos Atwood „Oryx and Crake“ trilogijos buvo paskatinti to paties priešiškumo.
Koronavirusas atkeliavo ir perdūrė mūsų perdėtą pasitikėjimą savimi, kuomet atrodė, kad esame savo aplinkos karaliai. Pagalvokite apie kompiuterinio intelekto agentą Smithą filme „Matrix“ (1999), kurio vaidmenį atliko Hugo Weavingas. Kaip jis sakė Laurence‘o Fishburne‘o vaidintam Morpheus: žmonės nesugeba atrasti natūralios pusiausvyros su savo aplinka: „Tu persikeli į kitą aplinką, kurioje dauginiesi ir dauginiesi, kol neišnaudoji visų natūralių resursų“.
Šioje istorijoje mes esame virusas.