Jam pasisekė ir nepasisekė. Labai gaila, kad jis mirė anksti, bet – nuo stenokardijos. Nesunku nujausti, kas dailininko būtų laukę, jei širdis būtų geriau tarnavusi šeimininkui. Žmogus, tapantis rusų aristokratiją, po revoliucijos negalėjo tikėtis nei malonės, nei įkalinimo: jį būtų kur nors nugabenę ir sušaudę be teismo, kaip jam pozavusį carą Nikolajų II su visa šeima.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Valentinui Serovui (1865–1911) teko kaip tik tas metas, kai rusams nebuvo jokių sunkumų išvažiuoti į užsienį, ir tapytojas su šeima ten leisdavo daugiau laiko nei Sankt Peterburge. Jis puikiai žinojo, kuo gyvena pasaulis, ypač žavėjosi Italija; ir savo garsųjį paveikslą „Mergaitė su persikais“ nutapė grįžęs iš ten. Anuomet galingiausios Rusijos meno pajėgos – akademistai ir „peredvižnikai“, šiaip jau riejęsi kaip šunys, sutardavo tik vienu atžvilgiu: Serovas buvo svetimas ir tiems, ir aniems.
Kai kuriuos žmones jis tapė labai nenoriai
Dabar Serovo kūryba vadinama rusų meno pasididžiavimu. Išties truputis impresionizmo ar kokio kito europietiško modernizmo nieko nereiškia. Juolab Serovas garsėjo ne kaip išskirtinio braižo autorius, animalistinių ar žanrinių scenų magas, o kaip geriausias portretistas. Ir jam pozavo ne Paryžiaus ar Niujorko žvaigždės, o rusų aukštuomenė, buržua, kultūros elitas. Kitas klausimas – ar šie portretai buvo jo pašaukimas? Vieno atsakymo nėra. Kai kuriuos žmones jis tapė labai nenoriai; net sklandė anekdotas, kad jei paveiksle yra koks nors gyvūnas, tai menininkas kūrė būtent jo (buldogo, takso, triušio) portretą, o panelė ar ponas ten – tarp kitko. Tačiau jei kas nors patikdavo, Serovas nenurimdavo, kol neįamžindavo savo favorito.
Taip buvo su jo paskutiniu – garsiausiu ir skandalingiausiu – šokėjos Idos Rubinštein portretu: jį solidariai nušvilpė ir Europos, ir Rusijos publika. Ida buvo Serovo tautietė, milijonieriaus duktė, bet Sankt Peterburge nesugebėjo prasimušti net su tėvo pinigais – rusams atrodė per keista, o ir žiūrėti nebuvo į ką: vieni griaučiai. Tačiau Prancūzijoje šokėja padarė tokią karjerą, kad ją atpažindavo ne tik iš plakatų, bet ir iš saldainių ar tabako dėželių, kurias puošė jos veidas.
Serovas Idą pamatė Paryžiuje, „Rusų sezonų“ balete „Kleopatra“, ir neteko žado
Serovas Idą pamatė Paryžiuje, „Rusų sezonų“ balete „Kleopatra“, ir neteko žado: ji išties atrodė kaip Egipto dievaitė, nužengusi iš jam žinomų reljefų. Menininkas buvo taip sukrėstas, kad pats net nedrįso su ja pakalbėti, – rado bendrą pažįstamą Leoną Bakstą. Kai Ida sutiko pozuoti, negana to – nuoga, Serovas padarė viską, kad jų darbas būtų tarsi misterija, kažkokia šventa apeiga. Tapybos seansai vykdavo apleistoje bažnyčioje; ten buvo leista lankytis tik virėjai, o ir jai prigrasinta darbuotis taip, kad niekas jos nematytų, neužuostų, negirdėtų…
Serovo mokytojas Ilja Repinas pavadino Idos Rubinštein portretą „galvanizuotu lavonu“. Kiti – ne mažiau šmaikščiai, piktai, įžeidžiamai. Kritikai turėjo sukaupę dideles žodžių atsargas, bet Serovas iškeliavo anapilin. Ir kažkaip staiga visus piktinantis portretas atsidūrė Rusų muziejuje, o publika laukdavo kelias valandas, kad pamatytų apnuogintą, bet kampuotą, panašią į žiogą, visai neseksualią Idą Rubinštein…
Serovą visi apibūdindavo kaip beviltišką introvertą, bendrauti ir kalbėti nelinkusį žmogų.
Serovą visi apibūdindavo kaip beviltišką introvertą, bendrauti ir kalbėti nelinkusį žmogų. Tie, kam tekdavo kontaktuoti, net bijodavo menininko, neištverdavo jo vilko žvilgsnio: kai kam atrodė, kad jis kiaurai permato pašnekovą, kai kas įtarė, kad jis – ateitį matantis aiškiaregis. Po šiais tvirtinimais būtų galima surinkti šimtus parašų. Bet tai buvo Rusijoje. O užsienyje dailininkas neatpažįstamai pasikeisdavo: tapdavo jautrus, paprastas, drovus, atviras, charizmatiškas, ir jo žvilgsnis niekam nekliūdavo. Gimtinėje jis sakydavo: „Kai Rusijoje sėdi, rusiškas giesmes giedi.“ Matyt, tai reiškė, kad Sankt Peterburge geriau užsisklęsti, patylėti. Viešpats žino, kas lėmė tokias jo permainas. Dailininkė Ana Ostroumova Lebedeva aprašė situaciją, visiškai nesuderinamą su džentelmeniškomis menininko manieromis. Esą kažkur svetur, brangiame restorane, prie jų priėjo vyras ir rusiškai paklausė, ar galėtų pasėdėti su tėvynainiais. Suirzęs Serovas atkirto „ne!“ ir sugadino visą vakarą, nes kaipmat „įjungė“ sunkų žvilgsnį ir sulindo į sraigės kiautą.
berniukas buvo grąžintas gimdytojai, nors jai, aktyviai ieškančiai naujo vyro, vaikas buvo kaip prie kojos prikabinta girnapusė
Menininko nekalbumo priežasčių geriau ieškoti ne Rusijoje, o Austrijoje. Ten Sigmundas Freudas jau buvo paskelbęs teoriją apie tai, kad mūsų gyvenimą lemia vaikystės patirtys. Gal tai tiko ir ne visiems, bet Serovas buvo potencialus Freudo klientas. Viena vertus, jam tėvų daug kas pavydėjo, kita vertus, vaikui reikėjo ne pavydo, o realių mamos ir tėčio. Tačiau kompozitorius Aleksandras Serovas ir jo 26 metais jaunesnė žmona pianistė Valentina buvo per daug panirę į meną, kad juos būtų dominęs vaikas. Kol tėvas buvo gyvas, mažasis Valentinas bent jautėsi kažkam reikalingas: namuose visada būdavo triukšminga, ir svečiai kartais jį pakalbindavo. Tačiau kai tėvas mirė (Serovui buvo 6 metai), mama nedvejodama paliko sūnų internate, o pati išrūko į Miuncheną. Deja, privatus internatas (vadintas komuna) po metų nutraukė veiklą, ir berniukas buvo grąžintas gimdytojai, nors jai, aktyviai ieškančiai naujo vyro, vaikas buvo kaip prie kojos prikabinta girnapusė.
Mama išsivežė sūnų į Miuncheną, vėliau – į Paryžių. Komunos pedagogų informuota, kad mėgsta piešti, iš pradžių įtaisė jį pas vokiečių graverį Karlą Koeppingą, o Prancūzijoje – pas ten gyvenantį tapytoją Ilją Repiną. Valentinas išties mėgo piešti, bet atrodo, kad motinai rūpėjo ne tai: jai tiesiog reikėjo, kad vaikas netrukdytų. Šis ir netrukdė, galima sakyti – gyveno pas Repinus.
Motina buvo tokia užimta, kad net nepastebėjo, jog išsinuomojo butą prostitučių name ir jos noriai globojo „mielą vienišą berniuką“
Motina buvo tokia užimta, kad net nepastebėjo, jog išsinuomojo butą prostitučių name ir jos noriai globojo „mielą vienišą berniuką“. Ji išvis retai matydavo sūnų ir kaskart rasdavo kuo jį apkaltinti. „Penkiomis minutėmis pavėlavai? Miegosi lauke!“, „Siunčiau tave maudytis, o tavo plaukai – sausi. Nešdinkis!“ Vėliau motinos (jau turinčios kitą vyrą ir su juo – porą vaikų) nėmaž nejaudino faktas, kad sūnus buvo išmestas iš bendrojo lavinimo gimnazijos, kad gyveno su teta, kad tapytojas Repinas juo rūpinosi labiau už visus artimuosius, drauge sudėtus. Repinas Valentinui dovanojo ir gabalėlį vaikystės – pramonininko ir mecenato Savos Mamontovo sodyboje Abramceve, kur rinkdavosi visas rusų meno elitas: ten Serovas galėjo ne piešti, o tiesiog žaisti su vaikais ir vaidinti spektakliuose. Tas pats Repinas patarė jam stoti į Imperatoriškąją meno akademiją ir supažindino su būsima žmona Olga Trubnikova.
Jiedu iš karto tapo pora, tik Serovas nesijautė toks turtingas, kad vestų Olgą. O ji, kilminga, bet giminių išlaikytine virtusi panelė, irgi turėjo kažkaip gyventi, tad išvyko į Odesą ir įsidarbino pas našlį – dviejų vaikų guvernante. Tapytojas pavyduliavo kaip mauras, laiškuose vis kvotė Olgą, ar tebėra jam ištikima, o ir mažyliai taip prisirišo prie auklės, kad kone vadino ją mama. Tačiau kai po kelerių metų Serovas vis dėlto pasipiršo merginai, ji viską metė ir grįžo į Maskvą… Vestuvės (1889 m.) buvo nei šiokios, nei tokios: jaunikis begėdiškai vėlavo, svečiai puotos nesulaukė – gavo tik arbatos. Iškart po tuoktuvių Serovas su palengvėjimu rašė: „Mano gyvenimo būdas nė kiek nepasikeitė. Tapau portretą…“ O kaip rašė kažkas kitas, Olga buvo per daug miela ir drovi, kad būtų galėjusi pakeisti vyrą ar jo įpročius. Dar kažkas, trečias, pasakė, kad ta blondinukė didžiulėmis žydromis akimis panaši į angelą. Ji ir tapo Serovo angelu sargu. Bandė vyrui duoti tai, ko jis anksčiau pasigedo. Olga apgaubė meile penkis jų sūnus ir dukrą, rūpinosi vyru, stengėsi jį apsaugoti nuo buitinių dalykų; net vilą Suomijoje, kur šeima jodinėdavo ir plaukiodavo jachta, statė ji…
Abramcevo sodybos teatre Serovui visada tekdavo gyvūnų vaidmenys
Abramcevo sodybos teatre Serovui visada tekdavo gyvūnų vaidmenys: niekas kitas jų nepamėgdžiodavo taip tikroviškai ir šmaikščiai. Jis, nuo mažens neturėjęs, ką mylėti, visus neišeikvotus jausmus skirdavo faunai. Net tą vienintelį kartą, kai tėvai nusivežė į užsienį, pas Richardą Wagnerį, vaiką pribloškė ne kultinis kompozitorius, o jo šuo ir fazanai. Vėliau Serovas vis ieškodavo progų nutapyti arklį ar karvę, įterpti į paveikslą kokį nors šunelį; iliustruodavo pasakėčias, kad tik galėtų piešti gauruotus snukius. Bet menininką išgarsino žmonių portretai, ir jie tapo jo karma bei prakeiksmu. Ypač kai buvo suteiktas „geriausio Rusijos portretisto“ statusas ir pasipylė užsakymai…
Vaikinas sunkiu žvilgsniu ir pižonišku dryžuotu švarku išgarsėjo iš karto
Vaikinas sunkiu žvilgsniu ir pižonišku dryžuotu švarku išgarsėjo iš karto; jam buvo tik 22 metai. Jau pirmasis jo viešai parodytas portretas – Savos Mamontovo duktė Vera („Mergaitė su persikais“) laimėjo Maskvos meno mėgėjų draugijos prizą ir publikos simpatijas. Mene anuomet vyravo niūrus realizmas ir tamsios spalvos, tad saulėta, švytinti Serovo paletė pažadino tikėjimą, kad tamsa traukiasi, kad kažkas pasikeis. O ir pati tapyba buvo netikėta, nematyta, gyva.
Serovas turėjo unikalią atmintį. Jei jo akyse kas nors būtų nužudęs žmogų, menininkas būtų tuoj pat nupiešęs fotografinį nusikaltėlio portretą. Jam net nereikėjo, kad žmonės pozuotų, – galėjo juos tapyti iš atminties. Bet niekada to nedarė – jam rūpėjo matyti modelį, jausti jo kvėpavimą. Visi norėjo jo portretų, nors žinojo jų kainą: nebuvo paslaptis, kad Serovo pozuotojai pereina tikrą pragarą. Žmogų jis tapydavo keletą mėnesių, kartais – keletą metų; per seansus 2–3 valandas neleisdavo judėti, neduodavo net atsigerti. Gal dėl to ir pavykdavo atskleisti netikėtus carų ir aristokratų rakursus, nes šie (šios) galiausiai neištverdavo: imdavo nervintis, pamiršdavo geras manieras ir taurią veido išraišką, pavargdavo sėdėti tiesia nugara. Juokingiausia, kad taip dirbdamas dailininkas turėjo vienintelį tikslą: išsaugoti vaizdo gaivumą, akimirkos įspūdį – tarsi fiksuotų pro važiuojančio traukinio langą matytą vaizdą. Nors traukinys nėra vykęs palyginimas. Prieš tapydamas žmogų, Serovas ilgai sukdavo ratus apie jį, aiškindavosi jo būdą ir įpročius, surinkdavo tokią dosjė, kad šios būtų pavydėjusi slaptoji caro policija.
Vera Mamontova buvo tik maža mergaitė, bet kai tėvas užsimanė dukros portreto, ji suprato, kad visa vasara bus palaidota.
Vera Mamontova buvo tik maža mergaitė, bet kai tėvas užsimanė dukros portreto, ji suprato, kad visa vasara bus palaidota. Todėl slapstėsi nuo Serovo, kol jėgos leido. Vyras ją gundė, kaip išmanė: apeliavo į jausmus (tai bus dovana mamai), siūlė skanėstų, įvairių pramogų, bet mergaitė gynėsi kaip Pilėnai. Palūžo tik tada, kai tapytojas pažadėjo, kad po kiekvieno seanso jie eis į žirgyną ir jodinės…
Jo portretai – labai įvairūs ir stiliaus, ir darbo atžvilgiu. Kai kam būdavo parenkamas rudas akademinis fonas ir solidi poza, kai kam – atsitiktinis judesys, impresionistiniai potėpiai. Antono Čechovo ar Konstantino Stanislavskio veidus jis fiksavo iš atminties, ir jie išties atrodo netikėtai užklupti, negalvojantys, kaip atrodo. Nejauna rusų teatro prima Marina Jermolova kasdien sukandusi dantis pozuodavo Serovui po keletą valandų ir gavo tobulą paradinį portretą. Ne tokie kantrūs žmonės kartais išsinešdavo namo atvaizdą, panašesnį į draugišką šaržą nei į daiktą, kurį galima kabinti svetainėje. Madingiausia Sankt Peterburgo dama Olga Orlova iškart atsikratė savo portreto – dovanojo jį Rusų muziejui (su sąlyga, kad jis bus eksponuojamas toli nuo nuogalės Idos Rubinštein)…
Kai buvo statoma vila Suomijoje, Serovas rašė žmonai, kad toji nesuktų galvos dėl pinigų, esą jų netrūksta
Kai buvo statoma vila Suomijoje, Serovas rašė žmonai, kad toji nesuktų galvos dėl pinigų, esą jų netrūksta. Portretai padėjo dailininkui išlaikyti didelę šeimą, plačiai gyventi. Bet jie beveik nepalikdavo laiko kitkam. Tad vyro bandymai tapti dėstytoju ar prisišlieti prie kokio nors meno sąjūdžio labai greitai baigdavosi. O tapyti savo malonumui jis galėdavo tik kur nors pabėgęs: nesvarbu – į Vidurio Rusiją ar į Graikiją.