Tapytoja Monika Plentauskaitė savo studiją įkurdino buvusiame kalėjime

Monika Plentauskaitė / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“
Autorius: LAISVĖ RADZEVIČIENĖ
Publikuota: 2021-10-17 16:10
Jos pūkučiams, rodos, čia ne vieta – langai su grotomis niekaip nedeklaruoja jų laisvės. Tačiau menininkų dabar okupuotas buvęs kalėjimas tapytojos Monikos PLENTAUSKAITĖS (28) mūzoms, fantazijoms, vizijoms ir svajonėms grėsmių nekelia. Prieš keletą metų Jaunojo tapytojo prizu prasidėjusi menininkės karjera nestovi vietoje: surengtos jos darbų parodos, paveikslai rado namus MO muziejuje ir Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje.

Monika, tavo studijoje buvusiame Lukiškių kalėjime apsigyvenusios moterys undinės, o gal madonos, ilgesingai žvelgiančios į lietuvišką peizažą. Šiuos darbus bus galima pamatyti jau šį penktadienį Vilniuje prasidėsiančioje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’21“, galerijos „Meno niša“ stende. Kokias pasakas jos ten seks? 

Sunku kalbėti apie paveikslą, kol jis dar nėra baigtas. Pasakysiu tik viena: svarbiausia jame yra moters figūra, atsirandanti vieno iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų peizaže. Aš svarstau: o kur tada buvo moteris? Ką ji veikė? Ar tuo metu dailėje ji buvo vaizduojama tik kaip estetinio pasigėrėjimo objektas? Tai yra mano, tapytojos moters, žvilgsnis į moterį lietuvių dailės istorijoje. Šiuolaikiškas, gal kiek šmaikštus žvilgsnis. 

Jaunojo tapytojo prizu buvau įvertinta už paveikslą „Tapytoja. Autoportretas“. Tas paveikslas buvo gana deklaratyvus, bet man atrodė, kad svarbu kalbėti apie socialinę neteisybę dailės istorijoje. Ji tęsėsi daugybę metų – muziejuose matome daug vyriškų pavardžių ir labai mažai moteriškų. Manau, kad tai – neteisinga. 

Bet gal padėtis keičiasi?

Visi sako, kad keičiasi, tačiau tikrai ne visose šalyse. Kai kur mėginama reguliuoti, kad ir vyrų, ir moterų dailėje būtų reprezentuojama vienodai. Bet argi įmanoma dirbtinai tai sukurti? Šiandien moterų tapytojų randasi vis daugiau, bet anksčiau juk taip nebuvo. Užmiršti šito neįmanoma, ir man įdomu tokį klausimą kelti.

Kokia situacija tarp tavo bendraamžių menininkų? Tapyboje vyrų daugiau ar moterų? 

Man rodos, Lietuvoje dirbame ramiai ir tolygiai. Viskas priklauso nuo to, ką darai, kaip ir ką kuri. Noriu kvestionuoti stereotipus. Labai ačiū feministėms, kurios kažkada gerokai padirbėjo dėl mūsų gerovės. Kalbu ne tik apie sociumą, bet ir apie tai, kas man artima ir įdomu, kuo gyvenu – apie tapybą, apie dailės istoriją. 

Tėvai mane penktoje klasėje nuvedė mokytis į Kauno dailės gimnaziją, matyt, suprato, kad turiu gabumų. Vėliau paskatino ir padrąsino stoti į Vilniaus dailės akademiją. Užaugau kūrybinėje, laisvoje aplinkoje, tačiau tikrai neidealizavau menininkų pasaulio. Nuo vaikystės žinojau, kad menininkams tenka juodai dirbti, jei nori iš savo profesijos pragyventi. O man visada norėjosi piešti. Ir dabar, kai negaliu tapyti, darosi nemiela gyventi. Tačiau būna dienų, kai prie drobės neprisiliečiu, šalia tapybos turiu ir kitą darbą – esu dailės mokytoja.

Visą tekstą gali skaityti tik ŽMONĖS programėlės prenumeratoriai

Turintiems prenumeratą ir programėlę telefone

Kodėl verta prenumeruoti ŽMONĖS telefono programėlę?
  • Net trys žurnalai už vieno kainą – ŽMONĖS, LAIMĖ ir LEGENDOS
  • Visus 3 žurnalus prenumeratoriai skaito pirmieji. ŽMONĖS – jau trečiadienio vakarą!
  • Pirmas mėnuo 0,99 Eur, o po to tik 4.99 Eur / mėn. Atsisakyti galėsite bet kada!
  • Žurnalo archyvas visada po ranka

Naujausi straipsniai