Tapytoja G.Šermukšnytė: „Mano paveikslai – dienoraštis, kurio negaliu nerašyti“

Gabrielė Šermukšnytė / Vytauto Paplausko nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-01-15 17:49
Prisiminimais aplipusi, tarsi kažkieno pamiršta Kalėdų eglė. Konfeti nubarstyta tyla šventinėje salėje. Baugi šuolio į žydintį svajonių baseiną nuojauta. Tapytoja Gabrielė Šermukšnytė pūkuotą, kreminį savo pasaulį paveiksluose barsto pipirais, kad pasakytų daugiau – visas tas grožis ir švelnumas tėra miražas. „Grietinėlė su pipirais“ – taip vadinasi tapytojos paveikslų paroda, atidaryta Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje.

Gabriele, savo parodoje mėgini atskleisti išvirkščiąją popkultūros pusę. Kokia ji?

Saldi, karti ir aštri vienu metu, tarsi netikėtai rastum pipirą ten, kur vien tik tiramisu nuotaika. Visi mes čia būname, vaišiname vieni kitus desertais ir saldžiomis šypsenomis, pažadais ir kažin kam reikalingais dirbtiniais susižavėjimo bei palaikymo bučiniais per atstumą, jokiu būdu neprisiliesdami prie skruostų.

Esi vadinama figūratyvinės tapybos atstove. Kuo tave traukia objektai, kuriuos galima tiksliai pavaizduoti?

Mane iš tiesų traukia daiktai. Jų medžiagiškumas, forma ir paskirtis arba keli jos sluoksniai. Man jie – tarsi jausmo ar kokio prisiminimo talpykla. Žmonės kartais klausia, ar tuomet, kai mąstau apie naujus paveikslus, neturėčiau užsidaryti studijoje, izoliuotis? Tikrai ne! Visur renku į atmintį vaizdus, kuriuos vėliau naudoju naujuose darbuose it istorijos detalę.

Paveikslas, į kurį sudėjai ir savo pastaruosius metus, tarsi mėgina kalbėti, kad gyvenimas – loterija. Ko daugiau tavajame – laimėjimų ar pralošimų?

Labai daug laimėjimų! Vienas iš didžiausių – mano nuostabus, protingas, įkvepiantis vyras, su kuriuo ką tik atšventėme savo trečias vestuvių metines. Esu be galo dėkinga loterijai, kad man taip neįtikėtinai pasisekė. Turiu pačią geriausią šeimą, su kuria visuomet smagiai prisijuokiame, palaikome vienas kitą, o prireikus – skubame į pagalbą. Saugumas ir užnugaris – svarbus ir reikalingas. Ypač, kai esi jautrus menininkas ir kartas nuo karto įsisuka atšiaurūs vėjai. Visa kita – ne sėkmės, o darbo klausimas. Jei atvirai, kai ilgą laiką negauni grįžtamojo ryšio, apima neviltis, tačiau žinau tikrai – nereikia nustot tikėti savim, siekti savo tikslų, dirbti, tuo pačiu nepamirštant pailsėti ir pasigaląsti ginklų.

Ką darai su klausimais, į kuriuos nerandi atsakymų?

Labai nemėgstu neefektyvumo ir neaiškumo, taigi, būseną, kai kažkas vyksta ne pagal mano planą, geriausiai iliustruoja Kenzo „World“ reklama. Tačiau turiu pripažinti, kad šiandien daug geriau nei ankščiau priimu, susitaikau su pasikeitusiomis, ne tokiomis kaip „sutarta“ sąlygomis. Darosi netgi įdomu, kas čia bus. O klausimai juk niekada nesibaigia, kai gauni atsakymus, iškart kyla kiti.

Esi sakiusi, kad tavo paveikslai – tarsi dienoraštis, kurio negali nerašyti. O dienoraštis – juk paslaptys. Ar nebaisu apsinuoginti prieš publiką?

Labai baisu. Taip baisu, kad šiais metais dar normaliai nemiegojau. Bet pasirodo, apsinuoginti man patinka. Turėjau laiką, kaip buvau susipykus su tapyba, netgi drįsau pagalvoti – „viso gero“. Tik greitai grįžau, nes likusiai be tapymo atrodė, jog laikas eina veltui. Nors nėjo – išmokau netgi siūti. Beje, siūti man patinka, viskas atrodo daug paprasčiau ten: gražios medžiagos, yra iškarpos, yra linijos, kurias reikia sujungti ir viskas iškart išeina. Tapyboje, gi, vargsti, vargsti, rodos, gali išprotėti, bet man vis tiek jos reikia. Esu kartais šiek tiek paklaikusi, bet labai laiminga savo darbe.

Iš kur atsiradęs nerimas, sklindantis iš tavo paveikslų? Kokios jo priežastys šių dienų pasaulyje?

Nerimas tapęs tokiu kasdieniu mūsų visų prieskoniu, kad netgi nėra sureikšminamas. Mes jaučiame spaudimą būti sėkmingu, pirmu, neklysti, visada būti pasitempusiu, geros nuotaikos, turėti įdomių istorijų ir patirčių. Tai tik maža viršūnėlė to, kas verda kiekvieno viduje šiais vaizdų ir sėkmės istorijų pūgos laikais.

Tavo drobės primena dėliones, – daiktai iš vienų keliauja į kitas. Ar nori, kad žiūrovai žaistų tavo primestą žaidimą?

Noriu. Aš kuriu siužetą, kurį žiūrovas gali sekti, sujungti taškus, bet taip pat gali ir tiesiog vertinti kiekvieną darbą kaip kitą istoriją. Man labai patinka žaidimai, nes jie duoda nekasdienišką intonaciją, priverčia veikti smegenų procentus, kurie paprastai nedirba – juk šiais laikais įprasta „baigti žaidimus“ ir daryti kažką rimtai.

Vytauto Paplausko nuotr.
Vytauto Paplausko nuotr.

Ar manai, kad esi teisingame kelyje?

Tikiu, kiekvienas žmogus turi ne vieną talentą, jis tiesiog renkasi, kurią savo asmenybės dalį puoselėti. Esama tokių, kurie tik svajoja ir daug kalba, laukdami ženklo, taip ir nepradeda nieko daryti arba pradėję, neužbaigia iki galo – kai žengi pirmuosius žingsnius, niekas juk nepuola po kojomis su gėlėmis ir aplodismentais. Štai, čia ir yra tas, neteisingas kelias.

Įmanoma yra viskas, jei tik nori, negaili laiko, meilės, nuosekliai dirbi ir svarbiausia – mėgaujiesi procesu. Aš esu ten, kur noriu būti.

Ar jau pasirengusi šokti į savo svajonių baseiną?

Nuolat šoku. Nes baseinas, kaip ir tie (ne)atsakyti klausimai, nuolat kinta.


Apie menininkę

Gabrielė Šermukšnytė (g. 1990) – jauniausios kartos, gerai atpažįstamo kūrybinio braižo figūratyvinės tapybos atstovė. Menininkė tiria išvirkščias popkultūros puses, ironiškai kritikuoja šiuolaikinės visuomenės dekadansą ir rodo negailestingą jo atspindį. Vilniaus dailės akademijoje įgijo tapybos bakalauro ir magistro išsilavinimą. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 2016 metų. Lietuvoje surengė kelias personalines parodas ir dalyvavo pleneruose, taip pat kūrybą pristatė keliolikoje grupinių parodų Lietuvoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Indijoje, Olandijoje.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai