Tapybos parodą pristačiusi Viktorija Jakučinskaitė: „Aš tokią bangą pradėjau!“

Viktorijos Jakučinskaitės tapybos paroda/Pauliaus Peleckio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Autorius: Dovilė Lebrikaitė
Publikuota: 2020-02-25 20:50
„Man labai patinka tapyti veidus ir rankas, nes per juos pamatai žmogaus sielą“, – tikina dizainerė, mados namų „Tiulio fėja“ įkūrėja Viktorija Jakučinskaitė, antradienio vakarą sukvietusi savo bičiulius ir kūrybos gerbėjus į debiutinę tapybos darbų parodą. Susirinkusieji galėjo įvertinti apie 40 Viktorijos darbų, eksponuojamų pačiame sostinės centre – Vokiečių gatvėje.

Iki šiol nedaug kas žinojo, kad šešiolika metų drabužių dizainere dirbančios Viktorijos viena didžiausių aistrų – tapyba. Tad žinia apie asmeninę parodą buvo visai netikėta, nors Viktorijos galvoje ši idėja brendo ilgiau nei pusę metų. „Į rūbų pristatymus kviečiu, fotosesijas rodau, o čia – op! – ir visiškai kitą savo pusę parodžiau. Jaučiuosi kaip pirmokė, – portalui Žmonės.lt pasakoja kūrėja. – Norėjau parodą dar rudenį surengti, bet užtempiau manydama, kad gal dar ne iki galo esu pasiruošusi. Ir taip tempiau tempiau, kol galų gale sau pasakiau: „Viktorija, arba tu tai darai dabar, arba visai nedarai.“ Diena, kai susitariau dėl patalpų, buvo baisiausia – juk susitaręs įsipareigoji ir surengti parodą būtent tą dieną (juokiasi).“

Šviesioje, minimalistinėje erdvėje eksponuojamos keturios dešimtys Viktorijos darbų – beveik visus juos menininkė nutapė per pastaruosius ketverius metus. Kūrėjos širdžiai brangiausias paveikslas – pats paskutinis, vaizduojantis etniniais rūbais apsirengusią moterį raudoname fone.

„Būna, atsiranda mieliausias paveikslas, o po to jį užgožia kitas, o tą – dar kitas. Dabar tai – paskutinysis, jis pareikalavo daug mano laiko. Valentino dienos proga išvažiavom romantiškam savaitgaliui į Pakruojo dvarą, tai aš pavakarieniavau per valandą ir išėjau į numerį tapyti, kai kiti liko vakaroti“, – smagiai pasakoja Viktorija.

Tapys ji ir visos parodos metu – ištisą savaitę lankysis parodos erdvėje, kur pati kurs ir kitus kvies į atviras tapybos pamokas, į jas užsukti galės bet kas norintis. Dėl to Viktorija ir išsirinko erdves parodai vienoje matomiausių miesto vietų – kad žmonės eitų, bendrautų ir rastų įkvėpimo. Kitaip – kokia prasmė?

„Tapysiu gyvai, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip tai vyksta. Man labai faina dalintis tuo, ką darau. Įkvepiu labai daug moterų tapyti namuose – neįsivaizduoji, kiek daug moterų man siunčia nuotraukas. Aš tokią bangą pradėjau!“ – džiaugėsi kūrėja.

Viktorijos Jakučinskaitės tapybos paroda/Pauliaus Peleckio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Viktorijos Jakučinskaitės tapybos paroda/Pauliaus Peleckio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

„Ir vėl kažką ne taip padariau...“

Viktorija juokiasi, kad tikriausiai vos gimusi žinojo, jog užaugusi taps dailininke. Kai kiti vaikai žaisdavo su lėlėmis ir konstruktoriais, jai žaislus atstodavo pieštukai, dažai, flomasteriai. „Mėgstamiausios dienos būdavo, kai susirgdavau, – galėdavau neiti į mokyklą ir visą dieną piešti. Tai buvo mano laimės valandos, – prisimena Viktorija. – Žinojau, kad jeigu nori būti dailininku, reikia baigti mokslus. Todėl labai norėjau į dailės mokyklą, prašydavau mamos, kad mane ten nuvestų, bet ji atsakydavo: „Dar per maža.“ Atrodė, pusė gyvenimo praėjo, o aš vis per maža ir per maža. Galiausiai aštuntoje klasėje supykau ir pasakiau: „Mama, aš noriu į dailės mokyklą. Ar gali mane nuvesti?“ Paaiškėjo, kad stojamieji egzaminai jau baigėsi. Tai mama mano darbus susirinko ir nunešė į dailės mokyklą – po to mane priėmė mokytis ir be egzaminų.“

Tačiau to Viktorijai buvo maža. Kadangi nebuvo tikra, jog paklius į dailės mokyklą, ji susirado vidurinę mokyklą, kurioje dailės pamokos vykdavo 4-6 kartus per savaitę. Kūrėja kvatoja, kad mokėsi visais frontais ir vienu metu baigė kone dvi dailės mokyklas. Paradoksalu, bet tai ją ilgam atgrasė nuo tapymo.

„Dabar suprantu, kad mokytojai mus labiau mokė ne kaip piešti ar tapyti, jie labiau mus mokė  bijoti. Bijoti kažką ne taip padaryti. Nuolat girdėdavau „Tu ne taip paišai“, „Kodėl tavo visas paveikslas apvedžiotas juoda linija? Taip negalima, tai ne tapyba“, „Kodėl tavo spalvos tokios ryškios? Taip negalima. Turi būti purvinos, pilkos spalvos“, „Kodėl tu išpaišai kiekvieną žolytę? Taip negalima. Jei laukas, tai – žalia dėmė“. Mums tokių nesąmonių prikalbėjo, kad ėmėme bijoti tapyti. Todėl mes pradėjome imituoti, kad mes kažką darome, tapėme taip, kaip reikėjo. Tai pasiekė tokį lygį, kad po peržiūros imi ir išmeti visus savo darbus. Neneši jų namo, nes tie paveikslai tavęs nedžiugina, jie ne tavo“, – prisimena V.Jakučinskaitė.

Viktoriją su parodos atidarymu sveikino sesuo Margarita Jakučinskaitė (dešinėje) ir artima draugė Agnė Jagelavičiūtė
Viktoriją su parodos atidarymu sveikino sesuo Margarita Jakučinskaitė (dešinėje) ir artima draugė Agnė Jagelavičiūtė

Nuolat muštruojama ir kritikuojama Viktorija nusprendė – su menu jai ne pakeliui. Todėl atsigręžė į savo mamą, kuri siūdavo drabužius pagal užsakymus. Tos puošnios moterys, ateidavusios į kokteilinių ar vakarinių suknelių primatavimus, buvo lyg pasakų veikėjos, lyg fėjos, vėliau įkvėpusios Viktoriją įkurti savo prekių ženklą „Tiulio fėja“. Todėl stodama į Vilniaus dailės akademiją Viktorija pasirinko ne tapybos studijų programą, o drabužių dizainą. Tik gimus pirmai dukrai Ievai Majai ji prisiminė drobes ir teptukus. Tačiau ir tąsyk ne viskas vyko taip, kaip menininkė tikėjosi.

„Nutapiau keletą portretų, nunešiau paveikslus į meno galeriją, o ten man pasakė: „O ko tu portretus pieši? Taigi portretų niekas neperka, nes niekas nenori kitų žmonių portretų.“ Sakė, eik – tapyk gėlytes, peizažus. Tokia nusiminusi iš galerijos grįžau – ir vėl kažką ne taip padariau, – prisimena Viktorija. – Po to netapiau gal dešimtmetį. Po trisdešimties kiekvienas žmogus savo gyvenimą pervertina, tada ir mano gyvenime atsirado visokie mokymai, meditacijos stovyklos, literatūros skaitymas – iš jų ateina supratimas, kad tu pats susikuri gyvenimo vertybes ir jau niekas kitas tau primesti savo nuomonės nebegali. Tada supratau, kad visos ribos buvo tik mokytojų galvose. Manęs tai neliečia, pas mane ribų nėra, nes mene apskritai nėra ribų. Aš tai supratau gana vėlai – gal tik prieš ketverius metus. Nors visada namie turėjau drobių, dažų, teptukų, bijojau ką ir pradėti. Ir staiga visos baimės dingo – tas išsilaisvinimas buvo labai fainas.“

Visur galima įžvelgti grožį

Per pastaruosius ketverius metus Viktorija lankė devynis skirtingus tapymo kursus. Labiausiai jie padėjo ne techninėmis žiniomis, o moraliniu aspektu. „Kursai padeda pradėti – drąsos atsiranda. Tu ateini, yra daug bendraminčių, kurie irgi galvoja, kad kažko nemoka. Tapydamas pamažu pamatai, kad tavo braižas skiriasi, kad tavo sugebėjimai didesni. Pamažu atsiranda pasitikėjimas. Tai įpūtė pasitikėjimo ir jėgų. Nuo to laiko pradėjau daug tapyti vakarais. Mano formatas vis augo, leidau sau ir portretus tapyti, ir apvedžioti linija – daryti tai, ką noriu. Nes Pablo Picasso muziejuje pamačiau, kad visi jo paveikslai buvo apvedžioti juoda linija. O man negalima buvo tą daryti! Tai negi Picasso ne menas? – retoriškai klausia V.Jakučinskaitė. – Aš galvoju, kad menas turi būti gražus. Mus mokė bjaurybes piešti – niūru, tamsu... O mano akimis pasaulis visiškai kitoks – jis labai gražus. Aš noriu pastebėti gražius dalykus, nes jis mus daro laimingus. Gal kažkas sakys, kad pataikauju žmonėms, kad jie pernelyg gražūs, spalvoti... Bet mano pasaulis toks! Apskritai mano gyvenimo filosofija yra tokia, kad aš tikiu pasakomis. Man patinka grožis, nes jis gydo mūsų sielas. Niūrybių ir nelaimių gi pakankamai turime gyvenime. Bet ką laistai, tas ir auga. Jeigu tu aplink save kuri grožį, tai jis ir skleidžiasi, tu užkreti kitus juo.“

Viktorijos Jakučinskaitės tapybos paroda/Pauliaus Peleckio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.
Viktorijos Jakučinskaitės tapybos paroda/Pauliaus Peleckio/„ŽMONĖS Foto“ nuotr.

Dėl šios priežasties neseniai Viktorija pati pradėjo vesti tapybos pamokas. Savaitgaliais bendraminčiai susirenka „Tiulio fėjos“ studijoje ir kuria. Pasak V.Jakučinskaitės, daugiausia džiaugsmo teikia ne rezultatas, o pats kūrybos procesas, dažų maišymas, tapymas – tai suteikia sparnus. Tam, kad savo malonumui užsiimtum menu, nebūtina išmanyti technikas, turėti idealius įgūdžius. Kaip sako Viktorija, idealūs įgūdžiai neegzistuoja, visai kaip ir idealūs žmonės.

Būtent žmonės ir paskatino imtis menininkę jai netikėtos veiklos – iki šiol ji buvo sulaukusi pasiūlymų dėstyti ne iš vieno žmogaus, net Vilniaus dailės akademija ją kvietėsi, tačiau Viktorija nedrįso nerti į nepažįstamus vandenis.

„Niekada nemaniau, kad būsiu mokytoja, tikėjau, kad tai ne man. Bet kai pradėjo žmonės klausinėti, pagalvojau, kad leisiu sau tai pabandyti. Kai pirmą pamoką pravedžiau, atrodė, kad jau visą gyvenimą tą darau. Tai taip natūraliai įvyko – jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Kuo toliau, tuo labiau man patinka pamokos. Aš pasikraunu iš mokinių, o jie iš manęs. Pasirodo, kai daliniesi savo žiniomis ir sugebėjimais, pats augi.“

Naujausi straipsniai