„Stalo futbolą?“, – perklausė draugas, kai jo žmona gavo pasiūlymą žaisti futbolą. Nuostaba, juokas, išgąstis ir nepasitikėjimas savo, kaip moterų, jėgomis vyrų uzurpuotoje sporto šakoje – nepaisant tokių reakcijų tuzinas kauniečių priėmė iššūkį ir susibūrė į moterų futbolo komandą.
Naujas įkvėpimas
Nors pirmoje treniruotėje pasirodė vos trys moterys, šiuo metu komandoje jau yra 12 pastovių žaidėjų. Dauguma jų anksčiau su futbolu nebuvo susidūrusios – pasiūlymą žaisti priėmė kaip avantiūrą. Tačiau netrukus jau puolė ieškoti futbolo kojinių ir batelių, o penktadieniais nekantriai laukė vakarinės treniruotės.
„Kai pakvietė į komandą, pagalvojau, kad futbolas tikrai ne man. Nesu sportiška ir net nesidomiu sportu. Tačiau kuo daugiau svarsčiau, tuo įdomiau darėsi, ir jau nekantriai laukiau pirmos treniruotės“, – pasakojo architektė Sigita Kundrotaitė.
Anot kaunietės, futbolas jai – ne tiek sportas ar rezultatai, o nauji įgūdžiai ir pažintys. „Iki šiol futbolas atrodė labai vyriškas, todėl smagu nutrinti tas stereotipų linijas bent jau savo galvoje. Tikiuosi, kad futbolas įsitvirtins mano dienotvarkėje ir po kelių metų žaisti jį kartu su dukra bus įprasta“, – džiaugėsi S.Kundrotaitė, į treniruotę atėjusi kartu su savo seserimi Asta Ivanauskiene.
Vadovaujamą darbą aviacijos srityje dirbanti A.Ivanauskienė futbolą žaidžia su sūnaus paskolinta apranga. Futbolas jos šeimoje ne naujiena – žaidžia ir vaikas, ir vyras.
„Tikiu, kad fizinis aktyvumas – kritinis veiksnys smegenų veiklai, emocinei būsenai. O futbolas apkritai ypatingas – strateginis komandinis žaidimas. Man tai svarbu, nes darbe stengiuosi suburti komandą, kurioje, naudodami įvairias taktikas, visi kartu siekiame bendro tikslo. Po darbo sportuodama pailsiu, tačiau pasikraunu energijos ir įgūdžių, reikalingų darbui. Toks tarsi ratas“, – moteris su džiaugsmu priėmė sesers kvietimą, nes tikėjosi, kaip tai bus nauja ir įkvėpianti veikla.
„Susirinko nuostabios moterys – viena kitą papildo, visos tokios unikalios ir įdomios asmenybės“, – komanda didžiavosi A.Ivanauskienė.
Emocijų bomba
Ne viena žaidėja pasirinko futbolą būtent dėl komandinio žaidimo. Žurnalistė, LRT laidos „Klauskite daktaro“ redaktorė ir scenaristė, Vaikų ir jaunimo miestelio-centro kūrimo projekto „Gėrio paliesti“ kūrybininkė Sandra Galdikaitė visuomet praktikavo sveiką gyvenimo būdą ir buvo išbandžiusi įvairias komandines sporto šakas – tik ne futbolą.
„Patiko treniruočių užimtumas: apšilimo būdai, kamuolio valdymo technikos, žaidimo strategijų perpratimas ir be abejo pats žaidimas, kai moteriškos emocijos kunkuliuoja kaip verdančiame puode. Kiekviena su savomis intrigomis, strategijomis. Yra ir individualiai, ir komandiškai žaidžiančių. Ta narių spalvų paletė ir žavi“, – pasak S.Galdikaitės, akivaizdu, kad visos tos kunkuliuojančios energijos nebūtų be komandos trenerės Jolitos Kličiūtės.
„Kiekvienas gerai ar blogai atliktas judesys, pratimas turi pritariamąjį Jolitos žodį. Šleivas spyris, nepavykęs perdavimas ar tiesiog nesisukiojančios kojos vistiek sulaukia Jolitos palaikymo“, – giria trenerę žaidėja, kartu su savimi atsivedusi ir draugę, Pažaislio kultūros ir turizmo centro gidę – edukatorę Agnę Šaduikytę.
„Gaunu bombą emocijų. Kitokio aktyvumo, kuris užkrauna. Ypatingos merginos ir moterys, be galo charizmatiška trenerė – viskas tiesiog traukia sugrįžti“, – anot A.Šaduikytės, gera nuotaika ir smagi kompanija nuveja mintis apie pradžioje nesuvaldomą kamuolį ir besipinančias kojas.
Komandiniu sportu susigundė ir menininkė, odos kūrybos dirbtuvių ODIN bendraįkūrėja bei odinių papuošalų „Bad Hunter“ autorė Laura Savickė.
„Puikiai žinau tą jausmą, kai bendras tikslas suvienija žmones, ir kokį malonumą gali teikti komandinė dvasia. Kai atėjo laikas apsispręsti, neturėjau ne trupinėlio abejonės, jog noriu dalyvauti šitame feminizmu kvepiančiame projekte. Dabar jau galiu pasakyti, kad šitas reikalas perkopė mano lūkesčius visakeriopai, todėl ketinu jau greitai būti kiečiausios moterų futbolo komandos Lietuvoje dalimi“, – juokėsi L.Savickė
Įkalbėjo dukros
Logistikos srityje dirbančią Vaidą Bendikienę ir stiklo menininkę, juvelyrę Martyną Bartkutę nuo vaikystės traukė vyriškais laikomi žaidimai. „Visos kiemo mergaitės šokinėdavo „gumytę“, o aš pavydžiai žiūrėdavau į tą pusę, kur berniukai žaisdavo futbolą. Kartais net ir į komandą priimdavo“, – prisiminė V.Bendikienė, dabar nebeįsivaizduojanti penktadienio be treniruotės.
„Išgirdusi pasiūlymą žaisti moterų futbolą pirmiausia pagalvojau, kad kažkas kažką supainiojo“, – juokiasi M.Bartkutė, vėliau prisiminusi, kad ją visuomet masino tokios sporto šakos kaip alpinizmas ar ledo ritulys.
„Pasiūlymą priėmiau kaip iššūkį, kuris mane moko dirbti komandoje, kovoti, siekti tikslo bei balansuoja mano psichinę ir fizinę sveikatą. Futbolas man teikia džiaugsmą, esu laiminga būdama stiprių moterų komandos dalimi“, – pliusus vardijo menininkė.
Grožio srityje dirbančios Ilona Gritėnienė ir Rita Kvedarauskienė pirmiausia į futbolą išleido savo dukras, kurios ir pakvietė mamas į J.Kličiūtės renkamą komandą.
„Anksčiau į futbolą žiūrėdavau labai skeptiškai, ši sporto šaka atrodydavo visiškai neįdomi. Tačiau viskas pasikeitė, kai dukra pradėjo lankyti futbolą pas trenerę Jolitą. Nors pradžioje nelabai norėjau, kad ji lankytų, atrodė ši sporto šaka visiškai ne mergaitėms. Bet pamačiau, kaip ji tuo gyvena, ir nusileidau. Kieme su dukra ir kamuolį paspardydavome, ir komandomis sužaisdavome“, – prisimena I.Gritėnienė.
R.Kvedarauskienei taip pat nebuvo kur trauktis: futbolą lanko ne tik dukros dvynės, bet ir sūnus, prie kurių įkalbinėjimų prisidėjo ir vyras. Moteris negali atsidžiaugti, kiek palaikymo šeimoje sulaukia ši jos avantiūra.
Svajonių komanda
Nors dėl futbolo susibūrusios moterys savo klubui dar neturi pavadinimo, bet žaidėjas treniruojanti J.Kličiūtė vadina jas savo svajonių komanda. Mergaites ir berniukus futbolo mokanti profesionalė pasakojo visuomet svajojusi suburti į komandą moteris, bet šias mintis vis nuvydavusi į šalį.
„Kai draugė futbolininkė Justė Lavrenovaitė Vilniuje įkūrė savo komandą „JL Stars“, pagalvojau, kad man taip tikrai nepavyks. Vėliau Šilutėje susikūrė komanda „Blizgės“, broliai Arūnas ir Vaidas Rasteniai pradėjo organizuoti Utenos moterų futbolo čempionatą – apie dalyvavimą jame su savo komanda tik pasvajodavau“, – J.Kličiūtei prireikė gerų metų, kad galėtų surinkti 6 – 8 metų mergaičių komandą, todėl futbolu užkrėsti suaugusias moteris atrodė neįmanoma misija.
Tuomet J.Kličiūtei kilo idėja Kovo 8–ąją suorganizuoti futbolo turnyrą moterims, kurios niekada nebuvo žaidusios futbolo: „Tai buvo juodas darbas. Kiekvieną dieną po kelias valandas rašinėdavau laiškus ieškodama dalyvių. Išsisukinėdavo, bet aš nenusileisdavau ir įkalbinėdavau kaip mažus vaikus: pamatysite, bus smagu, susirinks visos tokios – nemokančios žaisti. Buvo labai sunku, bet šešias komandas surinkau“.
Šiais metais J.Kličiūtė ir vėl organizuoja futbolo šventę moterims, tačiau šįkart Kovo 11–ąją. Nors trenerei tai jau ketvirtas renginys, vis dar netrūksta pašaipių kolegų komentarų: „Jolita ir vėl prisigalvojo nesąmonių: liepia ir mamoms, ir močiutėms futbolą žaisti“. Moteris trenere dirba jau trylika metų, tačiau iki šiol ją lydi vyrų nuvertinimas ir nuostaba, kad moteris gali būti futbolo trenere.
„Pradžioje labai jautriai reaguodavau, o dabar tokius komentarus priimu juokais. Anksčiau savo profesiją netgi slėpdavau, nes žinodavau, kokia bus reakcija, bet paskui pagalvojau: koks čia nusikaltimas – man kaip tik reikia didžiuotis, nes nedaug moterų dirba tokį darbą. Iš tikrųjų, neįsivaizduoju savęs kitur. Čia mano vieta“, – anot J.Kličiūtės, jai prireikė devynerių metų, kol vyrų dominuojančiame sporte užsitarnavo pagarbą.
„Kiekvieną kartą turi dėl visko kovoti. Pradžioje su manimi net niekas nesisveikindavo, atsisakydavo padėti. Atrodo, vyrų kolektyvas – turėtų būti moteriai pagarba, bet visko per tuos metus buvo. Tik dėl didelio užsispyrimo ir atsidavimo šitam darbui aš vis dar esu čia“, – sakė J.Kličiūtė, vis dar negalinti patikėti, kad treniruoja moterų komandą.
„Labai džiaugiuosi, noriu jau pasigirti, paviešinti, bet vis dar nedrįstu. Gal joms greitai atsibos, gal baigsis tas visas grožis ir gėris. Nekantriai laukiu penktadienio treniruotės, nes iš jos moterys išeina labai laimingos. Gal vis dėlto gerą misiją vykdau“, – šypteli trenerė.
Draugystė už aikštės ribų
Praėjusiais metais Europoje atliktas mokslinis tyrimas įrodė futbolo reikšmę psichinei merginų ir moterų sveikatai. UEFA (Europos futbolo asociacijų sąjungos) inicijuotas tyrimas atskleidė, kad merginos ir moterys, žaidžiančios futbolą, labiau pasitiki savimi ir turi didesnę savivertę.
Kalbinant merginas ir moteris iš skirtingų Europos šalių paaiškėjo, kad treniruotėje pasiektas emocinis stabilumas ne tik padeda žaidimo metu, bet ir gelbsti kasdieniame gyvenime už futbolo aikštės ribų: sprendžiant problemas, malšinant įtampą darbe ir įveikiant įvairias sudėtingas situacijas. Ne viena pašnekovė pasakojo apie ypatingus komandos tarpusavio santykius ir tvirtą draugystę, kuri tęsiasi ir pasibaigus treniruotei.
Nors moterų futbolas dar susiduria su daugybe stereotipų, pastaraisiais metais Europoje jis sparčiai populiarėja. Šią vasarą UEFA pradėjo naują savo kampaniją „Together #WePlayStrong“, kurios tikslas – iki 2022 metų pasiekti, jog futbolas būtų populiariausias merginų ir moterų sportas.
