„Taksimo pokerio“ režisierius Michael Önder: „Vertinu žmones, kurie turi drąsos keisti pasaulį“

Michael Önder / Vida Press nuotr.
Autorius: Dovilė Lebrikaitė
Publikuota: 2018-03-30 11:40
Kelias dienas Vilniuje viešėjęs turkų režisierius Michael ÖNDER (40) pristatė „Kino pavasario“ žiūrovams savo debiutinį filmą „Taksimo pokeris“ („Taksim Hold‘em“). Jau trečią viešnagės Lietuvoje dieną režisierius pasitiko su šypsena ir patikinimu, kad galėtų čia gyventi.

Pokalbis su Michael Önder – nuoširdus, kupinas juoko dėl gyvenimo absurdo ir tylos akimirkų, kuriose sutelpa gerokai daugiau nei žodžiuose. Visa tai galima atrasti ir juostoje „Taksimo pokeris“, įkvėptoje 2013-aisiais vykusių Gezi parko demonstracijų, per kurias turkai protestavo prieš prezidento autoritarizmą, pamintus demokratijos principus ir laisves varžančius įstatymus. Tuomet tarp milijonų protestuotojų buvo ir neseniai į Turkiją iš Didžiosios Britanijos grįžęs Michael Önder.

Kas nutiktų, jei visi būtų tokie, kaip mano filmo pagrindinis herojus? Ar norėčiau gyventi tokiame pasaulyje? Nemanau. Jis turi racionalių priežasčių suirutės metu gyventi savo įprastą gyvenimą, tačiau tai, kas racionalu, ne visada yra teisinga.

Į savo debiutinį filmą režisierius sudėjo savo ir savo bičiulių patyrimus. Tai nėra autobiografinė juosta, tačiau joje daug autentiškumo, tikrumo. Net pokerio partija suirutės centre nėra išlaužta iš piršto – vykstant protestams Michael Önder su draugais gal ir nežaidė pokerio, bet spardė kamuolį per „PlayStation“.

„Vieną dieną, kai policija pradėjo mus spausti, patraukėme į šalia esantį draugo butą. Daugelis žmonių neturėjo namų šalia, todėl jie blaškėsi, bandė patekti į namų laiptines, kad apsisaugotų nuo dujinių granatų. Įsijungėme televizorių, kai staiga vienas draugų pasiūlė pažaisti su „PlayStation“. Susimąsčiau, ar galima taip elgtis, kai už lango žmonės grumiasi dėl savo gyvybės? Kita vertus, koks skirtumas: namie žiūri televizorių ar žaidi su „PlayStation“? O gal pokerį? Tai buvo labiausiai gluminanti akimirka mano gyvenime. Nežinojau, ar teisinga taip elgtis. Iki šiol dėl šito jaučiuosi sumišęs, – atviravo Michael Önder. – Viena iš priežasčių, kodėl norėjau sukurti šį filmą, buvo ta, jog troškau diskusijos apie abi konflikto puses. Visi mes esame tik žmonės, visi mes turime trūkumų. Jei dalyvavai proteste, tai dar nereiškia, kad esi geras žmogus. Mes visi esame siaubingi iš esmės – mes slepiame tam tikrus dalykus, būname išsigandę. Maniau, kad jei galėčiau sukurti kažką, kas tai parodytų, galėtume pradėti pokalbį. Kai tauta suskaldyta, dialogą pradėti galima tik pripažinus savo trūkumus.“

„Kino pavasario“ nuotr.
„Kino pavasario“ nuotr.

Kine dirbate jau du dešimtmečius, tačiau „Taksimo pokeris“ – jūsų, kaip režisieriaus, debiutas. Kas paskatino pačiam pradėti kurti?

Visada norėjau būti režisieriumi, bet universitete studijavau filosofiją. Po studijų supratau, kad šioje srityje karjeros nepadarysiu, todėl pradėjau kurti trumpametražius filmus. Jie buvo siaubingi.

Persikėlęs į Didžiąją Britaniją nusprendžiau padirbėti kino srityje, kad susivokčiau, kaip viskas vyksta. Pradėjau dirbti BBC operatoriaus asistentu ir pamačiau, kiek daug skirtingų darbų egzistuoja. Norėjau viso to išmokti, todėl darbavausi su apšvietimo komanda, garsistais. Tik vėliau suvokiau, kad man nereikia visko mokėti, man tereikia gebėti gerai padaryti savo darbą.

Sukūręs dar kelis trumpametražius filmus pamačiau, kad man reikia išmokti rašyti scenarijus. Pradėjau skaityti knygas, mokančias šio meno. Tikėjau, kad jei labai norėsiu, tapsiu geru rašytoju. Nepavyko. Prireikė labai daug laiko, kad parašyčiau pakenčiamą filmo scenarijų. Kai kurie turi talentą rašyti, o aš ne.

Bet talentas be įdirbio yra nieko vertas.

Vis dėlto pravartu turėti talentą. Mano problema ta, kad rašydamas jaučiuosi lyg vaikas, gavęs žaidimą, kuriame įvairias figūras turi sudėti į joms skirtas vietas. Aš esu tas, kuris kubą kiša į rutulio skylę. Įdėdamas daug pastangų galiausiai įkišu tą kubą.

Vida Press nuotr.
Vida Press nuotr.

12 metų praleidote Didžiojoje Britanijoje. Ar regite save gyvenantį užsienyje?

Žinoma. Ypač dabar, kai Turkijoje tokia padėtis.

Dar vakar sakiau, kad galėčiau gyventi Lietuvoje. (Šypsosi.) Turkijoje mane erzina kai kurie dalykai. Vairavimo maniera, automobilių parkavimo ypatumai, bendravimo būdas – mane tai veda iš proto. Užsidarau neapykantos burbule, kupinas pasyvios agresijos. Nuvykęs į šalis, kuriose žmonės elgiasi visai kitaip, prisipildau laimės. Štai ir Lietuvoje žmonės yra malonūs, mandagūs.

Nepaisant to, Turkijos chaose yra kažkas, kas suteikia labai daug kūrybinės energijos. Rašydamas „Taksimo pokerio“ scenarijų jaučiausi taip, kad privalau papasakoti šią istoriją arba išprotėsiu.

Ar laikote save politiniu aktyvistu?

Man daug kas sakė, kad pats filmas yra politinio aktyvizmo forma. Kai apie tai pagalvoju, galiu sutikti, bet aš nesijaučiu esantis aktyvistas. Manau, kad esu bailys.

Kai 2013-aisiais prasidėjo Gezi parko protestai, dalyvavau juose. Dariau beprotiškus dalykus, bet labai baiminausi dėl savo gyvybės. Buvo akimirkų, kai maniau, kad mirsiu. Pavyzdžiui, kai policija mus įspaudė į kampą, trėškė prie žemės... Kaskart grįžęs namo jausdavausi taip, lyg širdis išlėks iš krūtinės.

Visa kūrybinė komanda baiminosi dėl šio filmo. Aktoriai klausė, kodėl patys bedame peilį sau į nugarą? Normalu nerimauti, kai matai į kalėjimą sėdančius draugus ir girdi kalbas, kad dabar ne metas būti kritiškam.

Tuomet kodėl ėjote į protestą?

Jaučiau, kad turiu tai padaryti. Kalbu ne vien apie visuomenės spaudimą. Gyvenime būna momentų, kai supranti, kad nebegali sėdėti namie, privalai kažką daryti.

Pamatę „Taksimo pokerį“ žmonės manęs klausia, ar aš tikrai esu toks ciniškas, nejaugi tikrai tikiu, kad protestai yra beprasmiai. Tikiuosi, kad jie turi prasmę. Vertinu žmones, kurie turi drąsos keisti pasaulį, nebijo dėl to atsisėsti į kalėjimą. Aš toks nesu, bet labai žaviuosi jais. Dabar neinu į gatves. Vietoje to galvoju, ką galiu padaryti, pasitelkdamas savo profesinius įgūdžius.

Tam, kad filmas būtų rodomas Turkijoje, jis turi būti patvirtintas valdžios. Kaip toks kritiškas filmas kaip „Taksimo pokeris“ perėjo cenzūrą?

Nežinau. (Skėsčioja rankomis.) Kai filmą parodėme pirmą kartą, negavome leidimo jį viešinti. Manęs net paklausė, ar išprotėjau. Tačiau man, kuriant filmą, svarbiausia buvo ne kritikuoti valdžią, o kritiškai pažvelgti į mus pačius. Štai kodėl neprašiau valstybinio finansavimo – bijojau, kad išvydę Kultūros ministerijos logotipą žmonės pamanys, jog valstybė sumokėjo už šį filmą.

Vėliau, kai filmas buvo pabaigtas, supratau, kad jis kritiškas abiem barikadų pusėms. Pamatęs, kad pavyko išvengti pataikavimo abiem pusėms, nustojau nerimauti. Juolab, kad leidimas rodyti filmą jau suteiktas – balandžio 27 d. įvyks nacionalinė premjera.

Kokių reakcijų tikitės?

Dalis manęs tiki, kad rezultatai bus puikūs, o kita dalis... Mačiau, kaip sekėsi panašiems filmams. Stebuklo nebuvo. Greičiausiai ir mano filmą pažiūrės tik 30-50 tūkst. žmonių.

Pasvajoju apie „Taksimo pokerio“ sėkmę. Tačiau sulaukę sėkmės atkreiptume dėmesį, prisidarytume problemų, nes pritrauktume ryklius.

„Kino pavasario“ nuotr.
„Kino pavasario“ nuotr.

Protestuose, riaušėse – maža linksmybių. Kodėl sukūrėte komediją?

Pirmajame scenarijaus variante rimtai išrėžiau tai, ką norėjau pasakyti visuomenei. Bet tai buvo taip nuobodu ir akivaizdu. Nemanau, kad būtų sudominę publiką. Todėl pabandžiau prisiminti, ką iš tiesų išgyvenau per Gezi parko protestą.

Prabėgus pusmečiui po demonstracijų su draugais susibėgdavome ir prie bokalo ar taurės aptardavome, kas ten įvyko. Žinoma, netrūko protesto romantizavimo, bet galiausiai sugrįždavome prie juokingų detalių. Kai policija mus pradėjo spausti, teko gelbėtis avint šlepetes per pirštą. Šaukiau bičiuliui, kad reikia bėgti, o jo mergina sunėrė rankas ir pareiškė, kad niekur neis – jie pradėjo spręsti santykių problemas. Kokia kvailystė! Absurdas! Po akimirkos visi atsidūrėme visiškoje suirutėje.

Tą patį vakarą prieš protestą sėdėjau draugo namuose ir laukiau, kol jis išsirinks bandaną. Jis niekaip negalėjo apsispręsti, kaip nori atrodyti per protestą. Lūkuriavau valandą, o jis galiausiai pareiškė, kad niekur neis, nes kankina bloga nuojauta. Supykęs išėjau ir prisijungiau prie protesto. Kai policija pradėjo mėtyti dujines grantas ir spausti mus į kampą, mintyse pradėjau save laidoti. Maniau, kad būsiu tik skaičius rytdienos laikraštyje. Tada prisiminiau savo draugą, kurį prieš kelias valandas išvadinau bailiu ir idiotu. Tą akimirką supratau, kad ne jis, o aš buvau kvailas. Tokios absurdiškos akimirkos man atrodo juokingos.

Pats Gezi protestas buvo kupinas humoro. Jame buvo tiek daug šmaikščių plakatų, grafiti piešinių. Protestas humorą pakylėjo į aukštesnį lygį. Jaučiau, kad jei jau kuriu filmą apie Gezi parko demonstracijas, turiu nepamiršti humoro.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai