Garbės konsulo pareigos – tokios, kurios visiškai „neapsimoka“: išlaidos, susijusios su šiuo darbu, – paties konsulo rūpestis, už daug ką jis moka iš savo kišenės. Ar tas rūpestis – dėl garbės? Į šį klausimą atsakė Tailando garbės konsulas Lietuvoje Rolandas VALIŪNAS (52), kuris, kaip ir jo kolegos, didžiuojasi bei džiaugiasi suteikta galimybe atausti savąjį gyvenimą sodriomis kitos šalies gijomis.
Kai Kauno policija pranešė apie sulaikytus 38 sukčių apgautus Tailando piliečius, ieškančius skalsesnio duonos kąsnio ir įstrigusius Lietuvos kaime, tai tapo dideliu galvos skausmu Tailando garbės konsului Lietuvoje Rolandui VALIŪNUI (52). Pirma užduotis – pamaitinti nelaimėlius, antra – skubiai grąžinti į tėvynę. Tačiau su šia užduotimi konsulas meistriškai susidorojo vos daugiau nei per parą.
Kol kas tai ekstremaliausias nutikimas jo darbe – Rolandas Valiūnas, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ vadovaujantysis partneris, konsulo pareigas eina nuo 2004-ųjų.
Galima sakyti, kad labai įtemptas, atsakingas buvo ir Tailando Karalystės princesės Mahos Chakri Sirindhorn vizito į Lietuvą 2016-aisiais organizavimas. Sulaukti princesės užtruko net dešimt metų. Tačiau rezultatu Rolandas Valiūnas liko patenkintas – visą savaitę Tailando žiniasklaidos kanalai transliavo vizito detales iš Lietuvos, konsulas net neabejoja, kad dauguma tailandiečių Baltijos šalies vardą išgirdo pirmą kartą. Be to, vizito reikšmingumą įrodo malonus faktas: Bankoke buvo surengta princesės fotografijų paroda, o dvi nuotraukos tarp jų – iš Lietuvos. Vienoje užfiksuotas Kryžių kalnas, kitoje – Trakai.
Rolandas Valiūnas – išskirtinė figūra tarp garbės konsulų ne tik Lietuvoje, bet ir centrinėje Europoje, nes jis turi ypatingą pareigą ir teisę – išduoda vizas į egzotiškąją šalį.
Man nepatinka, kai Tailandas siejamas su vulgaria prostitucijos tema – to galima rasti bet kurioje šalyje. Absoliuti dauguma turistų, patys neieškantys specifinių nuotykių, grįžta nustebę ir nesupratę, iš kur kyla tokie stereotipai.
Jis prisimena, kad 2004 m. vizų per metus būdavo išduodama apie 200, o dabar šis skaičius siekia virš 5000 tūkstančių. Ir šį darbą reikia atlikti ne per metus, o per keletą mėnesių, kai Tailande – tinkamas oras europiečiams atostogauti, tad visa veikla susikoncentruoja į trumpą laikotarpį.
„Kol kas lietuvių nėra juodajame sąraše, bet nežinia, kada gali atsirasti – tikrinimas, dokumentų ruošimas yra kruopštus darbas“, – sakė Rolandas Valiūnas.
Vizą galima gauti nuskridus į Tailandą, tačiau konsulas jau žino, kad po dešimties valandų skrydžio dar dvi valandas stovėti eilėje oro uoste prie vizos – ne pati geriausia atostogų pradžia, o taip pasitaiko ne taip retai. Jei reikia daugkartinės vizos, tokią privalu daryti iš anksto, jos oro uoste neįsigysi. Juk dauguma keliautojų, viešėdami Tailande, dar aplanko ir Kambodžą ar Laosą, o grįžtant į Tailandą vizos vėl reikia.
Ar be minėtų apgautų Tailando piliečių, dar teko spręsti dramatiškas tailandiečių problemas Lietuvoje?
Kas yra dramatiška? Įvykis su pabėgėliais buvo gana ekstremalus. Nors prie to prisidėjo labai didelė gėda dėl mūsų tautiečių elgesio maustant ir paliekant tailandiečius likimo valiai. Beje, kartą rūpinausi į Klaipėdos oro uostą kruiziniu laivu medaus mėnesio atvykusia olando ir tailandietės pora. Vyras galėjo išlipti iš laivo ir pasivaikščioti po Lietuvos uostamiestį, o žmonos neišleido. Šeimai tai šiokia tokia drama, džiaugiuosi, kad ją pavyko sėkmingai išspręsti.
Lietuvoje gyvena tik apie 20-30 tailandiečių, dažniausiai – tai masažo meistrės, įkurdintos Vilniuje, Kaune ir Druskininkuose. Kartais pasitaiko, kad tenka spręsti teisinius reikalus, kai Tailando piliečiai patiria apgavystę. Dažniausiai masažistės iš Tailando nekalba net angliškai, joms būna pakišamos lietuviškai surašytos sutartys, kurias jos aklai pasirašo. Tokiais atvejais nesąžiningą darbdavį kviečiame sąžiningam pokalbiui, – su šypsena tarė Rolandas Valiūnas, leidžiantis suprasti, kad vienos stipriausių advokatų kontoros vadovui išspręsti tokias problemas nėra sudėtinga.
Tailando princesės vizitas – didelis įvykis, tačiau ką atsakytumėte abejojantiems, ar vertėjo dėl to stengtis net dešimtmetį?
Princesės vizitas – nuostabus įvykis, juk mūsų šalis maža, dėl to ją dažnai aplenkia pasaulio įtakingi asmenys, todėl mums labai pasisekė. Lietuviams net sunku įsivaizduoti, kaip savo šalyje yra gerbiamas Tailando karališkosios šeimos atstovas. Iškilmingų pietų Trakuose metu apstulbo visi matę, kai pro šalį ėję gal 30 turistų iš Tailando, staiga parklupo tiesiai gatvėje, išvydę princesę. Jiems brangi ši asmenybė, tailandiečiai nuolat domisi, ką veikia princesė, tad neabejoju, kad jos vizitas buvo puiki reklama Lietuvai.
Pati princesė – itin išsilavinusi, viskuo besidominti, su ja bendrauti buvo labai malonu. Kai mano žmona Renata paprašė jos autografo, ši mielai sutiko.
Kaip jūs tapote konsulu?
Man paskambino iš Užsienio reikalų ministerijos ir pateikė tokį pasiūlymą, ieškodami kandidato. Nors iki galo nežinojau, ką reikės daryti, bet neabejojau, kad bus įdomu – juk naujos galimybės, nauji žmonės. Patvirtinimo procesas užtruko metus.
Pagrindinė mano pareiga – padėti Tailando ambasadorei, reziduojančiai Kopenhagoje, atlikti savo pareigas. Konsulas, skirtingai nei ambasadorius, turi didesnę laisvę veikti. Jeigu reikia susitikti su kokiu nors svarbiu Lietuvos asmeniu, politiku, tą aš galiu padaryti žymiai greičiau, ypač, jei tas žmogus dar man puikiai pažįstamas. Ambasadai tektų susitikimo laiką ilgai derinti pagal protokolo taisykles.
Kokiais darbais galėtumėte pasidžiaugti be to, kad surengėte Tailando princesės vizitą į Lietuvą?
Per metus tenka priimti 2-3 delegacijas iš Tailando. Pagrindinis darbas tenka ambasadai, tačiau ir aš su savo komanda tokiu metu turiu veiklos. Pati ambasadorė – dažna viešnia Vilniuje, dažnu atveju jos vizito detalėmis tenka rūpintis man ir mano komandai.
Smagu, kad kasmet pavykdavo atvežti virėjų iš Tailando ir Vilniaus rotušėje surengti nacionalinių patiekalų dienas. Turėtų į Lietuvą atvykti pats geriausias Tailando virtuvės šefas McDang. Jo kulinarinių šedevrų greičiausiai bus galima paragauti Vilniaus viešbučio „Kempinski Cathedral Square“ restorane.
Dar dedu pastangas, kad Vilnius ir Bankokas taptų miestais dvyniais. Kam to reikia? Drambliai Vilniaus gatvėmis nelakstys, bet žinia apie Lietuvą Tailandą tikrai vėl apskries. Kiekvienas žingsnis, leidžiantis pasauliui mums pažinti, veda geresnio gyvenimo keliu visus Lietuvos gyventojus. Papildomi turistai, papildomos investicijos...
Tačiau galiu prisipažinti ir ko man nepavyko padaryti. Turiu svajonę atidaryti atskirą autentiškų Tailando patiekalų restoraną, kurio šefas būtų profesionalas tailandietis. Daugelis mano, kad pas mus yra pakankamai, pavyzdžiui, japoniškų patiekalų restoranų, tačiau juose dažniausiai šefo pareigas atlieka ne japonai. Nesakau, kad maistas nėra geras, tačiau man autentiškumo stinga.
Tailando virtuvės patiekalų turi vienas kitas Vilniaus restoranas, tačiau ne to trokštu. Siekdamas atskiro autentiško tailandietiško restorano, įdėjau labai daug pastangų: kartais pavykdavo surasti Lietuvos rinka besidomintį tailandietišką restoranų tinklą, tačiau tuo metu nebūdavo partnerių Lietuvoje arba atvirkščiai, kai kuris lietuviškas verslininkas susidomėdavo tokia galimybe, atšaldavo tailandiečiai. Tačiau iki šiol nenuleidžiu rankų. Tailandiečių maistas nusipelno atskiro dėmesio, nes yra puikus. Puikaus maisto apibrėžimas labai paprastas: jis tirpsta burnoje.
Beje, mažai kas žino, kad Klaipėdoje turime didelę investiciją iš Tailando – fabriką „Indorama“, gaminantį polietileno granules, pavyzdžiui, „Coca-Cola“ buteliukams. Įmonė savo produkcija aprūpina didžiąją dalį pasaulio rinkos, Lietuvai tai labai ženkli investicija. Lietuviškos įmonės taip pat dairosi nišų Tailande.
Koks yra Rolando Valiūno Tailandas, kas jus ten žavi, stebina ir tai galėtų būti puikios gairės keliaujantiems į tą šalį?
Mudu su ambasadore kartą stebėjomės, jog žmonės sako, kad puikiai pažįsta Tailandą, praleidę ten vienas kitas atostogas. Aš pats Tailande esu dažnas svečias, ten lankausi nuo 2000-ųjų, tačiau nedrįsčiau teigti, kad pažįstu šią šalį. Vis tik norėčiau teigti, kad tai saugi šalis: einant vėlų vakarą tikrai nereikia įsitempti. Budriu reikia būti visada ir visur žinoma, tačiau vėlų vakarą ten jautiesi tikrai ne prasčiau nei Vilniuje.
Tai šalis, kuri nuteikia atostogoms – puikus maistas, klimatas, pati atmosfera. Masažas Tailande – tarsi sportas, yra labai daug jo rūšių, įvairaus meistriškumo lygmens. Man nepatinka, kai ši šalis siejama su vulgaria prostitucijos tema – to galima rasti bet kurioje šalyje. Absoliuti dauguma turistų, patys neieškantys specifinių nuotykių, grįžta nustebę ir nesupratę, iš kur kyla tokie stereotipai.
Tailande lankiausi ir su šeima – žmona ir keturiais vaikais bei būriu draugų. Ypač vaikus nustebino apsilankymas vadinamajame auksiniame trikampyje, kur kažkada buvo sukoncentruota kelių šalių prekyba narkotikais. Dabar ten įrengtos dramblių stovyklos. Didelis pavojus drambliui – sunkus darbas miške, kur jie priversti tampyti nukirstus medžius. Geri žmonės išperka dramblius iš tokios vergijos, ir taip jie atsiduria stovykloje. Juos reikia maitinti, prižiūrėti, tad drambliai tarsi ir įdarbinami, bet žymiai lengviau – jie nuneša turistus ant savo kupros į upę, ten panyra į šiltą vandenį – ne tik vaikai bet ir suaugę ir juokiasi, ir klykia vienu metu.
Ypatingai nustebino šiuolaikinio Tailando meno muziejus Bankoke (MOCA Art Gallery in Bangkok), eksponuojantis virš 800 darbų, surinktų Tailando komunikacijų magnato Boonchai Bencharongkul. Pats kolekcionuoju Lietuvos dailės meno kūrinius, štai kodėl man įdomu pasidairyti muziejuose kitose šalyse. Galiu patvirtinti, kad tai buvo neįtikėtinai geras muziejus!
Garbės konsulas negauna atlyginimo, kam jums tiek veiklos, juk ir taip esate užimtas?
Visi mes darome gyvenime kai ką, iš ko nėra tiesioginės naudos, nes tiesiog įdomu. Be to, ateina laikas, kai turi visuomenei duoti daugiau nei imti. Man tas laikas jau atėjo. Kodėl esu Investuotojų forumo valdybos pirmininkas, kodėl tiek laiko skyriau Darbo kodekso korekcijoms, kitoms iniciatyvoms, galinčioms pagerinti visų Lietuvos žmonių gyvenimą? Tai svarbu Lietuvai, svarbu mano ateičiai, mano vaikams, kurie, tikuosi, gyvens Lietuvoje. Man džiugu, nes jaučiu savo veiklos rezultatus.
Tikite? – po pauzės paklausė Rolandas Valiūnas.