Nors iki šiol pasirodydavo versijų, kad moterų gebėjimas pačioms išlaikyti save prisideda prie didesnio skyrybų skaičiaus, nauji tyrimai rodo, kad taip nėra. Skyrybas paskatinti gali tai, kaip vyras ir žmona pasidalija darbo atsakomybę. Nesvarbu, ar kalbame apie mokamą darbą, ar apie namų ruošą.
Harvardo sociologijos profesorė Aleksandra Killewald siekė išsiaiškinti, kaip darbo statusas ir namų ruošos darbų pasidalijimas paveikė skyrybų skaičių. Kas pasikeitė per pastaruosius kelis dešimtmečius – juk pokyčių tiek darbo, tiek vedybų rinkoje būta daug.
Mokslų daktarė palygino daugiau nei 6300 JAV priešingų lyčių, apklaustų nuo 1968 iki 2013-ųjų, santuokų duomenis. Paaiškėjo, kad patys finansiniai ištekliai nepaveikė skyrybų skaičiaus. Tačiau profesorė pastebėjo, kad bėgant metams skyryboms įtakos turėjo tai, kas uždirbo pinigus ir kas likdavo namie.
Iki 1975-ųjų poros, kuriose moterys atlikdavo didžiąją dalį namų ruošos darbų, skirdavosi retai. Tačiau po 1975-ųjų santuokų darna nebesisiejo su tuo pačiu modeliu. Toms poroms, nepriklausomai nuo to, ar moterys dar ir dirbdavo visu etatu, ar tik apsiimdavo namų ūkiu, padidėdavo skyrybų grėsmė.
Kaip pastebėjo A.Killewald, vyrai dabar apsiima šiek tiek daugiau namų ruošos nei anksčiau. Ir to dabar tikisi ir tai vertina jų žmonos. Tiesa, moterys vis dar atlieka didžiąją dalį buities darbų – 72 proc. (palyginimui, iki 1975-ųjų – 81 proc.).
Tyrimo autorė paneigė teoriją, kad dėl dirbančių moterų nukenčia santuokos. „Tai, kad skyrybų skaičius padidėjo antroje XX a. pusėje – tuo pat metu, kai moterys aktyviai įsiliejo į darbo rinką, paskatino spekuliacijų dėl grėsmės santuokiniam stabilumui, nes moterims daugiau „nebereikia“ tekėti dėl finansinio saugumo. Tačiau mano gauti duomenys nieko panašaus nerodo.“
Per paskutinius keturis dešimtmečius santuokos stabilumą suklibino vyrų darbo statusas.
Vis tik per paskutinius keturis dešimtmečius santuokos stabilumą suklibino vyrų darbo statusas. Tie vyrai, kurie neturėjo darbo arba dirbo pavienius darbus, daug dažniau skyrėsi nei tie, kurie turėjo stabilius darbus. Taigi nors moterys nebeturi atitikti tradicinio namų šeimininkės vaidmens, santuoka gali braškėti, jei vyras neatlieka stereotipinio šeimos maitintojo pareigų.
Tiesa, ne visiems nedirbantiems vyrams gresia skyrybomis. Profesorės teigimu, dar reikėtų palyginti duomenis, kokią įtaką skyryboms turi tai, ar vyrai pasirenka nedirbti tam, kad atsidėtų šeimai ir namams, ar jie nedirba ne savo noru (neranda darbo, netenkina atlyginimas, buvo atleisti ir pan.).
A.Killeward spėja, kad būtent pastarasis atvejis porai pridaro problemų, tai yra kai vyras nedirba (ar dirba pavienius darbus, ne visu etatu ir pan.) priverstinai, kai tai nėra sąmoningas pasirinkimas. Tai neigiamai paveikia psichinę sveikatą ir per tai kyla poros tarpusavio nesutarimų. O jei vyras ir žmona kartu nusprendžia, kad vyras prisiims atsakomybę ir liks namie (pavyzdžiui, gimus vaikui išeis tėvystės atostogų), sutuoktiniai neatsiduria ant skyrybų slenksčio.
Jei žvelgiate panašia kryptimi, tokie dalykai kaip darbas ar namų ruošos pasidalijimas jūsų santuokos tvirtumui lemiamos reikšmės neturės.
Tyrimas taip pat atskleidžia, kad stabiliausios santuokos yra tos, kuriose partneriai atlieka standartinio vyro ir žmonos vaidmenį, tačiau visuomenės lūkesčiai bėgant metams pasikeitė. Todėl porai labai svarbu suvokti, kad geros santuokos, gero vyro ir geros žmonos pavyzdžiai nebėra tokie, kokie buvo ankstesnių kartų – kaip jų tėvų ar senelių. Todėl ir lyginti to nereikėtų. Taip pat svarbu apsvarstyti, kas jiems patiems poroje reikšminga ir kaip kartu tai bus įgyvendinta.
Žmonės – labai skirtingi, ir nėra objektyvios tiesos, kas yra tas geras vyras ar gera žmona – tik jūs kartu galite nuspręsti, ko tikitės vienas iš kito, iš santuokos ir tėvystės. Jei žvelgiate panašia kryptimi, tokie dalykai kaip darbas ar nedarbas ar namų ruošos pasidalijimas jūsų santuokos tvirtumui lemiamos reikšmės neturės.