2020-ųjų vasara, praleista ant jūros kranto. Vasara, kai pabudus pirmiausiai pamatai medžius, išgirsti jūros ošimą, paukščius ir ramų šeimos narių kvėpavimą. Vasara, kai lanko draugai ir iki paryčių juokiasi prie laužo. Vasara, kai saulės palydėjimas tampa kasdienybės dalimi. Tokia buvo ši menininko Tado Černiausko (37) ir jo šeimos vasara, kurią padiktavo sudėtingos aplinkybės. Tačiau kalbėdami su Žmonės.lt dabar šią patirtį jie vadina viena didžiausių gyvenimo dovanų.
Žinomas menininkas portalui Žmonės.lt pasakoja, kad ši vasara buvo neeilinė, kitokia, tačiau vienareikšmiškai – bene pati jaukiausia ir išmokiusi darkart perkainoti vertybes. Su Tadu kalbamės apie avantiūrą visą vasarą su žmona Viktorija Prokofjeva ir dviem mažamečiais vaikais leisti kemperyje prie jūros.
Kaip kilo mintis įsigyti kemperį? Galbūt tą planavote jau seniai?
Apie šią avantiūrą svajojome jau ilgą laiką. Buvome susiplanavę biudžetą ir tai, kad vasarą praleisime prie jūros. Pandemija įnešė sumaišties, nes nebegaunant praktiškai jokių pajamų manėme, kad teks šias svajones atidėti ilgam laikui. Tačiau Viktorijos žavus užsispyrimas šią sumaištį paverė tikru nuotykiu – nusprendėme, kad vasarą visgi leisime visi kartu, prie jūros ir pasistengsime tai padaryti su minimaliomis išlaidomis.
Taip ir nutiko – suma, kurią paprastai žmonės išleidžia ilsėdamiesi kelias savaites Egipte ar Turkijoje mums padėjo susikurti namus tiesiai ant Baltijos jūros kranto. Susimažinome poreikius, kelias savaites praleidome savomis rankomis restauruodami 40 metų senumo namelį ant ratų, ir jau gegužės mėnesį pradėjome vieną nuostabiausių savo gyvenimo etapų.
Kasdien palydėdami saulę negalėjome patikėti plano paprastumu ir genialumu... Kaip ir daugelis atvykusių mus aplankyti. Jau netrukus tą pati padarė ne vienas draugas ir šalia mūsų vienas po kito ėmė tokiomis pat sąlygomis įsikūrinėti draugai.
Kokias vietas su juo pavyko aplankyti?
Nuo pat pradžių žinojome, kad namuko niekur nejudinsime. Tad įsirengėme terasą, pastogę, laužavietę, susistatėme lauko baldus ir t. t. Tai tapo mūsų kuklia vila prie jūros, kurios nepalikome visą vasarą ir žinojome, kad galime bet kurią akimirką ten grįžti. Kartojome sau ir negalėjome patikėti: „Turime dar vienus namus – prie jūros!“
Kai panorėdavome šiek tiek pakeisti aplinką ir pabėgti nuo žmonių – vos po 30 minučių kelionės automobiliu atsidurdavome vieni ir nuogi laukiniuose Latvijos paplūdimiuose.
Visą vasarą praleisti su vaikais kemperyje – skamba kaip iššūkis. Gal papasakotumėt savo patirtį?
Vaikus auginsime tik kartą gyvenime, tad labai vertiname laiką kartu. Jie yra neatsiejama mūsų komandos dalis, tad nenutrūkstamas laikas kartu mus labai suartino ir padarė šią vasarą tokią įsimintiną.
Be to, gamtoje viskas daug paprasčiau: miškas, jūra, ilgi vakarai, šilti rytai, vabzdžiai, uogų rinkimas ir visa galybė kitų pramogų, kurios neleido nuobodžiauti. Kai neprivalai niekur spėti, turi daug laiko pokalbiams ir tylėjimams – laikas su vaikais tampa malonumu, o gyvenimas – vertas gyventi.
Ar nepabodo? Nebuvo sunku? Nesinorėjo išsimiegoti savo lovoje?
Mūsų didžiausias turtas yra mūsų maži poreikiai. Vos keli kvadratiniai metrai bendros erdvės, nedidelis paviršius maistui ruošti, dviaukštė lova vaikams ir dvigulė lova mums su Viktorija, kuri apsupta langais iš trijų pusių.
Kiekvieną rytą pabudęs pirmiausia pamatai medžius ir saulę, pakilęs žengi penkis žingsnius ir stovi basas lauke, kur garsiai ošia jūra.
Po taip praleistų mėnesių iššūkiu tapo miegojimas Vilniaus senamiestyje. Grįžęs vaikščiodamas gatvėmis nenustoju stebėtis: kodėl čia viskas išklota betonu, kur visi lekia ir kodėl aš turiu būti to dalimi?
Kaip atrodydavo tipinė jūsų šeimos vasaros diena?
Visos vienodos ir visos tokios skirtingos! Vos tik nubudę vaikai išbyrėdavo laukan ieškoti pramogų, o mes pakilę rasdavome šalia įsikūrusius draugus, su kuriais atsisveikindavome vos prieš kelias valandas.
Prie jūros prasto oro nebūna, jis tiesiog padiktuoja dienos planą: jei šviečia saulė – didžiąją dalį laiko praleisi prie vandens, jei dienos vėsesnės – daugiau bus kūrybos, pasivaikščiojimų, laužų, pasisėdėjimų terasoje ir t. t.
Patirtys ar daiktai?! Žinant atsakymą baisu būna žengti tik pirmą žingsnį.
Visos vasaros metu turėjau darbo vietą ir Palangos centre įsikūrusioje bendradarbystės erdvėje. Iki ten nuo kemperio apie 12 kilometrų, kuriuos įveikdavau dviračiu važiuodamas miško takais arba pasivaikšiodamas pakrante.
Kelios valandos prie kompiuterio ir tas pats kelias namo, kur vėl randi nesibaigiantį Emir Kusturicos filmą. Taip slenkant dienoms labai visi pasikeitėme, suartėjome ir su nuostabiais žmonėmis sukūrėme daug gražių patirčių.
Kokie tolimesni kelionių planai? Galbūt galvoje jau rezgate naujas idėjas?
Mums ši vasara nesibaigė – ji liko ir visur keliauja su mumis. Supratome, kas yra tikrieji mūsų gyvenimo prioritetai ir kad atėjo metas išsukti iš kitų mums primetamo „teisingo“ gyvenimo kelio.
Norime kuo daugiau laiko praleisti kartu, gamtoje ar blaškantis po pasaulį. Dabar turime stotelę prie jūros ir ėmėme svajoti apie kuklius namus už Vilniaus miesto ribų, miške ar prie kito vandens telkinio. Turime įtarimą, kad ir čia galėsime susikurti kažką, ko rezultatu negalėsime patikėti ir patys.
Galbūt turite patarimų žmonėms, kurie norėtų patirti kažką panašaus?
Reikia tarsi mantrą kartoti sau klausimą: patirtys ar daiktai? Nori gyventi ar leisti laiką spūstyje pakeliui į darbą, kur uždirbsi pinigus automobiliui, skirtam būti spūstyje pakeliui į darbą. Jei daugiau dirbsi – turėsi galingesnį automobilį, bet skirtą vis dar tai pačiai spūsčiai.
Bijome, kad nustoję suktis šiame rate pritrūksime daiktų, kurių mums nereikia, bet mus įtikino priešingai. Gyvenimą reikia patirti, o ne juo grožėtis pasidėjus ant lentynos...
Patirtys ar daiktai?! Žinant atsakymą baisu būna žengti tik pirmą žingsnį.
Virusas, karantinas ir jo pasekmės stipriai paveikė jūsų paties ir žmonos Viktorijos profesinę veiklą?
Viktorija daug metų intensyviai dirbo, tačiau paskutinius metus nusprendė skirti sau, šeimai ir kelionėms su manimi po pasaulį. Pandemija dar labiau sulėtino tempą ir leido suprasti, koks gyvenimo kelias jai labiausiai priimtinas.
Pats esu menininkas, tad kasmet turiu nemažai suplanuotų parodų ir kelionių už Lietuvos ribų. Paskutinioji buvo dar vasario mėnesį, kai kūriau spektaklio scenografiją Tokijuje. Besilankant Japonijos sostinėje jos krantus pasiekė kruizinis laivas iš Honkongo, kuriame buvo nustatyti vieni iš pirmųjų viruso atvejų šalyje.
Vos tik grįžus į Lietuvą, visame pasaulyje šalys viena po kitos ėmė uždarinėti sienas, griežtinti karantino sąlygas, atšaukinėti viešus renginius, riboti kultūros institucijų veiklą ir pan. Šiemet buvo suplanuotos parodos Kinijoje, JAV ir Europoje, tačiau pandemija gerokai pakoregavo planus ir visa, kas tik buvo suplanuota – tapo atidėta neribotam laikui.
Meninė veikla yra ir mano pagrindinis pajamų šaltinis, tad sustojus jai, baigėsi ir visos finansinės įplaukos. Iš pradžių tai kėlė nemažai nerimo, tačiau sulėtėjęs tempas leido geriau apgalvoti tolimesnius planus ir daugiau laiko skirti šeimai ir naujiems projektams Lietuvoje. Tapau nuostabios komandos dalimi, su kuria ėmėme kurti teatro instaliaciją tarptautiniam „Sirenų“ festivaliui ir spalio pradžioje žiūrovus pakvietėme į spektaklio „fabrica“ premjerą.
