Naujas filmas ilgu pavadinimu „Nuostabi diena, kai esame kartu“ gali pelnyti Tomui Hanksui (63) trečiąjį „Oskarą“. Šįkart aktorius įkūnijo visos Amerikos gerumo simbolį ir... tolimą savo giminaitį.
Apdovanojimų jam netrūksta: jei neskaičiuotume šio premijų sezono, „Auksiniam gaubliui“ buvo nominuotas 2017 metais. Tiesa, į „Oskarus“ pretendavo senokai – 2001-aisiais... Bet „Oskaras“ tik vienas, o šiemet į geriausius antraplanius aktorius, be Hankso, taikosi tokie grandai kaip Bradas Pittas, Anthony Hopkinsas, Alas Pacino ir Joe Pesci. Tokioje draugijoje net ir be statulėlės pabūti smagu, ypač jei į „Dolby“ teatrą jį atlydės šeima, pasirodžiusi „The Beverly Hilton“ viešbutyje per „Gaublius“.
Su vyru ir tėvu fotografams pozavo ilgametė sutuoktinė Rita Wilson (63) ir ketvertas suaugusių vaikų: Colinas (42), Elizabeth (37) (jų mama – pirmoji aktoriaus žmona Samantha Lewes (1952–2002) bei Tomo ir Ritos sūnūs Chetas (29) ir Trumanas (24). Šalia Colino stovėjo ir jo žmona Samantha Bryant (39), nebuvo tik buvusios Cheto draugės Tiffany Miles. Ilgas šeimos sąrašas svarbus, nes Colinas ir Chetas pavertė tėtį triskart seneliu. Ir Hanksas, besidžiaugiantis anūkėmis Olivia (8), Charlotte (6) ir Michaiah (4), įsitikinęs, jog būti seneliu – tikras stebuklas.
„Būdamas tėvas viską darai ne taip, – viename iš naujų interviu tikina aktorius. – Meluoji vaikams. Bėgi nuo jų. Rėki. Prisimenu: kai mes verkdavome ant užpakalinės automobilio sėdynės, tėtis grasydavo, kad tuoj atsigręš ir duos tikrą dingstį ašaroms. Svarstydavau – ką jis padarys? Pasmaugs šunį? Suduos mamai? Dėl to tikrai buvo galima raudoti... O anūkams gali paprieštarauti nebent tada, kai lipa ant galvos. Nors net ir tada – vargu...“
Regis, tėvystė ir šeima – vienas iš Hankso arkliukų. Pernai žurnalui „People“ jis kalbėjo apie skirtumus tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų savo vaikų. Colinas ir Elizabeth užaugo prisimindami laikus, kai jis tebuvo jaunas vyras, besistengiantis užsidirbti būsto nuomai (Colino sulaukė būdamas vos dvidešimt vienų). Jaunylių, išvydusių pasaulį, kai jis jau buvo žvaigždė, gyvenimas klostėsi visai kitaip. Beje, bent jau Chetą drąsiai galėtum vadinti sūnumi paklydėliu: reperis kuria keistą ir nuožmią muziką, buvo kaltinamas rasizmu, nuo ankstyvos jaunystės vartojo kvaišalus, bet jau keleri metai yra švarus.
Vis dėlto, „Auksinių gaublių“ ceremonijoje atsiimdamas specialų Cecilio B. DeMille’o apdovanojimą už karjeros pasiekimus, Hanksas vyresnysis virpančiu aksominiu balsu kalbėjo apie palaimą turėti tokią šeimą. Neatsitiktinai daug metų jis rinktas patikimiausiu Amerikos vyru, ir tik naujoje technologijų bendrovės „Morning Consult“ apklausoje jį aplenkė gydytojai, kariškiai, „Amazon“, „Google“, perspėjimai apie stichines nelaimes ir mokytojai (apklausoje teiraujamasi nuomonės apie daugiau nei 2000 prekių ženklų, reiškinių, tarnybų, politikų, pramogų pasaulio ir kitų profesijų atstovų). Septintojoje vietoje atsidūrusiu aktoriumi pasitiki daugiau žmonių nei policija, vyriausybe, žiniasklaida ir prezidentu Donaldu Trumpu.
Naujasis filmas, be abejonės, dar labiau įtvirtins gero ir patikimo žmogaus įvaizdį: „Nuostabios dienos...“ herojus Fredas Rogersas (1928–2003) beveik nežinomas ne amerikiečiams, bet JAV daugeliui kiek vyresnės kartos atstovų jis – toks pat vaikystės simbolis, kaip ir Lietuvoje legendinė vaikų laidų vedėja Bernadeta Lukošiūtė. Milijonai dabar jau suaugusių amerikiečių mėgo ir mėgsta jo kurtą ir vestą laidą mažyliams „Mister Rogers’ Neighborhood“ („Mano kaimynas – ponas Rodžersas“), transliuotą daugiau kaip tris dešimtmečius.
Neseniai pasirodžiusi dokumentinė juosta apie Rogersą (jis buvo ne tik televizijos žvaigždė, lėlininkas, rašytojas, bet ir Pitsbergo universiteto vaikų raidos profesoriaus padėjėjas, presbiterijonų pastorius) tapo daugiausia uždirbusiu ne meniniu filmu JAV per visą kino istoriją. O „Nuostabi diena...“ turėtų sudominti ne tik su Rogersu užaugusią auditoriją: Sandanso kino inkubatoriaus ugdytinės režisierės Marielle Heller filmas – ne pažodinė biografija. Jis interpretuoja televizijos legendos draugystę su garsiu amerikiečių žurnalistu Tomu Junodu (filme personažas vadinasi Loidu Fogeliu) ir ypač vieną garsų pokalbį, kuris paskatino ciniką Tomą, arba Loidą, atsiversti ir kitaip pažvelgti į nutrauktus santykius su tėvu bei apsvarstyti savo paties tėviškąją atsakomybę.
Atkakli režisierė aštuonerius metus įkalbinėjo Hanksą filmuotis ir keliskart perrašė scenarijų. Galų gale Mari, kaip ją vadina aktorius, rado tinkamą išraiškos būdą ir reikiamus žodžius. Rogerso našlė Joanne irgi pareiškė, kad Tomas – tobulas kandidatas į jos vyro vaidmenį. O kelios dienos iki filmo premjeros JAV genealogijos ekspertai patvirtino: aktorius ir personažas – šeštos eilės pusbroliai.
Žurnalo „Žmonės“ prenumeratą rasite paspaudę ČIA.