Švietimo ateitis pagal mokytoją Gytį: kodėl geriausi ugdytojai – žygis, laužas, puodas ir uodas

Gytis Valatka / Asmeninio albumo nuotr.
Ieva Urbonaitė
Šaltinis: Žmonės
AA

Atrodo, vaduojamės iš laikmečio, kuris 50 metų bendruomeninį gyvenimą stūmė į paraštes: virtuves, garažus, sodus, žygius, roko repeticijas rūsiuose. Po 30 metų Nepriklausomybės pagaliau bandome kurti pagarbius ir lygiaverčius santykius, mokomės viešai svarstyti, kas mus džiugina, kur mums skauda. Taip projektui „Dovana Lietuvai“ sakė filosofijos ir pilietiškumo mokytojas, patyriminių žygių vadovas Gytis Valatka.

Ką Lietuvai padovanotum tu? Pasidalink savo idėja!

Atėjęs į mokyklą per programą „Renkuosi mokyti“, Gytis palydi naujus šios programos dalyvius, tad mato tiek teigiamų proveržių švietime, tiek sisteminių ydų.

35 m. G.Valatka yra ir socialinis pedagogas Vilniaus Pal. Teofiliaus Matulionio gimnazijoje, o taip pat – šeimos žmogus, tėtis. Pagal išsilavinimą – kultūros istorikas-antropologas, sociologas.

Kaip sako Gytis, geriausi mokytojai yra laužas, puodas ir uodas, todėl pokalbį nuo to ir pradedame.

Gytis Valatka su dukryte / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip susidomėjote žygiais ir kaip juos panaudojate ugdymui?

Mano senelis buvo istorijos mokytojas ir vienas pirmųjų žygeivių Šiaulių rajone, taigi, mano meilės kalbos yra dvi: žygiai ir humanitariniai mokslai. Arba su vyresniais kalbu apie idėjų pasaulį, pradedant nuo graikų, arba veduosi vaikus į žygius.

Vis labiau tampame kalbančių galvų visuomene, o vaikams pirmiausia reikia judėjimo, spontaniškumo, intensyvumo. Kai vaikas ar klasė per dieną nueina 10 ar 12 kilometrų – išsijudina.

Vaikai judėdami atsipalaiduoja ir kuria spontanišką santykį vienas su kitu. Tai ir yra mano arkliukas: visų pirma žygiuose vaikams duodu patirti visokių įdomių dalykų, neišskiriant nuovargio, pykčio, neapibrėžtumo, baimės. Paskui tai jiems padeda atsakyti sau į klausimą: koks iš tiesų esu, kaip bendrauju su kitu. 

Kelias, puodas, uodas, lietus, sniegas, pelkė, miškas, laužas, neišsimiegojimas geriausi mokytojai patirti, suprasti savo žmogiškumą.

„Bendrakeleivių“ žygis / Asmeninio albumo nuotr.

Įdomu, kad emocijas, išgyvenimus ir suaugę, ir vaikai patiria vienodai, tik vaikai gal mažiau reflektuoja. Kita vertus, jeigu suaugęs žmogus dažniau leistų sau šokinėti į vandenį nuo liepto, patirtų tokį pat malonumą, kaip 12-mečiai (kurie 2 valandas tai daro nesustodami), jie būtų šiek tiek laimingesni. Man nuostabu, keik daug spontaniškumo, džiaugsmo, fiziškumo yra kiekviename mūsų.

Koks motyvas vesti į žygius ne tik su savo mokyklos mokinius, bet ir savaitgaliais paauglius iš išsiskyrusių šeimų?

Matydami, kad paaugliai savaip išgyvena tėvų skyrybas, centras „Bendrakeleiviai“, teikiantis pagalbą žmonėms skyrybų krizėje, pakvietė organizuoti patyriminius žygius paaugliams. Į juos, beje, ėjo ne tik išsiskyrusių šeimų vaikai, buvo mišri grupė.

Kodėl mačiau tame prasmę? Visų pirma, kad buvo labai aišku, ką reikia daryti. Jeigu šeimoje santykis byra, vaikui svarbu ne tik kiek pakeisti aplinką, pažinti įvairias vietoves, pradedant Labanoru, Dzūkija, Švenčionėliais ir t.t., bet ir kurti pasitikėjimo ryšius, kurie galėtų būti papildoma atrama. 

Prieš žygius tikrai reikėjo daug energijos ir jėgų su paaugliais nustatyti aiškias normas, vertybes ir tvarką, turint omenyje jų norą peržengti ribas, ypač, kai jas nustato suaugusieji. Pvz., jei sakai, kad žygiuose negali būti elektroninių cigarečių, vienas kuris būtinai įsideda, kad patikrintų, ar tikrai negalima.

Kai susitarėme ir jau žygiavome, buvo svarbu duoti jiems erdvės ir kalbėtis. Kas norėjo, kalbėjosi su manimi, kas norėjo, kalbėjosi su mano kolege Živile. Tačiau paaugliai žygiuose kūrė santykį vienas su kitu, nes jiems jo reikia. 

Buvo nuostabu matyti, pvz., gilų merginų pokalbį traukinyje po savaitgalio žygio Dzūkijoje. Žinau, kad po kai kurių žygių jie eidavo vieni pas kitus nakvoti, užsimezgė bendrystė, vaikams tapusi papildoma atrama jų gyvenimuose.

Iš teorijos ir praktikos matau – žmogų palaiko ir keičia santykis: su mokytoju, klasės draugu, draugu iš žygio ar dar kažkuo.

Žygyje mes to ir mokomės. Saugiau atsiverti, pasižiūrėti į save ir, jei pajėgiame, keistis. Tarsi tik einam, nieko ypatingo nedarom, bet vyksta ypatingi dalykai.

Žygis / Dovilės Šileikaitės nuotr.

Kaip?

Pavyzdžiui, trys vadovai į mišką išsivežėm 14 vaikinų. Pirmą dieną viskas gražu, visi mandagūs, tvarkingi, laikosi taisyklių. Antros dienos vakare įvyksta naktinis žygis, kur nutinka netikėtų dalykų: vaikai ir pasiklysta, ir susipyksta, ir susimoko prieš vadovus dėl neva neteisingos užduoties. Žodžiu, sunki situacija ir miesto, namų tvarkos bei struktūros jau nebėra. Griūtis ir pasimetimas. Nebeaišku, kas vyksta.

Kitos dienos vakare, pailsėję su 13-14 metų vaikinais kalbamės apie tokius dalykus, kaip pyktis, baimė reikšti savo jausmus, garsiai pasakyti, ką manai apie kito elgesį (nes ką kitas pagalvos!) Ir čia susiduriame su tais pačiais iššūkiais, kuriuos vyrai sprendžia visą savo gyvenimą.

Pozityvi apgavystė įvyksta tada, kai visą dėmesį sutelkę į užduotį ir jos vykdymą, mes galiausiai vis tiek savo žvilgsnį atgręžiame į santykį. Nuo žaidimo, užduoties, prie pažinimo: kaip aš, koks aš. Argi tai nenuostabu? Patiriame nuotykį ir tuo pačiu mokomės santykio. Dvigubas džiaugsmas!

Ką pačiam tai duoda?

Man labai svarbi prasmė, svarbus mano paties ryšys su kitais, jaustis saugiai bendruomenėje. Mokausi išbūti, stengiuosi augti. Gal todėl taip akcentuoju bendruomeniškumą, kuriame galime atsiverti.

Kaip kitiems patinka tapyti paveikslus, kurti eilėraščius, aš džiaugiuosi savo vaizduotę galintis panaudoti kurdamas naujas programas, ką įdomaus ir prasmingo galėtume nuveikti žygiuose.

Gytis Valatka su bendražygiais / Asmeninio albumo nuotr.

Esame atsargūs priimti naujoves, ar tik nebus dar vienas būdas kažką mums įpiršti vartoti. Pvz., žygiams skirtą superįrangą.

Kuo mažiau superįrangų žygyje, tuo geriau, nes tuo greičiau susitinki su savo pažeidžiamumu. Man atrodo, pats svarbiausias gydantis žygio momentas yra suprasti, koks pažeidžiamas, silpnas, mažas esi gamtoje, nes tai į vietą pastato santykį su savimi.

Prieš pora metų ėjau vienas Suomijoje už poliarinio rato Meškos taku 7 dienas ir pirmąsias tris ištisai lijo. Kai trečią dieną einant su pilna kuprine per taigą peršlampa paskutinis drabužis, atsisėdi ant kelmelio, išsiverki, kad esi toks silpnas ir kaip tai gražu, išsipakuoji, išsimiegi ir kitą dieną – šviečia saulė. Eini toliau.

Įrangos yra gerai, nes suteikia saugumo. Instruktoriai yra gerai, nes suteikia saugumo. Bet esminis dalykas žygyje – patirti savo trapumą, pažeidžiamumą, žinoma, saugiai, nedarant kažkokių ekstremalių veiksmų ir paskui turėti su kuo apie tai pasikalbėti. 

Jeigu nori šilto maisto, žygyje reikia susirasti kuro. Pavargai – reikia pasistatyti palapinę. Jeigu nori arbatos, pirmiausia turi rasti vandens. Už poliarinio rato ar kalnuose ryšio priemonės neveiks, tad turi turėti draugą, kuriam galėtum atsivert, nes įspūdžių, patyrimų – labai daug.

Pvz., 2016 metais su skirtingų šalių vaikais buvome už poliarinio rato ir po 4 dienų žygio mūsų pasikalbėjimas truko 4 valandas. Su ašaromis, nes ne visi žygio dalyviai iš karto suprato, kad žygis nėra tik fizinis iššūkis: praėjai, tau gerai, tai ir OK. Ne. Jeigu šalia tavęs kitas nesijautė gerai, kai tau buvo gerai, vadinasi yra apie ką pasišnekėti. Vadovas, mokytojas, treneris žygeiviui gali padėti atrasti labai daug gražių, tikrų dalykų. Dovana suprasti, kokia didelė dovana kiekvienas esam.

Kokią žinutę nori perduoti vaikams tiek žygiuose, tiek mokykloje?

Noriu padrąsinti tiksliai įsivardyti, kas jiems asmeniškai svarbu, ir to laikytis. Mokykloje tempas yra labai didelis, daug visi visko siūlo ir dar daugiau reikalauja, ypač vyresnėse klasėse. Ir nežinant, kas tau yra asmeniškai svarbu, ko tu pats nori, labai sunku atsilaikyti.

Taigi, svarbu skirti erdvės atpažinti sau svarbius dalykus, duoti jiems vardus (tapti sau svarbių dalykų krikšto mama ar krikšto tėčiu). Ir paskui likti ištikimam tam, kas tau svarbu. Taip pat nebijoti savo pažeidžiamumo.

Žygis / Asmeninio albumo nuotr.

Apie laisvę ir nelaisves laisvėje

Akcentuoji individualaus asmeninio su kiekvienu mokiniu svarbą. Ar tai įmanoma šiandien mokykloje?

Matau gimstant naujų veikimo formų švietime, tik dar be vardų, dar nepripažintų. Kol kas nedrįstame, trypčiojame, tačiau tikiu – esame pribrendę kelti kokybės kartelę, kad švietimo sistema ne tik organizuotų ugdymą, bet ir puoselėtų dialogo principą, paisytų svarbiausių sistemos dalyvių – mokinių ir mokytojų – savijautos.

Vienas didžiausių apdovanojimų mokytojui – dirbti su visuomenės grupe, kuri visad auga, yra nuolatiniame proveržyje. Matau, kad šiandien mokiniai daug atviresni, nei aš, kai buvau mokinys, iniciatyvūs, moka kalbas, valdo technologijas. Turi daug potencialo. Ir čia išryškėja iššūkis, kad mūsų institucijos – kaip senas vynmaišis, kuris kartais nebetinka naujam vynui, o kartais net gali jį gadinti, apriboti.

Kaip?

Biurokratinės sistemos turėtų gyvenimą daryti patogesnį, bet dažnai ne jos mums, bet mes joms imame tarnauti. Matome bandymus jas tobulinti, bet, man atrodo, kad neretai tai darydami pametame žmogų – tą kuriam tarnauti sistema skirta.

Apie sistemas visų pirma kalbu dėl to, kad esu sociologas. Kaip švietimiečiui man gaila, kad Lietuvos vaikus ir jaunimą neretai aukojame sistemos inercijai ir patogumui. Tačiau ar vaikus geriau taikyti prie sistemos, ar sistemą atnaujinti, kad ji labiau atitiktų šio laiko vaikus? Tai principinis klausimas, į kurį kartu radę atsakymą toliau judėsime norima kryptimi.

Alternatyva dabartinei švietimo sistemai, mano asmenine nuomone, yra mažos, bendruomeniniu principu veikiančios organizacijos – mažiau hierarchiškos, mažiau administracinės, bet su orientacija į žmogų, santykį, atvirumą. Klausimas, ar jau galime sau tai leisti?

Žygis / Asmeninio albumo nuotr.

Tai reikalauja kitokio mąstymo būdo, mažiau administravimo, daugiau laisvės, savivaldos, kūrybiškumo. Gal apibrėžtumo mažiau, bet žmogus gali labiau atskleisti, jaustis saugiai, priimamas toks, koks yra.

Bendruomeniniu principu jau keturioliktus metus veikia „Renkuosi mokyti“ programa, renkanti būsimus mokytojus dirbti mokyklose. Tai motyvuoti, atkaklūs jauni žmonės iš įvairiausių sričių – meno, verslo, sporto, mokslo, kurie pasiryžę dirbti švietime ir širdyje labai įsipareigoję Lietuvai. 

Kuratoriai juos palydi, ieško stipriųjų pusių, padeda stiprinti kiekvieno potencialą, padeda išlikti sunkiais momentais.

Esate vienas iš kuratorių ir galite matyti, kaip jie pavieniui jaučiasi patekę į inertiškos švietimo sistemos mašineriją?

Reikia jų pačių klausti, kaip jaučiasi, bet pirmais mėnesiais būna ašarų. Dažnai ne dėl mokinių, o dėl sistemos, kuri turi savo logiką, savo paslėptą ar atvirą hierarchiją. Tikrai yra trinties tarp žmonių, kurie dirbti į mokyklą ateina nepažįstantys tos sistemos, ir tarp žmonių, kurie ja gyvena, apsipratę, išsiaiškinę, kaip veikia ir kuriems gerai taip, kaip yra.

Visuomenėje irgi daug trinties. Natūralu, kad išsiskiria nuomonės, tačiau jau sunku rasti bendrą vardiklį esminiais klausimais.

Kalbėdami apie švietimą, Skandinaviją minime kaip pavyzdį. Važiuojame stažuotis, kviečiamės lektorius ir t. t., tačiau pamirštame vieną dedamąją, kurią, beje, labai stipriai akcentuoja ir britai – pagarbą žmogui. Antropologų žodžiais, žmogui, kaip visumai. Ir nesvarbu, ar tas žmogus pirmokas, septintokas, mokytojas ar mokyklos budėtojas. Kiekvienas yra gerbtinas, nepaisant amžiaus, tikėjimo, pažiūrų, statuso ir t.t.

Dialogo principas – pagrindas. Ir tai visiškai nieko naujo. Dar XX a. pradžioje mąstytojas Martinas Buberis (l878-1965) priešpastatė „Aš ir tai“ požiūrį (kai kitą naudoju kaip priemonę savo tikslams pasiekti) „Aš ir Tu“ santykiui, kai matau kitą kaip lygiavertį asmenį, nepaisant gebėjimų, galių ar negalių, požiūrių, kalbos, įsitikinimų.

Atrodo, bundame po sistemos, kuri 50 metų bendruomeninį gyvenimą stūmė į paraštes: virtuves, garažus, sodus, žygius, roko repeticijas rūsiuose. Lygiaverčio bendravimo buvo, bet kažkur paslapčia. Todėl man atrodo, kad po 30 metų Nepriklausomybės jau galime bendruomeniškumą traukt į viešumą, nors dabartinė vartojimo kultūra nėra tam palanki.

Už akių užkliuvo užrašas: „Būk pats sau Valentinas“, nors anksčiau buvo įprasta galvoti, kad švęsti meilei reikia dviejų. Pasirodo nebūtinai. Ir tai veda ne tik į laisvę pasirinkti, bet ir į užsidarymą, atsiskyrimą, nes neva pats sau galiu būti pakankamas, geras, mylimas ir t.t. Aš manau, kad ne.

 
Gytis Valatka / Asmeninio albumo nuotr.

Kaip matau iš praktikos su mokiniais, mes esame pakviesti į santykį su kitu ir nuo to neišsisuksim. Todėl kritiškai vertinčiau siūlymą ir norą atsiskirti nuo kitų, rūpintis vien savimi, būti savipakankamu, siekti sėkmės pirmiausia karjeroje, o tik paskui šeimoje ar santykyje su kitu.

Atsakymas apie bendrą vardiklį visuomenėje man būtų dialogas. Ir jo reikia mokytis. Lygiai kaip matematikos ar chemijos. Išdėstyti savo pasaulėvaizdį, bet dar svarbiau – išgirsti kito. Mokėti tokius pokalbius paversti atsikartojančia tradicija, o vieną dieną – ir būtinybe.

Kalbėjimas be adresato miniai, virtualiam tinklui, anonimiškumas yra susikalbėjimo, solidarumo stabdžiai.

Jaunojoje kartoje pastebiu daug neapibrėžtumo, daug ieškojimo, kas aš esu. Tačiau klausimas galėtų būti ne tik, kas aš esu, ko man reikia, kur aš galiu save realizuoti, bet ir kaip prieiti prie kito, ką aš galiu daryti drauge su kitu. Todėl labai džiaugiuosi plačia specialiųjų poreikių vaikų integracija Vilniaus pal. Teofiliaus Matulionio gimnazijoje, kur dirbu. Nepaisant kiekvieno gebėjimų, fizinių galių ar negalių, vaikai kartu mokosi, bendradarbiauja, vienas kitą mato.

Tai yra mokykla, 100 proc. įgyvendinanti įtraukųjį ugdymą, kurio sieks švietimo politikai artimiausius 5 metus.

Nesakau, kad įtraukusis ugdymas – paprasta, bet būtent jis yra švietimo ateitis. Juolab, kad vaikų įvairovė auga. Skirtingų vaikų būdavo visada, tik dabar geriau juos atpažįstame, nebeatskiriam.

Kad ir kokią kryptį pasirinktų mokykla, atsirinktų tik ypač gabius vaikus, ar mokytų visus, nepaisant ypatumų, per egzaminus visi vertinami vienodai.

Taip, kad ir kur mokytųsi vaikai, visi 12 klasėje stengiasi gerai išlaikyti egzaminus, įstoti mokytis toliau. Tačiau pats procesas gali būti orientuotas tik į šį rezultatą arba, kaip pas mus, dar mokantis pamatyti ir kitą žmogų: kaip jis, ar šalia manęs jaučiasi saugus ir t.t. Savo mokykloje mes tam skiriame daug dėmesio bei laiko ir aš galiu sakyti, kad tuo didžiuojuosi.

Kas, Jūsų nuomone, būtų geriausia dovana Lietuvai?

Atsakysiu, kaip sakau vaikams. Dovana išmokti džiaugtis tuo, kas esame ir ką jau nuveikėme. Atpažinti tuos, kuriems esame dėkingi ir jiems tai pasakyti.

Norisi išmokti įdarbinti laisvę, paverčiant ją terpe, kur kuriasi bendruomeniškumas ir atvirtas dialogas.

O ką Lietuvai padovanotum tu? Pasidalink savo idėja!

Projektą „Dovana Lietuvai“ inicijuoja „Perlas“.

Skaitykite daugiau