Švęskime šimtmetį! Vokietijoje užaugusi lietuvė ėmėsi „Zero Waste“ iššūkio – mėnesį savo šiukšles kaupė balkone

Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-02-19 14:34
Užaugusi Vokietijoje Gintarė Dambrauskaitė jau nuo mažens buvo mokoma sąmoningo šiukšlių vartojimo, tad tik nuvykusi į Centrinę Ameriką suprato, jog pasaulyje žmonės vis dar labai neatsakingai elgiasi su savo šiukšlėmis – jų nerūšiuoja, meta, kur papuola, degina. Grįžusi į Lietuvą ji ir toliau domėjosi ekologija, įstojo į geografijos studijas, tačiau tik šiemet nusprendė sau išsikelti „Zero Waste“ iššūkį, kurio tikslas – kelionė nulio atliekų link, kuri, tiki, vėliau užkrės visą Lietuvą.

Kaip kilo mintis imtis „Zero Waste“ iššūkio? Ar prieš tai yra tekę domėtis šia filosofija?

Augdama Vokietijoje jau nuo mažens turėjau mokytis rūšiuoti šiukšles, skirti, kas perdirbama, o kas – ne. Pasyviai buvau mokoma sąmoningumo šiukšlių atžvilgiu, tačiau niekada nebuvo kalbėta apie mažesnį jų sunaudojimą. Kai užaugau ir pradėjau keliauti po pasaulį, pamačiau, kad ne visur su šiukšlėmis elgiamasi vienodai. Vokietijoje rūšiuojama vienaip, Amerikoje kitaip, o Kanadoje iš vis kai kuriose vietose skatinama viskam atsinešti savo tarą. Pastarojoje šalyje gyvendama metus pamačiau dalykų, kurie Lietuvoje nutylimi.

Visados domėjausi ekologija, tad kai sužinojau apie neįtikėtinai didelę taršą ir žalą darančią gyvulininkystės industriją, supratau, kad tarša nėra vien tik tai, kas mums bado akis, tai yra kažkas, ko mes nežinome ir neprisiemame už tai atsakomybės. Keliaudami po Centrinę Ameriką turbūt pirmą kartą gyvenime susidūrėme su tiesiogine šiukšlių tarša, nes šiukšlės gulėjo visur. Jų buvo tiek daug, kad neprisiimti atsakomybės už savo pasirinkimus tiesiog negalėjome. Turbūt labiausiai šokiravo Salvadoro kraštas, kuris buvo nusėtas šiukšlėmis. Pakelėse, prie namų, gatvėse, tiesiog visur gulėjo šiukšlių kalnai, kai kuriose vietose vietiniai jas degino. Būti tiesiogiai paveiktai šiukšlių taršos buvo nemalonu, kraupu ir be galo gaila gamtos, o tuo pačiu ir žmonių.

Gintarės Dambrauskaitės nuotr.
Gintarės Dambrauskaitės nuotr.

Jausdama atsakomybę už savo pasirinkimus nusprendžiau pradėti mažiau eikvoti ir teršti. Kadangi gyvulinės kilmės produktai sudaro nematomą, bet pačią didžiausią taršos dalį, nusprendėme visų pirmiausia pakeisti savo mitybą visiškai atsisakydami mėsos, kiaušinių ir pieno produktų. Antra pokyčių dalis buvo maži žingsniai buityje: daugkartiniai maišeliai, daugkartiniai vandens buteliai, bambukiniai dantų šepetėliai ir kitos smulkmenos.

Esminis lūžis įvyko susipažinus su vienu „Zero Waste“ gyvensenos propaguotoju ir gavus pasiūlymą naujiems metams išsikelti iššūkį – mažinti šiukšles. Pasiūlymą priėmiau ir išsikėliau sau kelionės nulio link planą, kuriame nusprendžiau sausio mėnesį skirti susipažinimui su savo šiukšlėmis jų tiesiog neišmesdama.

Kokie yra pagrindiniai „Zero Waste“ filosofijos principai?

„Zero Waste“ filosofija neturi ryškių rėmų. Iš tiesų ši idėja vadinasi „towards zero waste“, kaip kelias nulio link, nes visišką nulį pasiekti dažnai nėra įmanoma. Esmė yra sąmoningas atsakomybės prisiėmimas už savo pasirinkimus ir šiukšlių, taršos mažinimas.

Kadangi kiekvienas savaip toleruojame taršą, kitaip suvokiame, ką reiškia visiškas jos „nulis“. Asmeniškai mes turime šiukšlių toleravimo hierarchiją:

Visiškai be pakuotės – tobula;

Savo atsineštoje pakuotėje – puiku;

Popierinėje pakuotėje – gerai;

Daugkartinėje pakuotėje – toleruojama;

Plastikinėje pakuotėje – nepageidaujama.

Buityje koja kojon einame link minimalizmo idėjos. Stengiamės nesukurti ne tik tiesioginių ar nereikalingų atliekų, bet ir šlamštu neapkrauti namų. Viskas, kas yra mūsų namuose, kada nors taip pat taps šiukšlėmis, tad atsisakome nereikalingų dekoracijų, dalykų, kurie atlieka tik vieną arba pasikartojančią funkciją. Kai namai mažiau apkrauti, jie įgauna daugiau erdvės, aiškumo, tampa maloniau juose būti.

Gintarė Dambrauskaitė
Gintarė Dambrauskaitė

Visą sausio mėnesį rinkai savo ir draugo šiukšles buto balkone. Kaip keičiasi apsipirkinėjimo įpročiai, kai supranti, kad visas šiukšles turėsi pasilikti sau?

Pirmą savaitę nekeitėme nieko. Antrąją savaitę, kai atsirado pirmieji šiukšlių maišeliai balkone, supratome, kad parduotuvėse privalome taikyti šiukšlių toleravimo hierarchiją.

Domėjomės, kuriose Vilniaus vietose galime apsipirkti naudodami savo tarą. Pirmą kartą apsipirkinėdami prekybos centre atsinešėme savo daugkartinius maišelius daržovėms bei vaisiams. Tą dieną stovėjome prie salotų skyriaus ir turėjome spręsti dilemą: imti mažiau geidžiamą salotą, kuri įpakuota tik viename plastikiniame maišelyje, ar imti labai geidžiamą salotą, kuri įpakuota į dvi pakuotes. Žinodami, kad tos šiukšlės pro balkono langą žiūrės į mus kasdien, nusprendėme, jog viena pakuotė pakankamai spoksos, todėl antros sau leisti nenorėjome. Apsilankę turguje mielai buvome priimti su savo tara, tad įsigijome aliejaus, duonos, prieskonių, daržovių ir galiausiai geidžiamų salotų.

Kiek šiukšlių per mėnesį surinkote? Kokios rūšies šiukšlių buvo daugiausia?

Bendras šiukšlių kiekis per mėnesį sudarė 16,3 kg. Iš viso kiekvienas iš mūsų nešame atsakomybę už 8,15 kg. Statistiškai standartinis europietis 2014 m. per mėnesį pagamindavo apie 39 kg. buitinių šiukšlių, o eilinis lietuvis – po 33 kg. Didžiausią šiukšlių dalį sudarė organinės atliekos – net 12 kg. Vos kilogramą sudarė plastmasė, mažiau nei kilogramą – popierius, o visa kita buvo nerūšiuojamos arba stiklo atliekos.

Gintarė Dambrauskaitė
Gintarė Dambrauskaitė

Kaip vėliau su jomis pasielgėte?

Surūšiuotą popierių ir plastmasę išmetėme į rūšiavimo konteinerius. Stiklainius panaudojome buityje, supildami į juos maisto produktus, pirktus popierinėje arba savo atsineštoje pakuotėje. Daugkartinius indus, pavyzdžiui, sulčių butelius, plastikinius kibirėlius ir plastikines ledų dėžutes taip pat integravome buityje.

Kokių maisto produktų pakuotės yra labiausiai nepritaikytos perdirbimui ar panaudojimui antrą kartą? Ar jų visai atsisakėte, ar sugalvojote išeitį, ką iš jų galima sukurti?

Stengiamės atsisakyti visko, ko tikrai nereikia išgyvenimui. Saldumynai, traškučiai ir kiti užkandžiai tapo tik „prabangos“ prekėmis, o kadangi vienkartiniai kavos puodeliai neperdirbami, visų šių produktų atsisakėme. Kitas pakuotes dalinai bandome panaudoti antrą kartą, pavyzdžiui, įvyniodami duoną, kad neišdžiūtų. Tuo pačiu ieškome alternatyvų kosmetikos gaminiams, perkame kietus šampūnus, rankų darbo muilus, kietus kondicionierius plaukams. Drėkinamuosius kremus pradėjau gaminti pati, sudėdama juos į senas pakuotes.

Gintarė Dambrauskaitė
Gintarė Dambrauskaitė

Ką per tą mėnesį su draugu išmokote? Kokiais praktiškais patarimais galėtumėte pasidalyti, jog kiekvienas žmogus galėtų sunaudoti bent šiek tiek mažiau šiukšlių ir prisidėti prie bendro vartojimo mažėjimo?

Per šį mėnesį išmokau, kad gyvendami perteklinėje visuomenėje, kurioje galime gauti bet ką ir bet kada, viską turėti nebeteikia pilnaverčio pasitenkinimo. Naujo gyvenimo džiaugsmo įgavauišmokdama atsisakyti. Rekomenduočiau pradėti nuo susimąstymo apie savo pasirinkimus, pasidomėti iš kur atsiranda ir kur pradingsta mūsų šiukšlės. Praplėtus savo akiratį skatinčiau praplėsti savo įpročius: nuo šiol nešiotis daugkartinį butelį vandeniui, rankinėje ar kuprinėje visuomet turėti bent po vieną daugkartinį maišelį, mėgstantiems kavą – įsigyti daugkartinį puodelį, o plastikinį dantų šepetėlį pakeisti bambukiniu. Mintis, kad visi gamtos ištekliai turėtų būti tausojami, privalo suktis mūsų visų galvose.

Kokias išvadas padarėte pradėję keisti savo gyvenimo būdą?

Priėjome išvados, kad pasirinkti, ką pirkti, vienaip ar kitaip esame išmokomi, o ne renkamės sąmoningai. Mūsų atsakomybė yra sumažinti išteklių naudojimą, namuose gyventi minimalistiniu pobūdžiu, atsakingai rinktis parduotuvėse ir savo pinigais balsuoti už savo vertybes, nepasiduodant išorės tendencijoms.

Ar pradėjus tvariau, ekologiškiau gyventi pasikeitė tavo gyvenimo kokybė?

Drąsiai galiu sakyti, kad taip. Mano gyvenimas tapo kokybiškesnis, nustojau skubėti gyventi, išmokau pasitenkinti turėdama mažiau, sąmoningiau matyti savo aplinką, atradau vidinę harmoniją. Be to, iš gyvenimo dingo tikrai nereikalingi ir žalingi dalykai, jokio greito maisto, jokio šlamšto, nes nesveiki produktai visados būna nepageidautinose pakuotėse.

Pasidarė įdomu domėtis alternatyvomis, daugiau kurti pačiai, skirti mažiau laiko nereikalingiems dalykams ir daugiau laiko sau. Pradėjus pasitenkinti turint mažiau pradėjo taupytis laikas, pinigai.

Gintarė Dambrauskaitė
Gintarė Dambrauskaitė

Sunku rasti motyvacijos kasdien ieškoti alternatyvių prekių, kuomet iškart nematome pokyčio. Kas tave motyvavo ir iki šiol veda į priekį, skatina nepamesti šios idėjos?

Jaučiuosi, tarytum atidariau duris ir įėjau į dar nebūtą kambarį, tačiau man įėjus, durys užsidarė. Kai vieną kartą suvokiau, kokią žalą gamtai daro mano pasirinkimai ir kiek daug galios jie turi, kelio atgal nebematau. Kelias į priekį toks platus ir margas, kad kaip tik norisi kuo daugiau domėtis, ieškoti alternatyvų, nepamesti tos vidinės harmonijos, kurią įgavau.

Suprantu, kad sunkiausia yra tol, kol neturi idėjų. Kai kas nors pakišą vieną ar kitą mintį, daryti tam tikrus dalykus tampa tiesiog lengviau. Pati pasauliniame tinkle ieškau idėjų, bandau jas pritaikyti Lietuvoje. Apsipirkus grįžti namo, pasižiūrėti į savo prekes ir suvokti, kad jos nesudarys jokių šiukšlių, man sukelia euforiją. Tai yra tiesioginis atpildas ir pasitenkinimas savo sprendimais.

Kokius vartojimo tikslus planuoji kelti sau ateityje?

Mano asmeninis tikslas išlieka nulis, nors jis šiuo metu, gyvenant Lietuvoje, itin sunkiai pasiekiamas. Jau per tokį trumpą laiką sutikau daug bendraminčių, tad ateičiai norėčiau dalytis savo patirtimi, įkvėpti kitus ir suteikti kitiems idėjų. Plečiantis šiukšlių mažinimo poreikiui tikėčiausi, kad didėjanti paklausa rinkoje sukurtų naują pasiūlą, kurioje ženkliai sumažėtų įvairių atliekų.

Naujausi straipsniai