Gaisrininkas Donatas Vaičiurgis kasdien yra pasiruošęs rizikuoti gyvybe, jog Mažeikiuose būtų saugu gyventi, tačiau patriotui to – negana. Laisvu nuo darbo metu Donatas pusę metų, kartu su artimaisiais, kūrė programėlę „Švęskime Lietuvą!“, kuri skaičiuoja dienas iki Vasario 16–osios, praneša apie svarbius istorinius įvykius ir net groja Tautišką giesmę. Tiesa, tai toli gražu ne pirmas toks originalus Donato sugalvotas būdas švęsti gimtinės laisvę.
Praėjusiais metais pasitikdamas Vasario 16-ąją drauge su bendraminčiu išsirengėte į žygį pas Prezidentę. Rinkdami tautiečių parašus lankėtės Lietuvos kaimus bei miestelius, o vėliau perdavėte juos šalies vadovei kaip lietuvių vienybės simbolį. Kiek laiko truko kelionė iš Mažeikių į Vilnių pėsčiomis? Kiek žmonių subūrė ši jūsų idėja?
Praėjusių metų sausio 31d. pajudėjome iš Mažeikių. Pėsčiomis ėjome per kaimus ir miestelius, kalbindami tautiečius su prašymu pasirašyti ant drobės, o nuo miestelio iki kito miestelio keliavome autostopu (nors teko ir paėjėti), taip įtraukdami ir kitus žmones, kurie prisidėjo prie mūsų kelionės tikslo.
Iš viso keliavome dvi paras, per kurias surinkome 180 parašų. Pirmas sustojimas buvo Dotnuvos akademijoje pas tetą Astą, kuri priglaudė mus nakčiai. Ryte vėl leidomės į kelionę. Žmonių reakcijų sulaukėme pačių įvairiausių – nuo moralizavimo, neapykantos bei kaltinimų iki pagyrimų ir visapusiško palaikymo. Buvo tokių žmonių, kurie pavaišino arbata, sausainiais, ypatingai šiltai buvome sutikti Kaune. Nors palaikančių šią idėją buvo nemažai, asmeniškai man svarbiausias buvo žmonos ir dukrytės palaikymas.
Ar kiekvienas metais neįprastai minite šią dieną? Kokių dar šventimo būdų esate sugalvojęs?
Anksčiau man ši diena buvo viena iš daugelio. Tapęs kariu savanoriu pradėjau dalyvauti šios šventės minėjimuose, eisenose per savo miestą. Visada prisijungiu prie Vasario 16–osios minėjimo. Gaila tik, kad žmonės nėra aktyvūs ir menkai dalyvauja tokiuose renginiuose.
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, padedamas būrio bendraminčių įgyvendinote naują sumanymą – sukūrėte dienas iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio pradžios skaičiuojančią programėlę „Švęskime Lietuvą!“. Programėlė kasdien parodo, kiek liko dienų iki Lietuvos šimtmečio. Kasdien pranešama ir apie svarbų, įdomų Lietuvos istorijos įvykį nuo 1918 metų iki šių dienų. Ja naudojantis, galima pasiklausyti Tautiškos giesmės. Kiek laiko prireikė sukurti tiek funkcijų turinčią programėlę? Ar ją kūrėte savo jėgomis, ar ieškojote bendraminčių? Juk tam turėjo prireikti ir finansinio biudžeto..O gal nekainavo nė cento?
Idėja kurti programėlę kilo vasarą, o intensyviai pradėjau darbi jau rugpjūčio gale. Pasidalinau šia idėja su keletu artimų žmonių, kurie ir sudarė komandą. Tuomet ėmiau ieškoti, kas be atlygio galėtų sukurti pačią programėlę. Prisiminiau studijų laikų draugą Tada Šukšterį, kuris sutiko pamėginti realizuoti mano idėją. Taigi, Tadas rašė programinį kodą, likę komandos nariai ieškojo įdomesnių įvykių, įvykusių per 100 metų, kūrė programėlės apipavidalinimą.
Ieškant svarbių įvykių, kreipiausi ir į keletą valstybinių institucijų su prašymu, jog jos atsiųstų jų įstaigai svarbią datą, tačiau atsakymų sulaukiau labai mažai. Už pagalbą renkant datas esu dėkingas Mažeikių politechnikos mokyklos mokytojai Genovaitei Čiužienei, taip pat Viekšnių gimnazijos direktoriaus pavaduotojai Audronei Buzienei.
Galiausiai, kai turėjome didžiulį sąrašą svarbių Lietuvai įvykių, reikėjo juos atrinkti, sukelti viską į programinį kodą, ištestuoti programėlę ir ištaisyti iškilusias klaidas.
Kaip manote, kodėl reikalingos tokios akcijos ir iniciatyvos? Kaip randate laiko joms organizuoti?
Manau, kad dar ne visi esame praradę viltį ir ne visi keikiame Lietuvą. Tarp jų esu ir aš.
Visi turime 24 valandas per parą ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip tą laiką paskirstysime ir išnaudosime. Turbūt man pavyksta rasti laiko dėl to, kad turiu labai supratingą žmoną, kuri visada šalia, palaiko ir dažnai prisideda prie mano idėjų įgyvendinimo. Aš myliu Lietuvą, bet jei iš savo brangiausių žmonių nebūtų palaikymo, nesu tikras, ar kažką daryčiau. Viduje labai tikiu, kad tas paaukotas laikas sukurs geresnį rytojų ir taps pavyzdžiu kitiems.
Patriotiškų žmonių Lietuvoje sparčiai mažėja, vis daugiau palieką tėvynę ir laimės ieško užsienyje. Kas jus skatina pasilikti Mažeikiuose ir savo laimę kurti nedideliame Lietuvos mieste?
Visiškas atsitiktinumas, bet tik nesenai supratau, kad visa komanda, išskyrus programinio kodo rašytoją Tada, yra buvę emigrantai. Visi mes ragavome tos duonos ir puikiai žinome, kad emigracijoje nėra jau taip nuostabu, kaip pasakoja daugelis. Manau, daug kas priklauso nuo kiekvieno žmogaus interesų, bet aš Lietuvoje, Mažeikiuose jaučiuosi gerai. Niekas nenukrenta iš dangaus. Kad ir kur bebūtum reikės dirbti, norint kažką turėti. O man svarbu kalbėti savo kalba, minėti savo šalies šventes. Džiaugiuosi ir vertinu tai, kad esame laisvi, gyvename pakankamai ramioje šalyje, be didelių gamtos stichijų, išpuolių, karų, kitokių nelaimių.
Esame linkti piktintis gyvenimo kokybe, valstybės valdymu, tačiau rečiau darome, kad būtų kitaip, nei skundžiamės. Jūsų atvejis kitoks. Kas jus motyvuoja mažiau kalbėti ir daugiau daryti? Ar jaučiate, kad sulaukiate palaikymo ir paskatinimo iš aplinkos?
Aš nesakau, kad ir man kai kurie dalykai nekelia pasipiktinimo, bet žinau ir tai, jog kalbos nieko nekeičia. Ne kartą teko asmeniškai susidurti su šiuo dalyku, kai žmonės kalba, bet niekas nuo to nepasikeičia. Manyčiau, kad visų pirma reikia padaryti, o paskui kalbėti. Mane labai motyvuoja, kuomet aplinkiniai žmonės netiki manimi, mano idėjomis. Ir šitą projektą pradėjus teko išgirsti visokių nuomonių, esą man nepavyks, nespėsiu, nes per mažai laiko, kam išvis to reikia. O aš tik dar kartą įrodžiau sau ir kitiems, kad viskas yra įmanoma.
Didžiausią palaikymą visą laiką jaučiu iš savo artimesnių žmonių rato. Nors atsiranda mane palaikančių ir paskatinančių aplinkinių, visada norėtųsi, kad tokių būtų daugiau. Pastebėjau, jog žmonės labai greitai pasiduoda neigiamai aplinkinių nuomonei. Jei vienas atsirado toks, kuris peikia mano įgyvendinamas idėjas, tuoj iš paskos prisideda ir dar būrelis.
Pradėjęs šių metų Vasario 16–osios projektą, kreipiausi į keletą svarbių šalies institucijų. Deja, norinčių prisidėti labai daug neatsirado. Ypatingai noriu padėkoti Mariui Gurskui, kuris pagelbėjo dirbant prie šio projekto. Mindaugui ir Onei už nuolatinį mano idėjų palaikymą, už tai, kad visada suteikia namus Vilniuje. Eugenijai už tai, kad išleisdavo savo vyrą iki išnaktų rinkti datų.
Labai liūdna, kad atsirado tokių, kurie pamanė, jog ši programėlė sukurta pelno siekiančiais tikslais, taip pat manančių, jog šloviname okupantus ir t.t. Labai nusvyra rankos, kai bandai daryti kažką vardan savo šalies, o dažniausiai tie, kurie nedaro nieko, sugeba tik kritikuoti ir drabstytis purvais. Praktiškai visi pagrindiniai komandos nariai, yra buvę emigrantai, grįžę ir savo gyvenimą šiandien kuriantys savo šalyje, Lietuvoje. Ir nė vienas iš mūsų nėra nei didelis mokslininkas, nei istorikas, nei profesionalas. Mes laikomės požiūrio, jog geriau padarius suklysti, nei sėdėti rankas sudėjus ir kritikuoti.
Apie kokią Lietuvą svajojate ateityje? Ką turėtų daryti jos piliečiai, jog visiems būtų gera gyventi savo tėvynėje ir žmonės jaustų norą į ją sugrįžti?
Svajoju apie išlikusią, neišsivaikščiojusią Lietuvą, kurioje kiekvienas pilietis turėtų galimybę dirbti ir užsidirbti tiek, jog galėtų oriai gyventi. Nereikia tikėtis, kad viskas bus padėta ant lėkštutės, juk Lietuvą kuriame mes patys. Tam, kad kažkas pasikeistų, turi keistis ir žmonės.
Linkiu Lietuvai išlikti. Linkiu, kad Lietuvos žmonės taptų sąmoningesni, geresni vieni kitiems ir vertintų savo kraštą, kuriame gimė.