Vilniaus dailės galerijojoje „Akademija“ vasario pradžioje Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga atidaryta neeilinė paroda. Tapytojos Aistės Gabrielės Černiūtės galvoje kilusi idėja suburti menininkus ir išdalijus jiems šimtą laikrodžių paprašyti atskleisti santykį su laiku, iškart sulaukė palaikymo. Trys iniciatoriai per rekordiškai trumpą laiką subūrė šimtą kūrėjų, išdalijo jiems vienodus ciferblatus, o atgavo tikrus meno kūrinius.
Kaip kilo mintis suburti net šimtą dailininkų ir atidaryti Lietuvos šimtmečiui skirtą parodą „Einantis Laikas“?
Idėja kilo iš gražios draugystės su Paryžiuje gyvenančiu lietuviu, kuris ne vienam menininkui jau daug metų pirko ciferblatus, paruoštus tapybai, vežė iš Paryžiaus į Lietuvą ir skatino kurti laikrodžius.
Tuomet pagalvojau, jog būtų įdomu pamatyti vieno ar kito menininko sukurtą laikrodį, pagavo nenumaldomas smalsumas. Kuo daugiau galvojau, tuo daugiau menininkų įsivaizdavau kuriančius laikrodžius. Pradžioje galvojau apie 60 menininkų, tačiau reikėjo rėmimo, rašyti projektą, o laiko nebebuvo.
Susitikusi kitą savo bičiulį papasakojau idėją ir jam labai patiko. Pamenu, kaip iškėlė nykštį į viršų, rodydamas liuksą, ir pasakė: „Daryk, paremsiu ir padėsiu. Tik tegul tai bus 100 mūsų Lietuvos menininkų.“ Taip viskas ir prasidėjo. Dirbome prie šio sumanymo tryse: aš, Rimvidas Stankevičius ir mano kolegė Rūta Eidukaitytė.
Kokių sričių menininkai prisijungė prie laikrodžių kūrimo?
Labiausiai norėjau tapytojų, nes pati esu baigusi tapybą ir ją myliu labiausiai. Bet yra ir kitų sričių autorių, be kurių Lietuvos šių dienų meno padangės neįsivaizduočiau. Norėjosi kiek įmanoma apimti Lietuvos dailės šimtmetį, pakviesti nuo gerai žinomų klasikų iki ką tik baigusių studijas, tačiau jau žinomų jaunų menininkų. Tad šiame šimtuke yra ir tapytojų, ir grafikų, ir skulptorių.
Ar menininkai išlaikė savo kūrybinį braižą kurdavi asmeninius laikrodžius?
Tai ir buvo svarbiausia užduotis. Išdalinome 30 cm. paruoštus ciferblatus, ir, žinoma, tikėjomės menininko požiūrio į Lietuvos laiką, į tekėjusią meno istoriją. Norėjosi atskleisti kiekvieno kūrėjo iškirtinį stilių ir meninę patirtį. Buvo labai įdomu, kas sukurs laikrodį kaip daiktą, o kas pasijus veidas į veidą su laiku. Manau, tai buvo nelengva užduotis, nes dauguma tarsi stuktelėjo kakta į veidrodį. Juk teko galvoti apie mūsų Lietuvą, apie save ir apie sudėtingą nedidelį formatą – apskritimą…
Šalia kitų kūrėjų laiką skaičiavo ir tėvo bei sūnaus Algirdo ir Klaudijaus Petrulių laikrodžiai. Ar tokiu keliu nuspręsta pagerbti lietuvių dailės istoriją? Kas kūrė jų laikrodžius?
Algirdas Petrulis ir Klaudijus Petrulis yra nuostabūs mūsų Lietuvos tapytojai, jau žiūrintys į mus iš anapus, iš dangaus. Tai jiems bičiulis veždavo laikordžių ciferblatus iš Paryžiaus ir skatino kurti laikordžius. Šiuos du laikordžius parodai paskolino dukra ir sesuo Daiva Petrulytė. Taip dar labiau sustiprėjo parodos istoriškumas.
Ar visi eksponuojami laikrodžiai rodo laiką?
Norėjome, kad veiktų visi laikrodžiai, tačiau autoriai patys sprendė, kiek rodyklių, kokios spalvos ir kaip veiks jų laikrodžiai, mes tik techniškai montavome mechanizmus. Mindaugas Skudutis, kuris per savo gyvenimą yra sukūręs daugybę laikrodžių, šį kartą sukūrė atgal besisukantį laikrodį ir pavadino jį „Kas pasakė, kad laiko neatsuksi atgal?“
Antanas Eugenijus Cukermanas iš viso atsisakė rodyklių ir jo laikrodis vientelis parodoje neturi rodyklių. Tokiu būdu menininkas kalba apie laiko metafizinę savoką. Laikas vis tiek eina, nesvarbu, ar laikrodis su rodyklėmis ar ne.
Ką, pasak jūsų, bėgantis laikas simbolizuoja?
Paroda pavadinta „Einantis Laikas“ dėl to, kad laiko judėjimas yra niekaip neįveikiamas. Jis eina ir tu eini kartu. Tik, kai eini laisvas, kai gali kurti tai, ką nori, išsireikšti taip, kaip nori... tai tampa tikru ėjimu.
Ar laikrodis kaip meno objektas – naujiena kūrėjams?
Tikrai ne. Laikrodis nėra naujiena. Dauguma kviestų autorių yra vienaip ar kitaip kūrę laikrodžius ar laiko tema.
Kūrėjo kelias Lietuvoje nėra lengvas. Kodėl iki šiol kuriate, organizuojate parodas, veikiate tėvynėje? Už ką ją mylite?
Kurėjo kelias ir negali būti lengvas, jei jo kelias lengvas, jis grečiausiai netaps kūrėju. Kodėl kuriu, tai praktiškai atsakyti neįmanoma, nežinau kodėl negaliu to nedaryti. Ir žinoma, kad myliu savo kraštą, čia jaučiuosi geriausiai. Mūsų Lietuva turi labai daug nuostabių talentingų menininkų.
Manau, laikrodžių galėtų būti ir 200, ir 300 ir. t.t.. Ši paroda surengta Lietuvos šventės proga, dėl to stengėmės surinkti lygiai 100 laikrodžių, bet pagrindinis mūsų tikslas priartinti prie meno ir paprastą žmogų. Kas tas paprastas žmogus? O gi tas, kuris menininkus vadina sunkiai suprantamais keistuoliais, gyvenančiais kažkur aukštai… Tad gal žiūrėdamas į laikordį toks žmogus pamatys, jog menas nėra jau toks nesuprantamas.
