Motina Teresė visą gyvenimą dalijo meilę ir užuojautą patiems skurdžiausiems. Ir tai darė ne dėl garbės – visa širdimi ji troško palengvinti skurstančiųjų kančias.
Biografija
„Meilė artimui – ne šventųjų misija. Tai kiekvieno šios Žemės gyventojo pareiga“, – toks buvo vienuolės požiūris į altruizmą.
Motina Teresė, vaikystėje vadinta Agnes Gonxha Bojaxhiu, gimė 1910 m. rugpjūčio 26 d. Makedonijos sostinėje Skopjėje etninių albanų katalikų šeimoje. Tėvas turėjo nedidelį verslą, tad šeima gyveno gana pasiturimai.
Tėvai buvo uolūs tikintieji, todėl ūgtelėjusią dukrą leido į mergaičių katalikiškąją mokyklą. Griežta aplinka jos nė kiek neslėgė. Nevaikiškai rimtai mergaitei niekada nerūpėjo banalūs dalykai. Nuo pat mažens ji labai aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje, o būdama dvylikos buvo tvirtai apsisprendusi tapti vienuole misioniere.
„Kur kas baisiau nejausti širdyje meilės nei sirgti raupsais“, – apie norą guosti nelaiminguosius sakė vienuolė.
Sulaukusi aštuoniolikos Gonxha susikrovė kuklų lagaminėlį ir paliko namus. Apsigyveno Loreto vienuolyne. Paskui likimas ją nubloškė į Airijos sostinę Dubliną. Po metų seserija neabejojo, kad jaunoji vienuolė yra pasirengusi pradėti savo misiją, ir išsiuntė ją į Indiją. Vykdama į šią kontrastų kupiną šalį, ji nė nenutuokė, kad čia praleis beveik septyniasdešimt gyvenimo metų. 1948-aisiais Motinai Teresei buvo suteikta Indijos pilietybė.
Būdama 27-erių metų, Agnes Gonxha priėmė vienuolės įžadus ir pasirinko Teresės vardą. Iš pradžių jauna ir darbšti vienuolė buvo įdarbinta Loreto vienuolynui pavaldžioje Kalkutos krikščioniškosios pasiturinčių mergaičių gimnazijos mokytoja. Bet Teresei (tada ji dar nebuvo vadinama Motina) šis darbas nebuvo prie širdies. Jos akys krypo į skurdžiuosius Kalkutos rajonus ir juose kenčiančius žmones.
Po kelerių metų darbo gimnazijoje Teresė priėmė sunkų, bet teisingą sprendimą – paliko savo postą ir kaip stovi patraukė Kalkutos varguomenės link. Pirmosiomis dienomis ieškodama, kur prisiglausti, sukorė dešimtis kilometrų. Galiausiai jos maldos buvo išklausytos – padedama gerų žmonių, gavo kuklią pastogę, kurioje nedelsdama įrengė varguolių prieglaudą, labdaringą mokyklą bei ligoninę.
Bendraminčių ir norinčiųjų padėti ratas plėtėsi. Nenuilstamu vienuolės altruizmu pamažu užsikrėtė tūkstančiai pasaulio gyventojų. Netrukus Motina Teresė įsteigė Dievo Meilės Misionierių seserų kongregaciją ir pradėjo dalyti atjautą ir pagalbą ne tik Indijoje, bet ir kituose skurdžiuose kraštuose. 1979 metais pelnė Nobelio taikos premiją.
Su savo misija ji apkeliavo kone visą pasaulį, laikė ant rankų nuo AIDS mirštančius Afrikos vaikus, sūpavo išsekusius ir niekam nereikalingus kūdikius, nesibaimindama mirtį sėjančių kulkų karo zonose slaugė sužeistuosius, lankėsi pavojingomis ligomis sergančiųjų ligoninėse ir nebijodama užsikrėsti teikė viltį tiems, kurie jau nebegalėjo pasveikti.
„Kur kas baisiau nejausti širdyje meilės nei sirgti raupsais“, – apie norą guosti nelaiminguosius sakė vienuolė. Nekyla abejonių, kad labdaros srityje Motina Teresė sukėlė tikrą perversmą. Jos pavyzdys įkvėpė visame pasaulyje steigtis modernias labdaros organizacijas.
Be atvangos rūpindamasi kitais, Motina Teresė visai netausojo savęs. Smulki ir trapi, ji į gyvenimo pabaigą smarkiai pasiligojo. Patyrė keletą širdies smūgių, persirgo sunkiu plaučių uždegimu. Vis dėlto iki paskutinių jėgų liko sąmoninga ir vadovavo labdaringai veiklai.
1996 metai jai buvo lemtingi. Motina Teresė susirgo maliarija. Gydytojai padėti nebegalėjo, bet valios pastangomis ji išgyveno dar visus metus. 1997 m. rugsėjo 5 dieną, praėjus dešimčiai dienų po jos 87-ojo gimtadienio, mylinti vienuolės širdis sustojo amžiams.
Iškiliausios citatos
Motina Teresė 2003 metais buvo paskelbta palaimintąja tuomečio pontifiko Jono Pauliaus II, pasinaudojusio paspartinta procedūra, per kanonizacijos ceremoniją, kurioje dalyvavo apie 300 tūkst. maldininkų. O 2016 metais rugsėjo 4 dieną, tęsiantis Bažnyčios jubiliejiniams gailestingumo metams, Popiežius Pranciškus Motiną Teresę paskelbė šventąja.
Pateikiame iškiliausias Motinos Teresės citatas, kurios palietė ne vieną širdį...
- Kiekvieną kartą vienas kitą sutikime su šypsena veide. Nes šypsena – tai meilės pradžia.
- Skleiskite meilę visur, kur tik esate – kad kiekvienas, pabuvęs su jumis, išeitų nors šiek tiek laimingesnis.
- Atradau paradoksą – jei mylėsi taip stipriai, kad net skaudės, galiausiai skausmo neliks – bus tik dar daugiau meilės.
- Mes niekada nesužinosime, kiek daug gėrio padovanoti gali paprasčiausia šypsena.
- Meilė prasideda nuo rūpesčio pačiais artimiausiais – tais, kurie yra namuose.
- Dažniausiai manome, kad skurdas – tai badas, neturėjimas kuo apsirengti ar benamystė. Tačiau iš tiesų didžiausias skurdas – tai kai esi nelaukiamas, nemylimas ir nereikalingas. Nuo savęs pačių turime pradėti šį skurdą naikinti.
- Mums reikia rasti Dievą, tačiau jo chaose ir triukšme tikrai nerasime. Dievas yra tylos draugas. Tik pažvelkite, kaip pati gamta – medžiai, gėlės ar žolė – auga tyloje. Pažvelkite, kaip tyliai juda saulė, mėnulis ar žvaigždės. Tyla mums reikalinga tam, kad galėtume paliesti sielas.
- Stiprios meilės matuoti nereikia. Ją tiesiog reikia duoti.
- Džiaugsmas – tai malda. Džiaugsmas – tai stiprybė. Džiaugsmas – tai meilės tinklas, kuriuo galima pagauti sielas.
- Meilė prasideda namuose, ir svarbiausia ne tai, kiek mes darome, o tai, kiek meilės į tuos veiksmus įdedame.
- Abortas yra didžiausias taikos griovėjas. Nes juk jei jau motina gali nužudyti savo vaiką, tai ką tuomet reikš, jei aš nužudysiu tave, o tu – mane?
- Dažniausiai manome, kad bet koks mūsų veiksmas pasaulio mastais tėra lašas vandenyne, tačiau iš tiesų juk be to trūkstamo lašo ir vandenynas būtų mažesnis.
- Meilės alkį yra kur kas sunkiau panaikinti nei duonos alkį.
- Jei negalite pamaitinti šimto alkanųjų, tuomet pamaitinkite bent vieną iš jų.
- Jei mes neatrandame ramybės, tai tik todėl, jog pamiršome, kad priklausome vienas kitam.
TAIP PAT SKAITYKITE: 33 dalykai, kuriuos privalote suprasti iki 40-ojo gimtadienio