Jau ne vienus metus sveikus desertus žmonėms siūlanti desertinės „IŠ širdies“ įkūrėja Ieva Šukytė neabejoja, kad rankų darbo burnoje tirpstantis torto gabalėlis gali suteikti daug džiaugsmo.
Kada ir kaip prasidėjo jūsų kulinarinė kelionė?
Vaikystėje jau mėgau gaminti, bet ne tiek daug. Dažniau virtuvėje pradėjau sukiotis studijų metais, kai išvykau iš namų. O baigus mokslus ir pradėjus dirbti, maisto gaminimas tapo malonia ir ypač atpalaiduojančia veikla. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta skanius, kokybiškus patiekalus. Valgymo ritualas man – vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Visada labai mėgau ir desertus.
Tik pasigesdavau sveikesnių aukštos kokybės naminių gardumynų. Tad pradėjau daugiau jų gaminti namuose. Procesas labai patinka! Jo metu atsipalaiduoju, visiškai panyru į gamybą. Kai rimtai susidomėjau konditerija, pamačiau, kad šioje srityje tiek daug galimybių... Vos užmetusi akį į receptą, matau, ką norėčiau pakeisti, kaip galima jį patobulinti. Ši sritis leidžia improvizuoti į valias.
Improvizuodama ir supratote, kad rankų darbo sveikais desertais norisi dalytis su kitais? Papasakokite, kaip gimė jūsų desertinė „IŠ širdies“?
Esu iš tų žmonių, kurie sprendimus priima gana greitai. Jeigu ilgai svarstau dėl kokios nors veiklos, dažniausiai jos ir nepradedu. Taigi įsteigti desertinę sugalvojau greitai. Tiesa, apie dešimt metų dirbau biure, esu baigusi ekonomiką. Kai užsidarė įmonė, kurioje dirbau, netekau darbo, buvau labai pervargusi, tad nusprendžiau kelis mėnesius pailsėti. Į kitą biurą iškart keliauti nenorėjau.
Pamenu, tada, prieš kelerius metus, buvo nuostabiai graži ir šilta vasara. Ją leidau labai šauniai, turėjau daugybę laisvo laiko, lankiausi meditacijų stovyklose, pradėjau labiau gilintis į save, ėmiau kelti būties klausimus. Ir galiausiai pasiilgau veiklos. Pradėjau galvoti, kuo užsiimti. Tuo metu jau buvau pakeitusi mitybą, atsisakiusi mėsos, rinkausi šviežią, kokybišką, natūralų maistą.
Meditacijų stovyklose maitindavausi vegetarišku maistu ir jis man labai tiko. Pastebėjau, kad daug geriau jaučiuosi, turiu energijos ir jėgų. Ir vieną dieną šovė į galvą mintis įdarbinti savo pomėgį! Virtuvėje visada daug eksperimentuodavau ir kurdavau, gardumynais mėgdavau pavaišinti kitus. Tad pagalvojau: o kodėl gi nepabandžius gaminti sveikų desertų be pridėtinio cukraus, glitimo, pieno produktų, palmių aliejaus.
Pati pastebėjau, kad maistas turi daug įtakos mūsų savijautai. Taip besvarstant ir gimė idėja, o desertinės pavadinimą susapnavo sesė (šypsosi). Tai mano vardo ir pavardės pirmosios raidės. Be to, viską gaminu viena, be pagalbos ir tikrai iš širdies.
Ar paprasta sukurti desertą, kuris būtų ne tik sveikas, bet ir skanus, gražiai atrodytų?
Tikrai nėra paprasta. Galiu atskleisti, kad, gaminant pagal internete esančius sveikų desertų receptus, deja, daug kas nepavyksta. Kai imi dažnai suktis virtuvėje, pamatai, kad sukurti kokybišką pyragėlį ar tortą be glitimo, cukraus, kiaušinių, nėra taip jau paprasta. Taikoma visai kita technologija. Su įprastais konditerijos gaminiais daug paprasčiau nei su natūraliais. Į savo patiekalus nededu jokių priedų ir gerai žinau, kodėl kiti konditeriai juos naudoja, ką tie priedai suteikia desertui.
Neneigiu, kad cukraus masė ant torto labai gražu, be to, ilgai laikosi, bet, kai žinau, iš ko ji gaminama, nei pati valgau, nei kitiems siūlau. Jaučiu didelę atsakomybę tiems, kurie įsigyja mano saldumynų. Žinoma, natūralių produktų tortas, padėtas ant stalo, tikrai neišsilaikys visą dieną kaip įprastas. Todėl klientus visada įspėju, kad mano gamintą desertą iš šaldytuvo geriau ištrauktų prieš pat valgant.
Kai pradėjau mokytis natūralių desertų gamybos paslapčių, teko žinias stipriai atnaujinti. Pirmieji mėnesiai nebuvo labai lengvi. Užsidariau virtuvėje ir daug eksperimentavau, kaitaliojau produktus, gaminius vežiau testuoti šeimos nariams. Visi turėjo juos išragauti (juokiasi).
O kodėl nusprendėte gaminti būtent saldumynus?
Juk juos gaminti taip įdomu! Čia tokia alchemija… Be to, tortas savaime susijęs su džiugesiu, švente, gera nuotaika. Man patinka žmonėms dovanoti geras emocijas.
Gaminant desertus reikia ir tikslumo, ingredientus turi atrinkti kruopščiai, įdėti jų ne per mažai ir ne per daug. Reikia didelio susikaupimo. Bet kruopštumas man patinka. Kai gaminu klientams, produktus dedu gramų tikslumu, o kai bandau naujus receptus, džiazo būna kur kas daugiau. Tiesa, tada ne viskas pavyksta.
Kas sunkiausia buvo veiklos pradžioje?
Nors kepyklėlė mažutė, nes dirbu viena, vis tiek iššūkių netrūko. Pirmieji klientai buvo mano artimieji ir bičiuliai. Vėliau jau svetimi žmonės pradėjo prašyti, kad pagaminčiau desertą kokiai nors progai. Tiesa, Vilniuje didesnė sveikų desertų pasiūla nei kituose šalies miestuose, todėl reikėjo rasti savo vietą, užsitarnauti klientų pasitikėjimą. Labai džiaugiuosi, kad mane kviečiasi ir kitų miestų renginių organizatoriai, prašo surengti desertų gaminimo pamokėlių. Mažesniuose miesteliuose žmonės būna ypač išsiilgę ko nors neįprasto ir manęs labai laukia. Tai, žinoma, nuteikia be galo maloniai.
Tenka girdėti atsiliepimų, kad sveiki desertai nėra tokie jau skanūs kaip įprasti?
Būna visko. Žmonės turi nuostatą, kad sveiki desertai, kuriuose nėra pridėtinio cukraus, yra neskanūs. Tai daugelį atbaido net jų paragauti. Važiuodama į svečius visada pasiimu savo gamintų skanumynų. Ypač pamalonina tie, kurie, paragavę sveikų desertų, nuoširdžiai nustemba ir sunkiai patiki, kad juose nėra cukraus. Pastebėjau, kad tie žmonės, kurie įpratę valgyti natūralų maistą, ir skanumynų pageidauja kuo natūralesnių.
Aišku, yra ir tokių, kurie nuo natūralaus skonio atpratę. Juk ilgą laiką valgant maistą su pridėtiniu cukrumi, palmių aliejumi, įvairiais skonio stiprikliais, receptoriai atbunka. Tai visiškai normalu. Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis tai, kas jam skaniausia. Viskas gerai, juk reikia gyvenime įvairovės. Pati naujai sukurto deserto nepardavinėju tol, kol jo neištestuoju ir kol manęs nedžiugina galutinis rezultatas. Jeigu man tortas nepatinka, niekam jo neparduodu. Atsimenu, kartą tortą kūriau net kelis mėnesius, kol galiausiai išėjo toks, kokio norėjau. Klientai jį irgi labai pamėgo.
Nors jūsų veikla susijusi su džiugiomis emocijomis, kasdien dovanojate žmonėms šventę, rutinos greičiausiai nestinga. Kaip iš jos vaduojatės?
Žinoma, kaip ir kiekviename darbe, taip ir šiame – būna visko. Turiu visokių darbų – pati ir buhalteriją tvarkau, ir sąskaitas išrašau, ir rinkodara užsiimu... To popierizmo gana daug. Gal ir gerai, kad viso to nežinojau prieš imdamasi naujos veiklos, nes gal būčiau sudvejojusi. Į priekį veda idealizmas (šypsosi).
Būkime atviri – darbe būna visko, juk esame žmonės, ne robotai. Tačiau esu su savimi sutarusi, kad jokių blogų emocijų į darbo vietą nesinešiu. Tikiu, kad energija, įdėta į maistą, persiduos jį valgantiems žmonėms. Todėl saldumynus kuriu nusiteikusi pozityviai, į desertus įdedu visą savo dėmesį ir meilę.
Domitės pasaulinėmis sveikų desertų tendencijomis?
Taip, negali juk užsidaryti burbule. Domiuosi ne tik receptūromis, bet ir puošyba – juk tortas turi būti ne tik gardus, bet ir atrodyti patraukliai. O natūraliomis medžiagomis puošti nėra taip paprasta.
Veiklos pradžioje daugiausia jaudulio patirdavau laukdama naujų klientų atsiliepimų. Pamenu, kaip stipriai jaudinausi, kai desertus pirmą kartą ruošiau vestuvėms. Juk tai didžiulė atsakomybė! O tada dar ir pasitikėjimo savimi stigo, ir patirties buvo mažai, net nežinojau, ką pasiūlyti dideliam žmonių būriui. Bet ilgainiui visko išmokau. Na, o šiandien didžiausias iššūkis – darbas socialiniuose tinkluose. Nors žinau, kaip viską reikėtų daryti, ši veikla man nėra lengva.
O kokie darbai jums patys mieliausi?
Mane labiausiai žavi kūryba, galimybė improvizuoti, atrasti ką nors iš naujo. Šiais metais sugalvojau kepti brandintus pyragus, kad žmonės galėtų juos siųsti artimiesiems. Man labai patinka, kai klientai pasako, ko maždaug norėtų, bet palieka daug kūrybinės laisvės, kai pasitiki. Vertinu tai ir labai stengiuosi jų nenuvilti. O kai sulaukiu pagyrimų, skrajoju kaip ant sparnų (juokiasi).
Ar turite mėgstamiausią desertą?
Vieno neturiu. Tad kaskart ant šventinio stalo puikuojasi vis kitoks gardumynas. O kai einu pas ką nors į svečius, išsiaiškinu, ką ta šeima mėgsta labiausiai ir bandau įtikti. Labai įdomu, kad vyrai dažniau mėgsta saldžius desertus, o moterys – rafinuotesnio skonio gardumynus. Man pačiai labiausiai patinka saldžiarūgščiai desertai. Tokius mėgsta ir vaikai.
Gal pastebėjote, kaip keičiasi žmonių mityba, skonis laikui bėgant?
Jis tikrai keičiasi. Vienu metu maitintis sveikiau ar kaip nors kitaip buvo madinga. Tačiau dabar daugelis žmonių atsirinkę, kas tinka ir patinka labiausiai – ant stalo tiekti sveikesnius valgius nusprendžiama ne tik todėl, kad tokia mityba ant bangos... Tiems, kurie mitybos įpročius pakeičia todėl, kad geriau jaustųsi, ilgiau išliktų jauni, natūralių produktų skonis patinka. Na, o jei žmogus vis dar vaikosi madų, nevengia ir pakritikuoti sveikesnio maisto gamintojų. Tokie gerokai priekabesni, neretai nori pasirodyti prieš kitus.
Smalsu, kaip prabėga jūsų darbo diena: kiek tortų pagaminate, pyragų iškepate?
Man smagiausia tai, kad savo darbą galiu planuoti taip, kaip noriu. Jei žinau, kad šeštadienį daug užsakymų, tą dieną viskas būna sustyguota iki smulkmenų. Kai atvažiuoja žmonės pasiimti gaminių, viskas turi būti gražiai supakuota dėžutėse. Stengiuosi, kad klientams nereikėtų laukti. Būna, kad mano diena prasideda ir penktą ryto. Praėjusiais metais per Kūčias dirbau nuo ketvirtos valandos. Kalėdoms ruošiuosi iš anksto, nes tortus galima užšaldyti. Su kepiniais sunkiau. Pamenu, vienai šventei teko iškepti apie 150 keksiukų. Dekoravau juos kitą dieną, nes tą pačią nebespėjau. Per dieną galima pagaminti apie dešimt tortų arba iškepti apie penkis pyragus. O būna ir tokių dienų, kai nėra užsakymų – tada reikia su savimi pakovoti ir sėsti prie kompiuterio. Bet leidžiu sau ir patinginiauti. Tad rutinos visiškai nėra.
Labiausiai šiame kelyje mane įkvepia akimirkos, kai sulaukiu atgalinio ryšio. Džiaugiuosi, kad mano gaminius gali valgyti ir tie žmonės, kurie turi įvairių alergijų ir įprastais saldumynais mėgautis jiems draudžiama. O juk per šventes torto nori visi!